Šiandien koučingas (kai kas vadina „asmeniniu ugdymu”) niekam nuostabos nekelia, bet šis straipsnis iš tų laikų, kai viskas buvo šviežia ir nauja. Visgi informacija tebėra galiojanti – ypač patarimas, kaip pasirinkti tau tinkamiausią ir geriausią koučingo specialistą. Remtis reikia… intuicija!
Sielos chirurgai
Verslo pasaulis turi ne tik savo taisykles (ką girdime nuolat), bet ir savo madas – kalbame ne apie kaklaraiščių spalvas ar dalykinių kostiumėlių sijonų fasonus. Buvo metas, kai visi kraustėsi iš proto dėl NLP, emocinio intelekto lavinimo, „komandos formavimo“, o dabar verslo mados podiumu eina „koučingas“. Ir šiandien tyrinėsime būtent jį.
Lietuvių kalbos specialistai iškart pultų mane taisyti „ne koučingas, bet „ugdomasis vadovavimas“, tačiau tai būtų tas pats kaip skęstančiųjų gelbėjimą vadinti mokymu plaukti – koučinge niekas niekam nevadovauja. Tai vienas iš šio metodo esminių ypatumų. Verčiant pažodžiui „koučingas“ – tai „treniravimas“. Terminas paimtas iš sporto, tad „koučeriui“ artimiausias pagal prasmę apibrėžimas būtų „asmeninio ugdymo treneris“, nors žodis „treniravimas“ nėra visiškai taiklus. Kad neskaitytumėte šio teksto kaip vaistų instrukcijos, pateiksime keletą asmeninių potyrių.
Istorija nr.1
Vyksta koučingo seminarų prezentacija. Ją veda specialistė iš Rusijos (pavadinkim ją Sveta). Pakalbėjusi ji kviečia savanorį, kad gyvai per 15 min pademonstruotų, kas gi ta „koučingo sesija“ (realios sesijos trukmė 45 – 60 min). Visi sėdi kaip prikalti. Pašoka mane „šnipinėjimo tikslais“ lydėjusi draugė, totali skeptikė koučingo klausimu. „Tik būk mandagi“ šnypščiu jai nueinant, nes bijau, kad būsime abi iškraustytos už durų. Veiksmas prasideda (pastaba – pokalbio eigą pateikiau apytikslę). Trenerė klausia, ko Neringa (vardas pakeistas) atėjo, ką ji norėtų pakeisti savo gyvenime. „Dirbu masažo salone, tai man labai patinka, bet mano grafikas nėra pilnai užpildytas, todėl sėdžiu dažnai be darbo, o laikas eina ir jaučiu, kad tuščiai.“ – „Ką padarėte, kad situacija pasikeistų? – „Kalbėjau su vadovais, kad padidintų reklamos kiekį, bet jie nereaguoja (…)“ – „Ką darytumėte jų vietoje?“ –– „Investuočiau į reklamą, dovanų kuponus ir jų reklamą, plėsčiau salonų tinklą (…)“ – „Iki kada norite, kad įvyktų pokyčiai?“ – „Noriu greitai – kad jau rytoj ar iki mėnesio galo būtų kitaip“ – „O ką darysite, jei niekas nepasikeis?“ – „Išeisiu iš darbo“ – „O jei galėtumėte daryti, ką norite, kaip elgtumėtės?“ – „Nenoriu dirbti kitiems. Atidaryčiau savo saloną, o po to visą tinklą“, – sako ji. Salėje (žiūrovų koks penkiasdešimt žmonių) pagyvėjimas. Kaip ir mano draugės veide. Tiesa, šitą natą aš esu girdėjusi ne kartą, tad jau nealpstu, kad šalia manęs būsima grožio imperijos valdovė. Ji daug šneka, tik kol kas nieko nepadarė realaus, tad manieji entuziastingi „Valio pirmyn“ jau nebeskamba mudviejų bendravimo eteryje. Sveta praneša, ka parodomosios sesijos laikas baigtas, ji reziumuoja, kad Neringos akys tiesiog užsidegė, kai ji pradėjo kalbėti apie savo verslą, kad tikrovėje per sesiją reiktų viską tyrinėti giliau ir tt. Po pokalbio Neringa pakylėtoje būsenoje, klausia, ar tikrai pasikeitė jos išvaizda. „Taip, taip“, – sakau, bet žinau, kad į tokią lengvos euforijos būseną įvesčiau ją ir aš – jei tik pradėčiau fantaziuoti apie nerealius dalykus, po mano svajonių pievas ji mielai prisijungtų „paskraidyti“ kartu. Rezultatas (praėjo savaitė po pokalbio) – kol kas manoji draugė tebesikankina ne savo salone kaip ir anksčiau. Tai normalu – kiek žmonių po 15 min pokalbio pakeistų savo gyvenimą? Bet noriu tikėti, kad kai jai vėl ateis „tikėjimo krizė“ (taip vadinu jos kalbas „eisiu aš iš šito darbo“), galbūt ji prisimins tas kelias minutes laimės būsenos ir visgi kažką pakeis savo gyvenime.
