Treciadieniais rasytoja skaito vaikams

„Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 1

Nors visi mėgsta žiūrėti į sceną, man veiksmas užkulisiuose yra smagioji teatro dalis. Tas pats galioja ir gyvenimui, tad pasakoju apie savo iniciatyvos „Rašytoja skaito vaikams“ pirmojo skaitymo užkulisius.

2021.11.17 d. vakaras. Instruktuoju savo devynmetį sūnų: „Šiandien, kaip sakiau, skaitysiu tau ir prisijungusiems vaikams savo knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“. Pabūk tylus, gerai? Užsirašė 20-30 vaikų“.

– 20-30 tūkstančių? – perklausia mano vaikas.

– Ne, ne tūkstančių, – atsakau, šypsausi ir pagalvoju, kad man patinka jo mąstai.

Junginėju kompiuterį ant stalo. Sūnus žaidžia mašinytėm, staiga girdžiu:

– Kol tau videokonferencija, aš pažiūrėsiu filmuką.

Šioje vietoje ko gero sprogčiau. Jei galėčiau. Ką!? Mano devynmetis demonstruoja advokato logiką, aiškindamas, kaip jis žiūrės su ausinėm, tad man netrukdys. Nes „šitą knygą jis girdėjo jau kokius tris kartus, tad nenori. Nori filmuko. Aš turiu elgtis taip, kad ir jam, ir man būtų gerai.“

Mažojo advokato motinos širdis srūva krauju, kad vaikas taip sabotuoja sumanymą skaityti lietuviškai. Kodėl bandai gesinti gaisrą pasaulyje, o nematai, kad dega tvartas tavo kieme? Bet aš nepasiduodu. Ne. Devynmetis beveik ties ašarų ribą – jis nori filmuko (ir manau, kad suprantate, jog vokiškai, nes lietuviškų neturime). Nepasiduodu, bet jaučiuosi totali lūzerė. Va tai tau. Nužudė tas, iš kurio nesitikėjau. Kad visai nesubyrėčiau, klausiu, ko valgys. Šildau orkaitėje šildomas bandeles ir bulvytes fri. Taip, maistas nesveikuolių, bet kartais turiu savo vaikui ką nors leisti, ne tik drausti.

Užpykęs sūnus grįžta prie mašinyčių, o aš svarstau, ar man pasidažyti lūpas. Nes labai jau išbalusi atrodysiu per Zoom. Ir šiaip turiu kažkaip pakelti nuotaiką, nes vis dar jaučiu peilį nugaroje. Tačiau prieš miegą dažytis lūpas? Tiesą sakant, neatsimenu, ką nusprendžiu.

Tepu sviestą ant bandelių. Valgo. Protestuotojo nuotaika gerėja. Aš irgi rimstu. Kai išvysta, kad į lėkštę byra bulvytės fri, atsiranda net šypsena. Išvada (kurią amžiais atrandu iš naujo) – kartais baramės, nes vaikas alkanas (ir dar to neatpažįsta, nes užsižaidė), arba jam karšta, šalta, nori gerti. Visai kaip koks dvimetis kukuliukas.

Taigi, veiksmas Zoome prasideda, mano devynmetis išsidrebia fotelyje (tikiuosi riebaluotais pirštais nelies apmušalų), nes aš su kompiuteriu užėmiau didįjį stalą. Jaučiuosi kaip teta Beta iš „Labanakt vaikučiai“, nes skaitymas prasideda 20.30 lietuvišku laiku.

Skaitau. Sotėjantis vaikas nušvytruoja atsinešti vandens, barška virtuvėje, o aš galvoju, kad tai girdi visa Europa (prisijungė vaikai iš skirtingų šalių, ne tik Lietuvos), tada pavalgęs sėda prie mašinyčių ir žaidžia toliau. Negi tikėjotės, kad sėdės ant to fotelio kaip pabučiuotas? Aš ir kitiems tėvams prieš skaitydama pasakiau – leiskite vaikams daryti, ką nori. Piešti, spalvinti, žaisti. Svarbu, kad girdėtų. Nes vaikai tikrai girdi.

Knyga man patinka. Skamba kiek keistai (ir negirdėjau dar nei vieno rašytojo atvirai sakančio, kad „man patinka mano knyga“), bet man tikrai patinka mano knyga. Nes ji jau nebe mano. Kai parašai tekstą, jis kažkada virsta nebe tavo tekstu. Tiesiog tekstu. Skaitau lyg svetimo žmogaus parašytą knygą ir džiaugiuosi, kad nėra nereikalingų žodžių. Apie tai, kad tekste, ypač skaitant užsienio lietuviukams, nereikia nereikalingų žodžių ir sakinių – atskira kalba. Čia mano nuomonė, besiremianti sūnaus stebėjimais, kuris kaip koks romėnų imperatorius stebintis gladiatorių kovas pakeltu ar nuleistu nykščiu lemia skaitomų knygų likimą vos po kelių puslapių. Neįdomi. Ir sudie. Gal knyga būna įdomi (man), bet ten daug nereikalingų sakinių, išvedžiojimų. O jaunasis klausytojas prarado kantrybę. Amen.

