Ar pastebėjote, kad pasakose ne tiek daug istorijų, kurių veikėjos dukra ir motina? Jose pagrindinė herojė dažniau bendrauja su tėvu, pamote, ragana ar krikštamote. Įdomu, kokia išmintis slypi už šio fakto? Tačiau šįkart tyrinėsime ne pasakų pasaulį, o mūsų kasdienybę, kurioje pagrindinės veikėjos dukra ir jos mama.
Kalbamės su Individualiosios Psichologijos Instituto direktore psichologe Erika Kern.
Kokia yra psichologinė mamos ir dukros tarpusavio santykių raida?
Labai sutrumpintai ir kiek supaprastintai mergaitės santykių su motina vystymąsi nuo kūdikystės galima būtų apibūdinti taip – pradžioje ji prisiriša prie mamos, vėliau formuoja santykį su tėčiu, kaip atskiru asmeniu, dar šiek tiek vėliau – su tėčiu, kaip kitos lyties asmeniu, o dar vėliau – su mama, kaip identifikacijos asmeniu (mokydamasis kultūroje priimtino vaidmens).
Pirmasis santykis su mama yra vadinamas prisirišimo santykiu. Žinoma, tas pirmasis žmogus, prie kurio labiausiai kūdikis prisiriša gali būti ir kitas asmuo, pavyzdžiui, tėvas ar senelė, vis tik dažniausiai tai būna mama. Šio santykio fone ir jo pagrindu mergaitė formuoja santykį su tėvu – taip į savo santykius su pasauliu (kuris iki tol buvo tik mama) prijungti dar vieną asmenį. Šiek tiek paaugusi mergaitė pradeda suvokti savo ir kitų lyties skirtumus, tada ji formuoja pirmąjį „partnerystės“ santykį – jos dėmesio objektu tampa tėvas. Tuo metu mergaitė galima sakyti tampa konkurente mamai. Vėliau, kai ji suvokia, jog ši parnerystė nereali, ji gali grįžti prie pirminių santykių ir sėkmingai pradėti lyties identifikaciją – tai yra mergaitė grįžta prie mamos, ir saugiai iš jos mokosi tapti moterimi. Mergaitėms šioje vystymosi atkarpoje gali kilti įvairiausių sunkumų. Ji patiria sunkumų, jei mergaitės mama negali padėti mergaitei saugiai prie jos prisirišti, o tėtis negali padėti mergaitei išgyventi saugaus, bet ne trikdančio artumo su juo, kaip įsivaizduojamu partneriu, o vėliau saugiai iš šio santykio pasitraukti.
Nors kiekvieno žmogaus vystymasis unikalus, labiau tikėtina, kad ankstyvoje paauglystėje ryškaus „atsigręžimo“ į mamą nepastebėsime ir tai labiau atsiskleis šiek tiek vėlyvesniame amžiuje, paauglei pamažu tampant jauna mergina, kai jauna mergina priima savo, kaip moters identitetą, o taip pat ir visuomenėje (ar socialinėje grupėje) savo lyčiai priimtinus vaidmenis. Štai būtent ši akimirka kartais atsispindi pasakose, mituose ir legendose – kai motina išleidžia dukterį į gyvenimą. Fizinis išsiskyrimas su motina mergaitės viduje atsispindi priešingai, kaip susijungimas – mergaitė tampa moterimi ir išeina į gyvenimą, atsitraukdama iš savo motinos namų, tačiau išsinešdama motiną (jos šilumą, palaikymą, užtarimą) savo širdyje. Po šio „išėjimo“ jauna moteris formuoja draugišką (tik dabar iš tiesų draugišką) santykį su savo tikrąja mama. Draugiškas santykis galimas tik tuomet, kai mergaitė pilnai išėjo iš namų (arba pradėjo gyventi savarankiškai, nors gyvena ir tose pačiose patalpose). Klaidinga manyti, kad mama mergaitei ar paauglei gali būti draugė. Mama gali būti draugiška, tačiau jokiu būdu ne draugė. Mergaitei reikia mamos, draugių ji gali susirasti iš bendraamžių tarpo. Jei džiaugiatės, kad jūs su dukra artimiausios draugės, o jūsų dukrai dar nėra dvidešimties, turiu jus nuvilti – dukterį išnaudojate savo asmeniniams interesams ir atimate iš jos galimybę turėti mamą – ji mamos iš savo bendraamžių niekaip „nepasigamins“, o mamą reikia turėti būtinai, jei norite, kad jūsų dukra užaugtų santarvėje su savimi ir kitais.
Ar įsitikinimas „dukra ir motina – dvi konkurentės“ yra tiesa?
