#Uzkulisiai, #RasytojaSkaitoVaikams, #SkaitauUzsienioLietuviukui, #TreciadienioSkaitymaiVaikams
2021.11.24 Trečiadienis. Sūnui keliskart primenu, kad šiandien vakare „skaitysiu karalaitę“ (taip trumpai vadinu veiksmą „Skaitysiu savo knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“). Iš laimės nešokinėja. Varto žurnalą apie futbolą. Tada smalsauja, kada tiksliai skaitysiu, ir kerta kaip apmokytas specialiojo būrio karys derybose su teroristais: „Tai dar spėsiu pažiūrėti filmuką“. Marinetė ir Juodasis Katinas žiūri į mane iš DVD viršelio ir ironiškai šypsosi.
Stebiu save. Viduje įsijungia minčių malūnas: „Kokį dar filmuką vokiškai!? Vaikas turi nusiteikti lietuvių kalbai, juk skaitysiu lietuviškai. Dar susimaišys jam viskas galvoje. Negalima maišyti kalbų“. Gerai, kad nepražioju burnos, nes po akimirkos pati sau pasakau, kad šiaip tai mano mintys yra „kvankt kvankt“ (ar kaip vokiečiai sako: „plim plim“). Taigi nesąmones galvoju. Nesusimaišys. Tegul žiūri.
Žiūri. Po filmuko aš suruošiu kompiuterį ant stalo, o sūnus sėdi ant sofos ir skaito vokišką knygą su paveiksliukais. Pranešėjos balsu informuoju, kad tuoj skaitysiu knygą lietuviškai, tad savąją vokišką tegul nusiteikia dėti į šoną. Jeigu varlinės per videokonferenciją gerti vandens, tai jo keliamą triukšmą girdės pusė pasaulio. Devynmetis gal ir linksi galva, bet jausmas, kad visiškai negirdi.
Jungiu Zoomą. Prasideda susitikimas. Marija rodo savo piešinį, Lukas ir Milda – savo norų sąrašus Kalėdų seniui. Dar kalbame su prisijungusiais vaikais apie orą. Lietuvoje vakar snigo, Airijoje šiandien dargana, Hamburge panašiai, o Ispanijoje į lauką eidamas velkiesi marškinėlius ir megztuką. Tarptautiniuose video-renginiuose esu dalyvavusi, bet tik šįkart mano širdį taip sujaudina, kad kaip plačiai pasklidę, kokiose skirtingose vietose sėdime, ir visgi esame suvienyti lietuvių kalbos.
Pradedu skaityti. Mano džiaugsmas ant sofos tebevarto vokiškąją knygą, stengiuosi giliai kvėpuoti ir susitelkti į tuos, kurie anapus ekrano. Po kurio laiko viduje nusišypsau – taigi jis klausosi manęs skaitančios lietuviškai, nors jeigu ir varto vokišką knygą. Reaguoja. Net nuostabu, kad mano galvoje beskaitant sugeba lakstyti mintys kitu kanalu apie tai, kas vyksta su sūnumi.
Kai pakeliu akis nuo ekrano, vaikas jau guli ant kilimo apsuptas mašinyčių ir garsiai pasipiktinęs atsidūsta. Šioje vietoje jis pasipiktina gal ketvirtą ar penktą kartą, kaskart kai skaitau šią sceną. Visų reikalų ministras neišsiunčia dukterėčios Anelės namo, o nusprendžia, kad ji pasiliktų. Jei žinotumėte, kiek dramų slypi už šio veiksmo, gal padūsautumėte kartu su mano vaiku.
Skaitau, skaitau, laikas vėl prabėga greičiau nei norėčiau. Vaikai dar mielai pakalbėtų, kaip ir aš. Kaip Eva groja pianinu. Kaip Patricija nupiešė savo mamą. Gal aš beviltiškai sentimentali, bet man TAIP GRAŽU. Piešinį prisegu. Suskaičiuokite, kiek širdelių? Dar aiškinčiausi, kokia geriausia strategija susigrąžinti geriausią draugą, bet Zoomas neleidžia. Gerai, kitą kartą.