Būtent pokyčių noras yra esmė, kad koučingas įvyktų sėkmingai. Taip tvirtina knygos. Taip sako koučeriai ar asmeninio ugdymo (AU – santrumpa redakcijos) treneriai. Yra net terminas tiems, kurie ateina pokalbiui be noro keistis – juos vadina „klausytojais“. Sesijos metu koučeris sieks tokiame žmoguje „pažadinti klientą“ – pokyčių norintį žmogų, uždavinės jam į tai orientuotus klausimus, tačiau norintys miegoti miegos ir toliau. Ir nieko čia nepadarysi. AU treneris negali versti, nors profesionalo akimi ir regi, kad žmogus pasiklydęs, galėtų gyventi efektyviau, būti laimingesnis ir tt.
Ir apskritai, AU treneris – ne mama. Ne tėtis, sakantis „niu niu“. Ne mokytojas, kažko mokantis. Ne guru, brėžiantis jūsų gyvenimo gaires. Ne psichologas ar psichoterapeutas. Ne idealus meilužis, nors išklausys jus dėmesingai neatitraukdamas akių. Ir tikrai ne Delfų orakulas, duodantis patarimus (ko dažniausiai klaidingai iš jo tikimasi). Jis tiesiog žmogus, užduodantis klausimus ir jei atvirai atsakai į juos, pamatai situaciją ir spendimus priimi pats. Praktikuojantis koučingo specialistas aiškina: „Kiekvieno „trenerio“ tikslas – kad klientas kuo greičiau „atsistotų ant kojų“, todėl jei koučingo sesijoje gaunate patarimus, jaučiate priklausomybę nuo „koučerio“, tai joks jis ne koučeris. Geriausiu atveju tai tam tikros srities konsultantas (Lietuvoje dažnai būna taip, kad sekdami madą įvairių seminarų vedėjai prirašo prie savo paslaugų „koučingas“, nors iš tiesų jų veikla visiškai kitokia), o kartais – tiesiog apsišaukėlis (dėl tos pačios mados „koučingui“ rengiama daug seminarų, kur gali per ultra trumpą laiką patapti „koučeriu“, ant sienos pakabinti diplomą auksiniuose rėmuose ir priskaldyti nemažai malkų, nes koučingas – savotiška sielos operacija, o prastas specialistas maža to, kad išoperuos ne tą organą, bet dar paliks kliento viduje skalpelį ar pirštines.
Vienas iš kertinių koučingo principų – tikėjimas, kad žmogaus potencialas yra milžiniškas, tereikia jį pažadinti, ištraukti iš pasąmonės (tai ir daroma sesijos metu klausimų pagalba). Humanistai tokiam požiūriui pritartų ovacijomis, kaip ir ezoteriniai mokymai, teigiantys „Kiekvienas žmogus yra laidininkas begalinio žinių okeano, esančio už jo“. Taigi, mes galime, žinome, mokame, sugebame daug daugiau nei įsivaizduojame patys ar mūsų aplinkiniai. AU trenerio pagalba galime link to priartėti. Arba ne. Tai priklauso nuo daugybės faktorių – nuo paties žmogaus, nuo trenerio ir nuo jų dueto. Tuoj pamatysite pačios.