Skaitau. Karalaitė pavydėdama šaiposi iš ryškiai oranžinės Visų reikalų ministro kepurės, sakydama, kad ji tiktų seniui besmegeniui prie nosies. Mašinytėmis žaidžiantis vaikas kvatoja. Kelis kartus. Mano online klausytojai išsijungę mikrofonus, tad negirdžiu, ar kikena ir jie, bet viduje šypteliu – ar čia juokėsi tas, kuris boikotavo mano skaitymą?

Laikas bėga greičiau nei tikėjausi. Sustoju, ir klausinėju vaikų apie tai, kokią dovaną norėtų rasti išpakavę dėžutę. Jau šalia prie stalo atsisėdęs mašinyčių vairuotojas rėkia, kad „playstation ir šuniuką“. Jo mama tikrai bjauri, nes negaus nei vienos. Bent artimiausiu metu. Kiti vaikai nori žiurkėno, jūrų kiaulytės, lėlytės, Hario Poterio pilies iš „Lego“ ir t.t. Man labiausiai įstringa besišypsanti mergaitė, kuri nori kiškio! Mintyse svarstau, ar sakydama „kiškio“, turėjo galvoje triušiuko (mergaitė užsienio lietuviukė, tad gali būti, kad maišo žodžius), bet jeigu iš tiesų kiškio, o ne triušio? Įsivaizduoju, kaip nuplėščiau popierių nuo dovanos, ir iš dėžutės iššoktų kiškis. Nerealu! Esu laiminga, lyg pati būčiau gavusi dovanų kiškį.

Einame į pabaigą. Staiga mano devynmetis ex-sabotuotojas vėl iššoka į eterį rodydamas abi knygas apie karalaitę: „Kokia knyga jums labiau patinka – pirma ar antra?“ Vaikai kažkokiu būdu rodo (ar atsako, jau nepamenu), kad antroji, kurią skaitėme. Sūnus patenkintas. Ir jam taip atrodo. Beje, taip galvoju ir aš pati.

Nemokama Zoom versija skaičiuoja likusias minutes ir aš atsisveikinu, kad nedingčiau viduryje sakinio.

Baigta. Jaučiuosi ir pavargusi, ir laiminga. Ta mergaitė kalbėjusi apie kiškį mane įkvėpė.

Geriausia vieta ateina paskui. Kai jau lipsime aukštyn į miegamąjį, sūnus klausia:

– Mama, o tu man paskaitysi?

Jeigu šis jūsų skaitomas tekstas būtų kaip knyga, ko gero visi džiaugtųsi laiminga pabaiga. Ir mama skaitytų vaikui knygą, apkamšytų patalus ir pabučiuotų prieš išjungdama šviesą.

Realybė kitokia – mes nors ir ne traukinių stotyje gyvename, bet laikomės grafiko. Devynmetis jau stipriai vėluoja miegoti, tad ištariu „kitą kartą“. Bet viduje esu patenkinta. Kurgi ne!

Kitos dienos vakare tikrai jam skaitau prieš miegą. Tik imperatorius išbrokuoja knygą. Aš, jei atvirai, irgi ją išbrokuoju. Skaitau tik tekstus prie paveikslėlių. Nors idėja autorių buvo graži – papasakoti daiktų istorijas. Tik vėl per daug sakinių…

Dar kitos dienos vakaras. Sūnus nepatikliai žiūri, kai paimu naują lietuvišką knygą iš lentynos, ir atvirai protestuodamas pareiškia – „Ne, mama, aš noriu, kad paskaitytum savo antrą karalaitę. Nesąmoningų knygų man nereikia.“ Vidinė mano rašytoja sėdi patenkinta Olimpe, kad čia kalba tas pats, kuris anąkart kone ašarojo „nenoriu“. Bet vėl negausite istorijos pabaigos, kurios gal ir tikėjotės. Atsakau jam: „Apie karalaitę skaitysime trečiadieniais. Šiandien skaitysime kitą knygą“.

Devynmetis žvelgia į mano laikomą knygą kaip Leninas į buržuaziją (taip mėgsta sakyti mano tėtis). Bet aš žaidžiu va bank. Rizikuoju. Ir laimiu. Knyga jam patinka. Patinka ir man. Ačiū Dievui.

O trečiadienį skaitysime „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ toliau.

Jeigu norite, prisijunkite – registruokitės  https://forms.gle/cwdgmUBu6JoEd5M47

Jeigu papasakosite, koks teatras vyksta pas jus užkulisiuose, bus tik smagiau.

Kaip suprantate, pasakoju viską tyčia taip atvirai, kad pamatytumėte, kokia tai vargo (ir džiaugsmo) vakarienė skaityti vaikams lietuviškai.

Ir dar – vaikų nereikia klausyti. Vaikus reikia girdėti.

Linkėjimai,

Jolita

#Uzkulisiai, #RasytojaSkaitoVaikams, #SkaitauUzsienioLietuviukui, #TreciadienioSkaitymaiVaikams

Čia kitos užkulisių dalys:

Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 2

„Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 3

3 komentarai apie “„Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 1”

  1. Atgalinis pranešimas: Trečiadienio skaitymai vaikams – Jolita Zykutė

  2. Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 3 – Jolita Zykutė

  3. Atgalinis pranešimas: „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 2 – Jolita Zykutė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.