Viena mama parašo žinutę, kad kaip ir dera besiklausant pasakos, viena klausytoja jau užmigo. Argi aš ne teta Beta iš mano vaikystės „Labanaktuko“ laikų? :)
Kai guldau savo karalaitį į lovą, atsargiai klausiu: „Ar tau patiko skaitymas?“ Jis sumurma „Na taip“, bet tokiu balsu, kad suprantu, jog dėdė miegas stipriai laiko jį už rankos.
Staiga vaikas rėžia:
– Bet tas Visų reikalų ministras tai A…loch. (kas nemoka vokiškai, geriausias atitikmuo būtų „Šū*žius“. Stiprūs žodžiai tokią vėlyvą valandą. Bet emocijų kiekis už sakinio rodo, kad tema gyva ir jausmai nesumeluoti. Apie tai, kad tokia leksika man nepatinka, nutyliu. Patys suprantate, kad dabar ne tai svarbu, ar ne.
– Kodėl taip sakai? – klausiu.
– Mama, bet tu pati pažiūrėk…, – ir paaiškina, kodėl.
Žinantys istorijos siužetą supras geriau, kitiems labai ilgu aiškinti, tad tiesiog patikėkite, kad devynmetis taip galvoja.
„Ach tu, katinėli rainakėli, – galvoju. – Tai viską girdėjai, ką skaičiau?“
Kalbamės apie knygos herojus. Tada metu provokaciją: „O gal karalaitė Karolina perdėtai sureagavo? Gal Visų reikalų ministras elgiasi draugiškai (juk pagyrė, kai grojo fortepijonu), ir Tapis nėra išdavikas?“ Sudėstau argumentus. Devynmetis tyli. Galvoja. Tada sako:
– Na jo… Gal karalaitė prisigalvojo?
– Taip visi kartais padaro, ar ne?
– Aha.
Viskas. Gal vienas gražuolis su pižama dar norėtų su manim pakalbėti ir daugiau, bet aš mama su laikrodžiu. Miegot.
Kai dar tyliai pasėdžiu šalia, galvoju, kad gerai jeigu knyga ir kelintą kartą ją skaitant sugeba iššaukti tokias emocijas.
Jau kai parašiau pirmąją karalaitės knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, kartojau – „Knyga yra tik pretekstas pokalbiui su vaiku. Kalbėkite apie temas, kurios yra knygoje“. Ten buvo kalba apie grožio pervertimo pavojus. Dabar kalbėti galima apie pavydą, jo įveikimo strategijas. Ventiliuoti savo jausmus, iškalbėti juos, ištyrinėti knygos herojų elgesį. Taip sakant ieškoti, kodėl kas kaip elgiasi.
Gal aš naivi, bet noriu tikėti, kad tai padės vieną dieną realiame gyvenime mano vaikui suvokti, kodėl jo bendraklasis elgiasi vienaip ar kitaip. Kai daugiau supratimo, tada daugiau atjautos ir gal mažiau muštynių?
Tiek tų užkulisių. Galite papasakoti ir apie savuosius. Juk man smalsu!
Susitinkame kitą trečiadienį 20.30 val. lietuvišku laiku. Norintys dalyvauti, jei dar nesiregistravote, registruokitės https://forms.gle/cwdgmUBu6JoEd5M47
Renginys vyks gyvai online Zoom platformoje, įrašas daroma nebus.
Naujai besiregistruojantys – prašome DĖMESINGAI įrašyti savo el.pašto adresą, nes keletas žmonių registravosi, o laiškai grįžta su verdiktu „Mailure-Failure“. Nuorodą būsimam skaitymui (ir priminimą, kad išaušo trečiadienis) siunčiu trečiadienio ryte.
Linkėjimai,
Jolita Zykutė
P.S.
Čia kitos užkulisių dalys:
“Rašytoja skaito vaikams” užkulisiai. 1
Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai 7. Finalas – Jolita Zykutė
Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 5 – Jolita Zykutė
Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 3 – Jolita Zykutė
Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 1 – Jolita Zykutė