Istorija nr.2
Interviu su vienu iš labiausiai patyrusių koučingo specialistų Lietuvoje. Kalbame apskritai apie koučingą, po to netyčia išprovokuoju situaciją, kur atsiduriu „klientės“ kailyje. Jis užduoda klausimą ir akimirksniu pergyvenu tai, ką turėtų jausti kiekvienas klientas – įtampa ir nedrąsumas atsiverti (kur dingo manoji iškalba apie kurią sakoma „neduok valgyt, leisk pakabėti“?), neramumas, ar nepasmerks, nepasišaipys. Mieliau patylėčiau, bet tuo pačiu jaučiu, kad egzistuoja begalinis atvirumas iš klausančiojo pusės, todėl kalbu. Spėju, kad su šiomis emocijomis susiduria kiekvienas, todėl būtina sąlyga einant pas AU trenerį ne tik norėti pokyčių, bet ir rasti tą žmogų, kuriuo galėtum totaliai pasitikėti (nors AU trenerių darbas remiasi profesijos etika, teigiančia, kad bendravimas yra visiškai konfidencialus, net ir taip nuraminta, sušokti „savo vidinio pasaulio ir minčių striptizą“ galėčiau tikrai ne prieš kiekvieną). Internete randu patarimą, kad ieškant sau AU trenerio derėtų susitikti bent su trejetu jų ir ne tik teoriškai pabendrauti apie koučingą, bet paprašyti „sesijos“ – pirmasis susitikimas privalo būti nemokamas, jo metu (kai kas sako, kad užtenka penkių minučių. Man užteko. Kaip jums – nežinau.) pajausite ar šis žmogus – tai, ko jūs ieškote. Kvalifikaciją įrodantys diplomai, komplikuotos raidžių kombinacijos jo gyvenimo aprašyme, iliustruojančios jo baigtus mokymus, firmos prestižas, kaina („kuo brangesnis, tuo geresnis“) nelabai pagelbės šiame apsisprendime, nors greičiausiai būtent į tai atkreipsite dėmesį pirmiausiai, kai rinksitės potencialius kandidatus. „Pasitikėkite intuicija“,- tvirtina forumuose koučingo paslaugomis naudojęsi internautai, tą patį pokalbio metu sako prieš mane sėdintis AU treneris, tą patį pasakyčiau kitiems, kai pabendrauju dar su keturiais jo kolegomis. Jų profesionalumą regiu, bet suprantu, kad jei reiktų su šiais žmonėmis bendrauti apie savo norus ir tikslus, nieko nebūtų – kas erzina savo bendravimo maniera, kas labai nori pademonstruoti save, kas man tiesiog nesimpatiška asmenybė. „Pataikiau iš pirmo karto, – triumfuoju viduje,- ir niekas manęs neįtikins, kad rinkčiausi kitą“. Išvada viena – jei sumąstysiu, kad jau pribrendau norui uždirbinėti savo milijonus, statyti naujus Valdovų rūmus ar įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, eisiu tik pas šį žmogų.
Kiek man tai kainuos? Rinkoje valandos kaina varijuoja nuo 100 iki 500 Lt už valandą. Tik primenu, jog kainos dydis nieko nereiškia. Kaip sufleruoja rinkodarą išmanantis draugas – „kaina dažnai rodo tik tai, į kokią auditoriją orientuojasi pardavėjas – studentų ar direktorių“. Susitikimų kiekį apspręs jūsų sprendžiamo „uždavinio“ sudėtingumas – trys ar šeši mėnesiai susitikinėjant po kartą į savaitę ar rečiau. Tai individualus dalykas, tad kiek jums kainuos jūsų asmeninis ugdymas turėsite išsiaiškinti pačios. Pakalbėkime geriau apie milijonus. Kaip prisipažino vienas lietuvių verslininkas, jo nuomone daugeliui jo kolegų koučingas asocijuojasi būtent su teiginiu „jei nori uždirbti milijoną, eik pas koučerį“. O jei aš niekados nenorėjau uždirbti milijoną, nes man reikia jų kelių, tik gal kiek vėliau, nes dabar siekiu svarbesnių dalykų? Kiekviena ras, ko nori. Koučinge egzistuoja keletas krypčių – pvz. tikslo siekimo („goal coaching“, tai paprastai susiję su išorine veikla – verslu, tuo pačiu noru „uždirbti milijoną“), gyvenimo („life coaching“, kai žmogus jaučia, kad jo veikla jam neteikia pasitenkinimo, kai nori pakeisti asmeninį gyvenimą ir pan.). Lietuvių koučingo specialistai po truputį siaurina savo specializaciją į vieną iš šių krypčių, nors užsienyje yra dar smulkesnis susiskaidymas nišomis – abiturientų, besirenkančių profesiją, keičiančių darbą, vienišų tėvų, homoseksualių žmonių, emigrantų koučingo specializacija. Tik nesusidarykite įspūdžio, kad koučingas- nelaimingiems ir nuskriaustiems. Atvirkščiai. Viena iš kalbintų pašnekovių prisipažino, kad savo AU treneriui užsieniečiui ji moka 200 eurų už valandą ir tai savotiškas statuso ženklas.
