„Jo neieškojo Interpolas. Net vietinė policija. Jis nesprogdino bombų metro. Nenorėjo užgrobti lėktuvo ir paimti įkaitų. Jam tai buvo visai neįdomu. Jo taikinyje buvau aš. Kodėl? Nes jis mane mylėjo.“
Taip galima būtų pradėti Jos istoriją, jei tai būtų romanas. Jai virš 30-ies. Vertėja. Užaugusi „geroje šeimoje“. Komunikabili. Jautri. Emocionali. Jam virš 35-erių. Fotografas. Kaip jį apibūdino vienas draugų – „labai minkštas žmogus, tik gyvenime ilgai daug kas naudojosi jo gerumu ir prieš kelerius metus įvyko lūžis. Tada jis pasikeitė. Tapo toks, koks yra dabar.“ Ji nežino tos istorijos, ir nenori klausyti. Ji nori kalbėti. Apie save.
„Tikrai norite išgirsti tai, ką papasakosiu? Labiausiai norėčiau žliumbti į telefono ragelį paskambinusi į psichologinės pagalbos liniją, tik suprantu, kad kažkam kitam pagalbos reikia labiau nei man. Miršta artimieji. Kažkas galvoja apie savižudybę. O aš? Tiesiog iš artimo žmogaus patyriau psichologinę prievartą. Ne, rankos pakėlęs nebuvo. O jei taip, ar tada būčiau labiau „verta“ jūsų dėmesio?
Įsivaizduokite – įsimyliu. Jausmai abipusiai. Suprantu, kad jis nėra mano „gyvenimo vyras“. Bet mums gera kartu. Tik po kiek laiko pradedu matyti ženklus, kurie gąsdina – jo kalbose itin dažnai pasigirsta „mes“, „mūsų biudžetas“. Žodis „mes“ gali būti saldus. Jis žada ateitį kartu. Bet aš jos nenoriu. Situacija pradeda slėgti.
Galiausiai besikaupiantis pūlinys pratrūksta. Viskas prasideda dėl menkniekio. Ryte pasakau, kad netarkuosiu cukinijų pusryčių blynams, nes… nenoriu. „Tai tu nori, kad eičiau į darbą alkanas!?“. Jo žodžiai liejasi, virsdami į taifūną. Bandau nuleisti juokais, nes man tikrai labai juokinga. Ir kvaila. Po pietų jis užeina į biurą. Piktas ir priekabiaujantis prie mano žodžių. Pasiūlau kavos. Vis bandau tai švelnumu, tai humoru įveikti tą rūsčią agresijos tvirtovę. Jaučiuosi tarsi milžiniškas uodas čiulptų iš manęs kraują, o aš stengčiausi apsimesti, kad nieko nevyksta. Galiausiai neatlaikau. Pratrūkstu isteriškai raudoti, kad jau daugiau nebegaliu. Jis kiek aprimsta. Dar labiau jį nuramina tai, kad iš pykčio sudaužau lėkštę iš po puodelio. Pirmą lėkštę savo gyvenime. Sušvelnėja. Nori apkabinti. O aš virpu ir nesuprantu, kas tas žmogus, kuris stovi greta. Aš jo nepažįstu.
Kitą rytą bandau išprovokuoti pokalbį, kad išsiaiškintume, kas įvyko. Jis atsiprašo už vakar dieną. Pasakau, kad jau nepykstu ir atleidžiu. Nedrįstu sau prisipažinti, bet giliai viduje jaučiu, kad bijau vyro, gulinčio šalia. Po minutės sušnibžda į ausį „Aš tave myliu. Tu esi vienintelė moteris, su kuria noriu būti kartu“. Tai jis pasako pirmąkart. Tyliu. Tikiu jo žodžių nuoširdumu 100 procentų. Bet jam to paties nejaučiu. Tik daug švelnumo. Ir liūdesį. Milžinišką liūdesį.
Po tokio atvirumo ramybė trunka ne ilgiau kaip tris valandas. Jis paskambina telefonu, kažką atsakau ir netrukus susiriejame, nes matau, kad savo žodžiais užslėptai reikalauja elgtis taip, kaip nori jis. Namai per dvi dienas pavirsta teroristų užgrobta teritorija. Man, vienintelei įkaitei, leidžiama laisvai judėti, bet esu nuolat “apšaudoma” priekaištų kulkomis. Vieną rytą neištveriu: „Klausyk, tu ką tik pabudai. Pasakei tris sakinius ir dviem iš jų mane žudai. Ar ne per ankstyvas metas tokiems dalykams?“. Jis tyli, bet daugiausiai tyliu aš. Nes vaikystėje mama mokė: „Patylėk, būk protingesnė“. Nes aš skaičiau krūvas psichologinės literatūros ir suprantu, kad reaguodama į jo priekabes tik dar labiau gilinsiu konfliktą. Kad įsikarščiavusi galiu leptelti ką nors tokio, kas jam bus skaudu. Visa tai bus kvaili tušti barniai. Iš pradžių tyliu dėl to. Bet kasdien jo teroras darosi vis išrankesnis. Rafinuotesnis.
Noriu viską išrėkti, bet „pasikalbu“ su savimi ir vėl tyliu. Nes žinau jo gyvenimo istoriją. Atsimenu, kiek skausmo patyrė. Vaikystėje. Dabar. Suprantu, kad esu jo mintyse įvardyta kaip vykstančio blogio priežastis. Jaučiuosi netgi kalta. Tyliu, nes man jo gaila. Suprantu, kad jis myli. Labai. O aš ne. Jau ne. Nors tikrai mylėjau, tiek kiek galėjau. Dabar tik kenčiu, nes laukiu, kada jis pats išeis. Negaliu jo išvyti, nors butas ir mano. Nes taip pažeminsiu jo vyrišką orumą. Nenoriu, kad jis pradėtų gerti. Bet ir taip keliskart grįžta girtas. Jis tai dėmesingas, tai aršus. Pavargstu. Neišsimiegu. Draugės pradeda klausinėti, kas nutiko, kad taip prastai atrodau. Prisipažinti gėda.
Vieną dieną staiga suvokiu, kad vengiu grįžti į namus, kuo ilgiau užtrunku darbe. Suprantu, kad atvirai nekonfrontuoju tik dėl to, kad bijau, jog jis man suduos. Ar privers mylėtis, nors jau kuris laikas miegame atskirose lovose. Negaliu patikėti, kad tai vyksta man – išsilavinusiai, laisvai (kokia iki šiol save laikiau) moteriai. Aš juk ne kokia herojė iš TV laidos apie prasigėrusį kaimietį mušantį savo sugyventinę ar prievartaujantį nepilnametę podukrą. Tikrai? Žvelgiu į savo situaciją iš šono ir jaučiu, kaip viskas viduje sudūžta. Kuo gi aš skiriuosi nuo tų moterų, kurių panagės juodos ir kurios nė karto nebuvo teatre? Esu tokia pat įvaryta į kampą. Tokia pat auka.
Nors ne. Aš būsiu kitokia. Tampu. Esu.
Nutraukiu santykius su juo. Užblokuoju telefono skambučius, elektroninio pašto adresą, skype’ą. Eina laikas ir mano kūnas pamiršta nuolat išsigandusios katytės pozą. Šypsausi. Flirtuoju. Tik iki šiol negaliu ištverti pranešimų apie bet kokią prievartą laikraščiuose, televizijos laidose, filmuose. Nes man tai nėra tiesiog informacija. Aš žinau, ką ji reiškia.“
Straipsnis išspausdintas žurnale “Aš ir Psichologija” 2009 m. liepos mėn. pavadinimu “Teroristas”