Kaip jau užsiminiau, tam tikrame etape mergaitė tarytum „nusisuka“ nuo mamos ir kuria artimesnį santykį su tėvu. Jei vaiko vystymasis sėkmingas, tai būtent čia ir yra mamos, ir dukros konkurencijos užuomazgos. Tam tikrą laiko tarpą mergaitė konkuruos su mama, ir tuo metu ypatingai svarbu, kad mama tą konkurenciją galėtų atlaikyti, nubrėždama ribas, tačiau ne žemindama ir nesutriuškindama savo mažosios konkurentės, veikiau su meile stebėdama moteriškumo apraiškas. Jei santykis tarp dukros ir mamos šiame etape pakankamai ramus, po kurio laiko mergaitė „grįš“ prie mamos ir buvęs konkurencinis santykis „ištirps“. Tačiau ne būtinai viskas vyksta taip sėkmingai.
Mamos ir dukros santykio trūkumai gali būti „plika akimi“ nematomi, ne būtinai kalbame apie asocialias ar emociškai šaltas šeimas. Net ir iš pažiūros gerose šeimose ne taip reta, kad mama nesugeba (o kartais neturi vidinių galimybių) auginti mergaitės taip, kad šioji augtų jausdama meilę ir formuotų savo asmenybę laisvai ir kūrybiškai. Kartais mamai trūksta supratimo apie tai, kokie yra vaiko poreikiai ir vietoj to, kad ji juos atlieptų, ji gali siūlyti visai netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, gali būti, kad mama pažeidžia mažo vaiko ribas liesdama, kalbindama, grožėdamasi ar „šokdindama“ jį tuomet, kai šiam norisi ramybės ir poilsio, ar tiesiog atsitraukimo nuo kontakto.
Tačiau kartais konkurenciją pradeda būtent mama… Pakomentuokite, plačiau kaip ir dėl ko konkuruoja motinos ir dukros?
Kartais konkurencinis santykis tarp mamos ir dukters prasideda anksti, kuomet mergaitė dar nesistengia „užkariauti“ tėtį atstumdama mamą. Tuo atveju jį pradeda ne mergaitė, o mama. Kaip tai gali atsitikti? Mama mergaitei jau nuo labai ankstyvo amžiaus gali pavydėti grožio, pilnos šeimos, mylinčių tėvų . Kuo mamai buvo sudėtingiau pačiai būti maža mergaite, tuo jai sunkiau atsispirti nepavydėjus savo dukrai. Deja, dažnai šis jausmas yra neįsisąmonintas, tad mama, nepastebėdama savo pavydo dukrai, mato tik šios atsaką ir vertina tai kaip jai metamą iššūkį. Taip mama dukrai vietoje saugaus santykio pasiūlo konkurencinę areną. Dukra nelabai turi iš ko rinktis, juk konkurencinį santykį, kai jis „pasiūlomas“ kito asmens, ypatingai sunku paversti bendradarbiaujančiu ar saugiu santykiu, o ką jau kalbėti apie mažą vaiką, ar net kūdikį.
Toks konkurencinis santykis daug gilesnis, rečiau suprantamas sąmoningai ir gal dėl to stipriau pasireiškiantis ir vėlesniame mergaitės, kaip moters, gyvenime. Ši ankstyvoji konkurencija gali būti ir nestipri, tačiau vėliau atsiradusi konkurencija tarp mamos ir dukters, kai ši pradeda artimiau prisirišti prie tėvo, gali būti nepakeliamas iššūkis mamai ir jai gali būti sudėtinga „atleisti“ dukrai už „išdavystę“. Kaip suprantate, kalbu apie giluminius dalykus, kurie „plika akimi“ nesimato, tačiau būtent jie turi lemiamos reikšmės mergaitės ir mamos santykiui. Beveik niekada negalima teigti, kad mergaitė yra atsakinga už tai, jog jos santykis su mama yra konkurencingas. Jei mama neskubėtų save ar dukrą teisti, bet pagalvotų, kieno rankose yra galimybė konkuruojantį santykį pakeisti, suvoktų, kad ji pati visada turi daugiau galimybių jį sušvelninti .
Paanalizuokime paauglės dukros ir motinos santykius – juk tai ko gero vienas audringesnių periodų?
Šio vystymosi etapo nevadinčiau konkurencijos su mama faze, nes paauglystėje vyksta ne atsiskyrimas nuo mamos, o atsiskyrimas apskritai nuo suaugusiųjų ir savo, kaip suaugusiojo identiteto formavimas. Tačiau kaip ir ankstyvesniame amžiuje labai svarbu, kaip mama sugeba ištverti tokį dukters atstūmimą ir kantriai laukti, kol dukra taps suaugusia mergina ir galės formuoti kitokį santykį. Iš esmės mamai pakanka būti tolerantiškai ir mokėti elgtis su savo jausmais, nors tai nėra paprasta užduotis, tuo tarpu augančiai mergaitei reikia įveikti daugybę vystymosi uždavinių ir kliūčių, o šis darbas tikrai yra nelengvas.
