„Žema savigarba“, „žemas vertės lygis“ – žodžiai, kurie lekia iš straipsnių, knygų ar net mūsų pačių lūpų tarsi kamuoliukai. Išgirstame tai ir … pamirštame, o gyventi netampa lengviau, nes jie atrodo kaip iš kitos, psichologinės literatūros realybės. Nežadame, kad po šio interviu viskas akimirksniu pasikeis, bet visgi bandome „savigarbos“ temą priartinti prie mūsų žemiškojo gyvenimo.
Kalbamės su Individualiosios Psichologijos Instituto direktore Erika Kern.
Savigarba ir savivertė. Ar tai yra tas pats dalykas?
Jei į šiuos du žodžius pažvelgsime etimologiškai, pamatysime reikšmės skirtumus. Jie žymi skirtingus dalykus. Tačiau žodynas žodį „self-esteem“ iš anglų kalbos išvers kaip „savigarba“, o psichologinėje literatūroje „self-esteem“ bus verčiama kaip „savivertė“. Jie turi tarsi bendrą reikšmę. Tai ne pirmas kartas kai psichologijos moksle yra painiavos su sąvokomis, lietuvių kalboje ne visados būna tikslus termino atitikmuo. Išėmus žodį iš konteksto, dingsta ar išsikreipia jo prasmė, atsiranda daug vietos skirtingai interpretacijai. Terminų apibrėžimai reikalingi, kad suprastume vienas kitą, jog kalbame apie tą patį dalyką, tai aktualu vadovėliuose ir skirtingose psichologijos teorijose, tačiau jei kalbame apie žmogų, jo savęs nuvertinimą, tai nesvarbu, kaip pasakysime – žema savigarba ar žema savivertė.
Aukšta ir žema savigarba. Kaip tai atrodo mūsų kasdienybėje?
Pagal A. Adlerio teoriją, kuriai atstovauju, aukšta savigarba arba kitais žodžiais tariant, maža koncentracija į tai, kad save nuvertinti, tam tikra prasme žymi, kad tai psichologiškai sveikas žmogus. Toks, kuris daugiau ar mažiau taikoje su savimi. Aukštos savigarbos žmogus apie save galvoja pozityviai, tiki, jog sugebės susitvarkyti su kliūtimis, ištveria nesėkmes.
Mažėjant savigarbai, atsiranda savęs nuvertinimas – pavyzdžiui prieš atliekant veiksmą atsiranda svarstymas „Aš galiu ar negaliu?“. Kai savigarba tvarkoje, žmogus lyg „prašoka“ tą klausimą, nesusimąsto apie tai. Jei jis kyla, suabejojama, tai jau žymi, kad bazinis įsitikinimas yra jog „aš negaliu“ – per mažai gabus, gražus, geras. Tokioje situacijoje galiu save padrąsinti, įtikinti – tai geras „susitvarkymo“ būdas. Kitas elgesio variantas – aš tiesiog net nesiimsiu tos užduoties, išvengsiu jos („netyčia“), išsisuksiu nuo situacijos, nes nuvertinu save. Savigarbos trūkumas yra tai, kai atsiranda tie nuvertinantys teiginiai, įsitikinimai. Sritys, kur save nuvertinu, gali būti labai skirtingos – darbas, asmeniniai santykiai, išvaizda…
Jei mintys „aš nesugebu“, „nevertas“ ateina į mano galvą, tai reiškia jau turiu rimtų problemų – mano savigarba žema?
Įsivaizduoti jog visi kiti žmonės yra normalios savigarbos, o aš vienas esu žemos – didžiulė klaida. Svarbu suprasti, kad kiekvienas gyvenime turėjo potyrių, dėl ko save galėjo nuvertinti. Reikia suvokti, jog mūsų provakarietiškoje visuomenėje, dažnai vadinamoje „pasiekimų visuomene“, kur svarbu pasiekti kažkokį tikslą, tiesiog neįmanoma savigarbą išlaikyti tik aukštą be papildomų pastangų – be koncentravimosi į savojo „Aš“ augimą, į vidinį vystymąsi. Dėmesį skiriant į išorinius pasiekimus, privalu suprasti, kad negali visą laiką tik laimėti. Tai tiesiog neįmanoma – pasaulio čempionais niekada nebūna tie patys žmonės, net jei jiems pavyksta kelis kartus. Yra visuomenių, kur konkurencija nežadinama, ten savigarbą išlaikyti lengviau, nes ten tiesiog nereikia savęs nuvertinti. Taigi, didžioji dauguma mūsų turi „banguojančio“ lygio savivertę.
