#Uzkulisiai, #RasytojaSkaitoVaikams, #SkaitauUzsienioLietuviukui, #TreciadienioSkaitymaiVaikams
„Ar jums teko kada užsistoti draugą, apginti silpnesnį?“, – klausiu savo klausytojų paskaičius ištrauką. Siužetas toks, kad šešis kartus didesnis šuo skriaudžia mažą šuniuką, o karalaitė Karolina, kalytės Fi ir Fifi bei sarginis šuo Auvis nori jį apginti. Guzas (nors jis blogietis, bet vardą gerą sugalvojau, ar ne?) pasikviečia šešis savo sėbrus. (Retai kasdienėje kalboje naudojamas žodis, bet „parodykime“ jį vaikams bent literatūroje, nes kitaip jis išnyks. Būtų gaila…)
Kiekvienas iš herojų turi savo strategiją, kaip elgtis. Auvis (skaitytojai, kaip ir aš pati, nežino, bet gali nutuokti, kad kovoti jis moka, juk sarginis šuo) ryžtingai pasiruošęs šokti ant pirmo, kuris puls. O tada jau bus kas bus…
Karalaitė mąsto, kad muštis ji nemoka, nes neteko, bet ji taip paprastai nepasiduos.
Fi ir Fifi (jos jeigu nepažįstate yra rusų bolonė ir prancūziška buldogė, tad tikria ne koviniai šunys) spigiai ambrija: „Greitai jums patiems išskalbsime kailį. Nemanykite, kad, jei mes mažos ir kalytės, tai neapsiginsime. Mūsų dantys aštrūs – žaizdos gis ilgai ir skausmingai. Žinote, kas baisiau už aštrius dantis? Mūsų mintys!“
Ką daro skriaudėjai? Nė vienas nedrįsta eiti pirmas.
O ką atsako vaikai? Kokias elgesio strategijas renkasi jie? Mano devynmetis karalaitis jau šaukia sėdėdamas ant kilimo, liepiu ateiti ir pasirodyti vaikams, kad negalvotų, jog kalba vaiduoklis. Išgirstu pasakojimą, kaip užsistojo draugą. Na taip… Tokių istorijų aš girdėjau daug. Ir aiškinimo, kad mokykloje reikia kviesti mokytoją, o ne pačiam daryti tvarką, manasis riteris nelabai klauso.
Kalba viena mergaitė apie save, tada antrokė, angelėlio veidu, nustebina mane papasakodama kaip silpnesnį užsistojo ji. Kiek žinau mergaitę iš lituanistinės mokyklėlės, bet tokios jos nepažįstu. Šalia sėdinti mama garsiai sako: „Šitos istorijos ir aš nežinojau…“ Na štai. Skaitome knygas, kalbamės ir pažįstame savo vaikus?
Vienas berniukas šaukia, kad reikia kviesti mokytoją, jei kas mušasi. Matot, yra ir tokių vaikų, kurie bent jau teoriškai žino, kokios procedūros tikimasi iš jų. Ar tikrai tas vaikas taip ir daro, reiktų paklausti jo mamos. :)
Jeigu skaityčiau knygą dviese su sūnumi, dar ilgai išnarstyčiau ir jo pasakojimą, ir kiekvieno knygos herojaus elgesį. Nes kai tyrinėji herojus, tarsi eini gilyn į liečiamą temą ir vaikas gali prisiminti kažką naujo, pamąstyti, sutikti ar nesutikti. Svarbiausia, kad kalbėtų. Tik nevertinkite ir neteiskite. Verčiau klauskite. Man pačiai taip dažnai reikia tiesiog pririšti plytą prie liežuvio, kad nepulčiau moralizuoti ir aiškinti. Dar galima būtų papasakoti apie savo patirtį vaikystėje, kad vaikas išgirstų ir jūsų istoriją. Neskubėkite (kaip aš, kuri turi sutilpti į laiko rėmus), kalbėkitės, tyrinėkite. Ir patikėkite – jūsų vaikui tikrai patiks skaityti knygas kartu. Ne paskaityti raides į sieną, o atsigręžti į klausytoją ir pasidomėti mintimis jo galvoje.
Kitą trečiadienį skaitysime vėl. Aš labai laukiu. Jeigu norite prisijungti, registruokitės https://forms.gle/cwdgmUBu6JoEd5M47
Pridedu nuorodą į 2 min. trukmės video su vaikų ir paauglių psichoterapeute Irma Ratautiene. Aš kaip žurnalistė esu kalbinusi ne vieną psichologą, ir patikėkite, yra tokių, kurie daug šneka, o mažai naudos išgirsti. Bjauriai parašiau, bet ką daryti, jei toks pastebėjimas atėjo? Šios specialistės klausiausi ir mėgavausi. Aiškiai, lakoniškai ir naudingai.
Video yra daug, visa serija, bet šiame išgirsite tiesą, kurią žadėjau išsitatuiruoti, kad nepamirščiau pati: „Dažnai vaikams tų konkrečių patarimų ne tiek daug ir reikia. Jiems labiau reikia palaikančio santykio su tėvais!”
Čia, kad prikąstume liežuvį, kai vaikas kažką pasakoja ir nepultume moralizuoti, mokinti ir auklėti. I.Ratautienė kalbėjo apskritai apie psichologinių sunkumų patiriančius vaikus, aš taikau tai visoms situacijoms, kaip kad ir aukščiau minėtam skaitymui.
Linkėjimai,
Jolita
Čia kitos užkulisių dalys:
„Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 1