Visų pirma turime atminti, kad paauglystės metais, be išorėje matomų pokyčių santykiuose su suaugusiais, vyksta ypatingai dideli pokyčiai ir paauglės kūne. Esam pripratę kalbėti apie lytinę brandą, bet ne taip dažnai šnekame apie smegenų vystymąsi. Paauglystėje smegenų vystymosi intensyvumas prilyginamas smegenų vystymosi intensyvumui pirmaisiais gyvenimo metais. Tam tikra prasme, paauglio viduje vyksta tikra stichinė nelaimė, tad šiuo laikotarpiu yra ypatingai svarbu paaugliui tiesiog padėti.
Kartais geriausia pagalba – nelįsti paaugliui į akis. Vien jau emocijų protrūkiai ir pokyčiai dažnai ir pačiam paaugliui visiškai nesuprantami ir keisti, ką jau besakyti apie supratimo pokyčius. Kiekvienas, gal ir per miglą, tačiau galime prisiminti paauglystės metus, kai kiekvienais metais mūsų supratimas vis keitėsi – tiek apie save, tiek apie kitus, tiek apie reiškinius, ateitį. Jei suvoksime pokyčių mastą (kūnas, emocijos, santykiai, smegenų funkcijos), tai suprasime, kad dauguma paauglių šiame amžiuje laikosi kaip tikri didvyriai. Kalbant apie mergaites, negaliu nepaminėti visuomenės spaudimo būti manekenės išvaizdos. Vos mergaitė pradeda bręsti, ji stoja akistaton ir su šiuo klausimu. Šiame laikotarpyje sveikas mamos santykis su savo pačios moteriškumu mergaitei gali labai padėti,
Kaip mamai ir dukrai susidraugauti? Ar tai įmanoma?
Jei kalbame apie mergaitę, o ne suaugusią dukrą, tai pagrindinis patarimas vis tik yra mamai. Santykis su vaikais didžiąja dalimi yra tėvų atsakomybė. Jei mama nebegali toleruoti mergaitės konkuravimo, visų pirma tai yra signalas, kad mamai mergaitės natūralus vystymasis yra pernelyg didelis iššūkis. Išsamių patarimų, kaip elgtis, negalima duoti, nes mano nuomone jų ir nėra. Svarbiausia suvokti, kad reikia „remontuoti“ ne patį santykį, mamai vertėtų pagalvoti apie tai, kaip jai kaip žmogui, moteriai ir motinai sekasi susitvarkyti su savo jausminėmis būsenomis. Galbūt jos pačios jausmai labai sudėtingi ir sunkūs, o tai apsunkina galimybę priimti savo vaikų vystymąsi. Paprasčiausias patarimas – toleruoti, suprasti ir priimti. Jei mama to nesugeba, jai reikia ieškoti būdų, kaip padėti sau, kaip žmogui suvokti sudėtingus vidinius išgyvenimus.
Santykių su dukra sunkumai, mamai gali būti geras impulsas padirbėti pačiai su savimi.
O jeigu kalbėtume apie suaugusią moterį ir jos mamą – kaip susidraugauti joms?
Kaip jau minėjau, jei mergaitė su mama sutarė, joms susidraugauti nereikia. Suaugusi duktė, tapusi moterimi, užmezga draugišką ir šiltą santykį su savo mama. Kitais atvejais, suaugusiai dukrai reikia šiek tiek daugiau laiko ir pastangų, kad galėtų pamatyti ir iš tiesų patikėti, kad jos mama galėjo suteikti tik tiek saugumo, kiek suteikė. Tam tikra prasme ji turi atleisti už tai, ko mama negalėjo duoti. Tačiau pasakymas, kad mama ir duktė būtinai susidraugauti nėra labai teisinga. Mergaitė gali išmokti suprasti savo motiną, priimti ir gerbti ją, tačiau neprivalo draugauti. Draugystei mes renkamės artimas sielas, o jei tarp mergaitės ir mamos artumumo nebuvo, vargu ar jis atsiras ir vėliau.
Jei užaugusi mergina gali sukurti pagarbius santykius su savo mama, to ir pakanka. Kai kalbame apie žmonių santykius, dažniausiai kalbame apie santykius, atitinkančius socialines normas, tačiau turiu pastebėti, kad daugybė žmonių tuo negalėtų pasigirti. Tarkime, mergaitės mama yra alkoholikė. Negi ją versime susidraugauti su mama? Daugiausiai, ką šioji mergaitė gali nuveikti, tai išmokti nejausti neapykantos arba kaltės mamos atžvilgiu. Net jei jų santykyje, be neapykantos ar kaltės jausmų liktų tik tuštuma, ji yra kur kas sveikesnė, nei užvaldantys neapykantos ir pagiežos jausmai, ar bergždžios gelbėjimo pastangos, neleidžiančios mergaitei pradėti savo pačios gyvenimo.