Žema savivertė tampa problema jei žmogus save nuvertina daugelyje gyvenimo sričių, kuriam sunku net paprastus dalykus įgyvendinti, susirasti darbą, palaikyti socialinius santykius, turėti šeimą. Negalima sakyti, kad savęs nuvertinimas yra vienintelė minėtųjų problemų priežastis, nes žmoguje nėra taip, kad „vienas kuris aspektas gali viską paaiškinti“, bet labai tikėtina, jog prie jų didele dalimi prisidėjo savęs nuvertinimas.
Kita problema kyla, kai žmogus save vertina per aukštai – kasdienėje kalboje sakome „jis per gerai apie save galvoja“. Tik tai niekuo nesusiję su aukšta savigarba. Iš tiesų toks elgesys – tai žemos savigarbos kompensacija. Tokio elgesio scenarijus paprastas – tam kad atlaikyčiau tą blogą jausmą, kai save per daug nuvertinu, išvystau specifinį psichologinį mechanizmą, kurio esmė – nuvertinti kitus, žeminti juos atvirai ar sau mintyse. Tai niekuo neparemta, bet toks elgesys man leidžia gerai jaustis.
Kaip bendrauti su žmogumi, kurio savigarba akivaidžiai žema – pavyzdžiui su elektriku, kuris neateina dėl to, kad „užgeria“? Kaip jam padėti? Juk visiems mums nesvetimos humaniškumo idėjos…
Jei tai pašalinis žmogus, ir dar geria, tai mes niekuo jam negalime padėti. Tai kažkokia dieviška idėja, kad galime kažką kitą išgelbėti. Šioje vietoje reiktų sau pasakyti – „Prabusk!“. Matydami, kad tas elektrikas save nuvertina, tai vietoje to, kad taisytume jo elgesį, galime jam parodyti, kad gerbiame jį rodydami pagarbą sau. Kaip? Minėtoje situacijoje reiktų apsispręsti – ieškau kito, ar tebelaukiu šio elektriko (nes gal jis pigesnis ar tiesiog dabar neturiu laiko ieškoti kito specialisto). Taigi, priimu sprendimą pati ir jau nebesinervinu, dėl jo elgesio. Nes mano toks pasirinkimas.
Istorija tęsiasi – sutarei trečią valandą, atsiprašei iš darbo, o jis… neateina. Paprastai sėdi, lauki, o kai jis po kelių valandų ateina, tai grubiai bendrauji ar visai nesišneki, pyksti ir t.t. Parodyti pagarbą sau tokioje situacijoje gali savęs paklausdamas „Kiek galiu leisti sau laukti?“. 20 min.? Valandą? Jei per tą laiką, kurį pats nusprendei, elektrikas nepasirodo – ramiai eini savo reikalais, o kai jis pagaliau atėjęs skambina telefonu „Aš jau čia. Kur jūs?“, pasakai „Aš būsiu namie tada ir tada“. Tai yra aš jam duodu šansą. Žinoma, jei nepasirenku kito elektriko. Tokiu būdu aš savimi rūpinuosi, bet neprivalau kito bausti už tai, kad jis yra toks, koks jis yra.
Jei save nuvertinantis asmuo – tavo artimas draugas, bičiulis ar šeimos narys – kankinasi dėl žemos savivertės kaip jam padėti ar bent nepakenkti?
Jei tai draugas – parodykite, kad tas žmogus jums svarbus, kad bendravimas su juo malonus, vertingas. Jam tai bus kaip gurkšnis šviežio oro, jis nepasikeis, bet taip jam bus daug lengviau išlaikyti balansą.
Save nuvertinančiam žmogui dažnai sakome „Nenuvertink savęs“, bet būtent tai jam ir yra sudėtingiausia padaryti. Gero norėdami ištariame „Na, baik tu, viskas su tavim tvarkoje. Liaukis save nuvertinęs! Turi gerbti save!“, o jam tai nepavyksta, ir taip jis save nuvertina iš naujo dar kartą… Užburtas ratas, tik dar blogiau nei pradžioje. Tokioje situacijoje geriausiai ir sąžiningiausia būtų pasakyti „Matau kaip tau sunku, kai į save žiūri taip kritiškai“. Tai bus teisingesnis pasakymas – nes tam žmogui iš tiesų sunku. Taip tarsi paimame tą jausmo svorį ir „palaikome“ kartu, ir tuo momentu jam būna lenviau.