„Ar gali žmogus pasiekti tai, ko jis nori, bet be AU trenerio pagalbos?“,- klausiu vieno verslininko, kuris prisipažino, jog AU trenerio dėka per dvejus metus pasiekė tikslų, kuriuos prieš tai planavo savo penkiasdešimtmečiui. – „Gali, – sako jis, – tik viskas užtruks tikrai daug ilgiau. Įdomu tai, kad greičiau susivoki, kur eini, vertybių sistema formuojasi greitai, supranti, kad gali norėti pelną padidinti dar keliais nuliais, tačiau tai pasiekęs vistiek turėsi paklausti savęs „ir kas iš to?“. Galbūt žmogui individualiai irgi kiltų tokios mintys, tačiau tam prireiktų sukrėtimo. Daugelis svajoja „norėčiau kažko, bet nepasieksiu, todėl net nebandau.“AU trenerio tikėjimas tavo gebėjimu pasiekti tikslą yra milžiniška pagalba“.
Tuoj įtikėsime, kad koučingas – totalus gėris, tačiau juk taip nebūna, to neleistų ir amžinasis priešybių egzistavimo pasaulyje dėsnis. Tas pats verslininkas paaiškina jo nuomone koučinge slypintį pavojų asmenybei – „koučingas labai naudingas, jei žmogus nori padidinti pasitikėjimą savimi, tačiau AU treneris „neatspindi“ dalykų, kurių žmogus apie save nenori žinoti – pvz. kad jis yra egoistas, grubus aplinkiniams ir pan.“ Taigi, koučingas nėra „asmenybės gerinimo“ programa, nenustebkite, jei kurią dieną jūsų kolega ar draugas apie jus pasakys daug nemalonių žodžių (būtent taip nutiko ir šia įžvalga pasidalinusiam verslininkui).
Tai kokį ženklą – „pliuso“ ar „minuso“ rašysime prie žodžio „koučingas“? Kaip supratote, sąmoningai vengiau pavardžių ir AU trenerių citavimo. Kiekvienas turime savo individualias asmenines patirtis, tad atsakymų į savo klausimus ieškokite į tai patys. Čia buvo tik informacija pamąstymui. Pabaigai – istorija Nr.3.
Pažįstamo norvegų verslininko klausiu apie koučingą. Jis daugiau mažiau išdėsto jo esmę (O, žino!), bet šypsodamasis priduria, kad jo nuomone tai tikra nesąmonė, nes „verčiau turėti patikimą draugą ar šeimos narį, kuris išklausys ir palaikys tavo sumanymus, ateities planus“. Kalba nukrypsta kitur, po penkiolikos minučių jis pasakoja apie vieną ambicingą projektą ir prisipažįsta, kad kai pasakojo apie jį savo šeimynykščiams, visi sakė „Nedaryk, bus blogai“. Dabar šypsausi aš. Nu va… Bet tai dar ne viskas – jis prisipažįsta, kad projektą kaip tik ėmė ir tyčia darė – „nes laimi tie, kurie elgiasi ne taip, kaip visi sako“. Šįkart šypsomės abu.
Straipsnis išspausdintas žurnale “Ieva” 2008 m. pavadinimu „Sielos chirurgai”