„Jeigu aš nejaučiu stiprios meilės savo motinai, vadinasi, turiu psichologinių problemų. Esu pasmerkta, kad mano santykiai su mano pačios vaikais ir aplinkiniais bus „negeri“. Kiek tiesos tokiame įsitikinime?
Daug tiesos. Tik nesakyčiau, kad santykiai būtinai bus „negeri“. Santykiai su aplinkiniais ir vaikais gali būti pakankamai gražūs ir šilti, ypač jei žmogus šviečiasi, mokosi, ugdo save. „Pasmerktumas“ slypi tame, kiek toks žmogus gali būti patenkintas savo sukuriamais santykiais ir pačiu savimi. O minėtuoju atveju, dažniausiai, net esant pakankamai geriems santykiams asmuo išgyvena gana gilias ir kankinančias vidines būsenas, kurios tuos santykius nudažo ne itin šviesiomis spalvomis. Žinoma, yra daugybė santykių variantų, tad ne išimtis ir tai, kad nejausdama meilės motinai, dukra sukuria sėkmingus santykius ir jaučiasi sėkminga be didelio darbo su savimi. Šiuo atveju reikėtų pasidomėti, ar jos aplinkiniai ir vaikai jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ji sau pati tvirtina.
Kai kas teigia, jog tavo motina – tai tu. Tiesa ar nelabai? Kaip priimti motiną savyje?
Pritarčiau šiam teiginiui, jei jo nesuabsoliutinsim ir neteigsim, kad aš – tai tik mama. Kiekviename žmoguje yra mamos vidinis paveikslas, arba paprasčiau tariant – dalis asmenybės, kuri yra panaši į mamą. Jei mergaitės ir motinos santykis iš pačių pradžių buvo saugus ir ramus, mama galėjo padėti mergaitei suvokti jos jausmus, tai tokio motinos paveikslo visai nereikia priiminėti (jis automatiškai priimtas, nes yra priimtinas), ir tokiam žmogui šis klausimas turėtų pasirodyti keistas. Tuo tarpu jei mamai ne taip lengvai sekėsi ir (dažniausiai ne iš paiko buvimo, o dėl savų vystymosi sunkumų) ji negalėjo sukurti pilnai saugaus ir paremiančio santykio su dukra, tada mamos vidinis paveikslas dukroje apima ir tas dalis, kurias sunku integruoti, ar kitais žodžias tariant – priimti.
Ypatingai sunkiais atvejais mergaitė gali turėti tik negatyvų mamos paveikslą, kuris viduje gali būti pakankamai aktyvus ir kankinantis ar net griaunantis. Šiuo atveju žodis „priimti“ gal ir nelabai tiktų, tačiau išmokti gyventi ir apsieiti su šia asmenybės dalimi būtų neprošal. Kuo šis vidinis santykis yra mažiau suvokiamas, o yra ne itin pozityvus, tuo žmogui (beje, ne tik moterims, bet ir vyrams) sudėtingiau gyventi – jis gali būti labai kritiškas savo atžvilgiu, kartais pernelyg žiaurus savo paties ar aplinkių atžvilgiu. Tokio neįsisąmoninto neigiamo mamos vaizdinio pasekmė gali būti ir kitų išnaudojimas, prievarta.
Negatyvaus motinos paveikslo priėmimas – tai visų pirma jo suvokimas. Tai padaryti pačiam nėra lengva, nes toks santykis paprastai glūdi giliau. Tokiu atveju sąmoningai patiriami ir matomi tik sunkumai santykiuose, nesuvokiant, kad juos lemia vidinis, o ne išorinis paveikslas.
Gal galite pakomentuoti faktą, kodėl pasakose ne daug kalbama apie santykį tarp motinos ir dukters?
Visų pirma kiekvieno žmogaus santykyje su mama telpa visi kiti santykiai. Jis toks daugialypis ir neaprėpiamas, kad į paprastą veikėjo charakterį tiesiog netelpa. Paprastai mama pasakose, sakmėse ir legendose asocijuojama su atrama, saugumu, švelnumu, palaikymu. Dažniau mamos paveikslas išnyra tuomet, kai kalbama apie jauną mergaitę, ir mama šiuo atveju išreiškia mergaitės santarvę su pačia savimi, su savo, kaip jaunos moters būdu ir bruožais.
Straipsnis spausdintas 2011 m. žurnale “Aš ir psichologija”