Egzistuoja mažos praktinės „gudrybės“, kaip elgtis, kad kito žmogaus savivertė nebūtų sugniuždyta. Pavyzdžiui galima prašyti tokių asmenų daryti darbus, kurie jiems gaunasi gerai, kai kiti šeimos nariai ar draugai perima tai, kas jiems nesiseka. Tarkime trumparegiui sunku vairuoti tamsoje – įsitempęs ir vairuotojas, ir keleiviui nesaugu. Akivaizdus konfliktas. Išeitis – ne tuo metu kai vairuojama, o vėliau, ramioje aplinkoje pasikalbėti: „Žinai, kažkur skaičiau, kad trumparegiams sudėtinga vairuoti tamsoje. Tai gal sutarkime, kad kai bus tamsu, vairuosiu aš.“ Taip mes apsaugome artimąjį nuo itin pavojingų jo savivertei situacijų.
Kai kas nors kažką daro labai gerai, o kitas tą dalyką – labai blogai, itin padėsime žmogui, kurio žema savigarba, paprasčiausiai nelaidydami replikų, kritikos, pašaipių komentarų apie šio žmogaus menkus gebėjimus (lyginant su mūsiškiais). Juk tos replikos tik tam, kad pasipuikuotumėme savo „grožiu“, tačiau ar tikrai norime už šį efektą sumokėti savo artimųjų žmonių savijautos sąskaita?
Kaip kalbėtis su artimaisiais apie situacijas, kuriose patiriame žemą savigarbą?
Toks pokalbis tikrai būtų naudingas. Reiktų išsakyti, ką jauti kai vyksta tavo savivertę menkinanti situacija – „Aš jaučiuosi blogai, kai tu…“ ar „Kai atsitinka …., aš jaučiuosi kvailai“. Greičiausiai sulauksite atsakymo „Nežinojau, kad dėl to jautiesi blogai. Visai nenorėjau tavęs pažeminti. Aš kartais irgi jaučiuosi kvailai, kai…“, o pabaigoje net nuskambės frazė „Matai, mes abu kartais jaučiamės prastesni vienas už kitą“. Kalbėti ir apie tai, kas skausminga ar skaudina yra sveika. To reiktų mokytis ir nesistebėti, jei iškart nepavyks.
Svarbiausia taisyklė tokiame pokalbyje – nereikalauti, nepriekaištauti. „Nedėk druskos į puodą kai aš verdu!”, nes užsipuolimas išprovokuos agresyvų atsakymą: „Nors kartą įdėk tiek, kiek reikia, tai aš ir nelįsiu!“. Verčiau pasakyti „Kai tu įdedi druską į mano verdamą patiekalą, jaučiuosi prasta virėja, nes tu elgiesi taip, lyg mane visą laiką reikia pataisyti“. Gali būti, kad jūsų partneris atsakys „Tu ką – tu puiki virėja, aš tiesiog labai mėgstu sūrumą“. Taigi, tas pokalbis gali būti net labai pozityvus.
Kaip elgtis su savimi, kai savigarba pakirsta, o savęs vertinimo lygis nukrito tarsi į prarają?
Reikia suprasti, jog būna gerų zonų ir blogų zonų. Kai užeina tos bangos, kai patys save nuvertiname („Aš kaip žmona nieko verta“ „Aš prastas tėvas“, „Nevykėlis darbuotojas“), derėtų prisiminti paprastą dalyką – „Viskas praeis“. Nors kaip taisyklė tuo momentu atrodo, jog taip tęsis visada. Tai yra tik įsitikinimas, kad padėtis niekados nepasikeis, ir tas įsitikinimas yra visiškai klaidingas, bet tuo metu atrodo jog kitaip ir negali būti. Tai lyg savotiškas sąmonės užtemimas. Tada belieka prisiminti ir aklai sau kartoti – „Tai praeis, nes ir anksčiau tai praeidavo“.
Tiktų nueiti į kiną, pagulėti vonioje, ar bent išeiti į lauką. Žiūrėti televizorių nerekomenduojama, nes nuo jo žiūrėjimo žmogus tarsi „užšąla“ viduje. Gerai muzika, kūryba, dainavimas, šokis, sportas, bendravimas su naminiais gyvūnais. Jei situacija vyksta darbe – paprasčiausiai įsijunkite youtube humoro kanalą. Tai nėra savivertės ir savigarbos kėlimo pratimai, tiesiog būdai, kurie padeda tvarkytis su patiriamu stresu, gelbsti „persijungiant“.
Norėčiau visgi pabrėžti, kad bendro pobūdžio psichologiniai patarimai – rizikingas dalykas. Į save reiktų žiūrėti neatmestinai – pritaikyti tą patį elgesio modelį neįmanoma, nes nebūna visiškai vienodų situacijų, mes esame skirtingi. Žmogus – tokia sudėtinga sistema, mechanizmas, negi mes taip lengvai valdomi patarimų internete ar žurnale? Geriausia pagalba jei kyla problemų dėl žemos savigarbos – kreiptis į specialistą.
Ne viena teorija pabrėžia vaikystės svarbą formuojantis pozityviai savigarbai. Kaip auginti vaikus, kad jų savigarbai nepadarytume žalos?
Visų pirma reiktų negalvoti, kad mes mokame auklėti vaikus. Pusę šimtmečio buvome totalitarinėje visuomenėje, mūsų visuomenėje nėra tų vidinių žinių, žinojimo, ką reiškia auklėti vaikus. Yra įvairiausių knygų, žurnalų, kursų tėvams apie vaikus, jie labai naudingi, tačiau jei norisi patarimo „čia ir dabar“, tai vienas itin paprastas būdas – mama turi išmokti suprasti, kaip pasaulis atrodo iš vaiko pusės. Jeigu mama išvysto šitą stebėjimą, viskas labai pasikeičia. Kaip tai daryti? Stebėkite savo vaiką, gerai įsižiūrėkite į jį, tarytum bandytumėte pažinti visiškai naują ir neatrastą planetą. Pabandykit suprasti tos planetos (mažojo žmogučio) mąstymą, suvokimą, ketinimus ir veiksmus. Žiūrėkite į savo vaiką tarytum sulėtintame kine. Patys nustebsite, kokių neatrastų ir anksčiau nepastebėtų dalykų išvysite. Darykite tai tada, kai turite laiko, esate gerai nusiteikę, ramioje aplinkoje. Mamos (o ir tėčiai) nemažai laiko su vaikais praleidžia tiesiog būdami šalia, išnaudokite šį laiką savo vaiko stebėjimui.
Žiniasklaidoje nuolat tvirtinama, kad lietuvių tautos savigarba – žema, dėl to žvelgiame į kaimynines šalis kaip į geresnes, labiau žinančias. Kaip tai keisti?
Istoriškai susiklostęs tautos likimas – karai, okupacijos, priespauda. Pripažinkime – tauta yra daug patyrusi ir tiesiog psichologiškai sužalota. Praeis daug laiko, kol tai atsistatys.
Verkiame, kad čia ir dabar kažko nėra, bet nepagalvojame kaip gyvens ateities kartos – šiandien blogai, tačiau anūkams ar proanūkiams savo veikla galime sukurti geresnį gyvenimą. Ir dar reiktų pagalvoti – gal man esama situacija kažkuo patogi? Gal tie skundai ir priekaištai – pasiteisinimas dėl neveiklumo?
Pažiūrėkime, ką mes patys sau darome nuolat skųsdamiesi. Nenustembu išgirdusi tokius žodžius: „aš pabuvau užsienyje, ten visi šypsosi, laimingi, o pas mus … Kitos šalys gyvena gerai, o mes… Kodėl pas mus visi susiraukę?..“ Tokiu elgesiu mes ir vėl barame save. Nerodome meilės sau, ko labiausiai ir trūksta. Iš kitur nieko naujo neparnešame, nieko nauja neišrandame. Kai bandome neigti save, tokiu būdu darome tai, ką smerkiame savo kalbomis. O gal skundžiamės ir tam, kad gautume dėmesio, bent tokiu būdu sulauktume užuojautos, šilumos, priėmimo, kurio daugumai mūsų trūksta, gal trūksta ir tautai, valstybei.
Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija” 2009 m. pavadinimu “Žema savigarba iš arti”.