Galbūt posakis: „Daug kalbų – mažai darbų“ – teisingas ne dėl to, kad per daug kalbame ir per mažai dirbame? Galbūt darbas nukenčia, nes aptardami užduotis ir iššūkius, ieškodami sprendimų, ne tik kalbame, bet ir klausomės ne taip gerai, kaip galėtume?
Tuščio kalbėjimo daug, nors esame vedami geriausių norų: kas nors skundžiasi, abejoja, mes siūlome veiksmų planus, drąsiname, motyvuojame, bet kitą kartą susitikus situacija paprastai kartojasi nuo pradžių. O gal pastebėjote, kad pats dažniausiai daug šnekate, bet taip nieko ir nepadarote?
Kaip atrodo konstruktyvus pokalbis, duodantis rezultatų ir akivaizdžios naudos, galima pamatyti koučingo* metu. Kartais koučingas netgi apibrėžiamas kaip pagalba pokalbiu, juk koučeris ir klientas nedaro nieko kito, kaip tik kalbasi. Tiksliau, kalba klientas, o koučeris klausosi ir kartkartėmis užduoda klausimus. Koučingas pagrįstas tikėjimu, kad žmogus unikaliai suvokia gyvenimo galimybes, trukdžius, tikslus, svajones, o koučingo specialistas gali tik padėti klientui praplėsti šį suvokimą. Jis nesiekia perteikti savo žinių, nes svetimos žinios kito žmogaus gyvenimui netiks. Koučingo specialisto užduotis padėti klientui savyje surasti išteklių, kuriais jis galėtų remtis kurdamas norimą ateitį.
Koučingo specialisto Olego Kovrikovo paprašėme, kad remdamasis į sprendimus orientuoto koučingo (angl. „solution focused coaching“) modeliu papasakotų apie metodus, kurie padeda pasiekti, kad pokalbis būtų naudingas.
Koučingo sesijos metu susitinka koučeris ir klientas. Šįkart juos pavadinkime Klausytoju ir Pašnekovu, o konsultaciją – naudingu pokalbiu. Taigi, pažvelkime į naudingą pokalbį koučingo akimis.
Kaip pradėti naudingą pokalbį?
Jei Pašnekovas pasitiki Klausytoju, bendrauja su juo nuoširdžiai, o ne tik atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, tada pokalbio metu atsiranda daugiau energijos, kuri vėliau padės siekti pokyčių. Pašnekovo emocijos parodo, kur yra energijos šaltinis. Pavyzdžiui, pyktis, apatija, agresija reiškia, kad Pašnekovo viduje vyksta kažkas svarbaus ir neigiamo, o džiaugsmas, viltis liudija apie teigiamus dalykus. Nesvarbu, energijos šaltinis yra neigiamas ar teigiamas, Klausytojas turi pats užčiuopti (tai priklauso nuo jo jautrumo) arba kartu su Pašnekovu išsiaiškinti, ką konkrečiai galima keisti. Taip tarsi suformuluojama užklausa, ko Pašnekovas nori ar nenori, tam, kad pokalbis įgytų kryptį, pereitų į kitą lygį. Pavyzdžiui, „nenoriu šito darbo“, „noriu didesnio atlyginimo“. Kitaip pokalbis virstų emocingu pakalbėjimu ar padejavimu, kaip kas nors blogai ar gerai, ir viskas tuo pasibaigtų.
Negatyvios dabarties vaizdinys ir pozityvios ateities vaizdinys
Žmonės dažniausiai mėgsta kalbėti apie tai, kas yra blogai, ko jie nenori, tačiau problema neturi išteklių, reikalingų norint ją išspręsti, tad nereikia ir neverta jos analizuoti. Problema gali būti tik pokalbio priežastis. Klausytojas bet kokį Pašnekovo nepasitenkinimą ar skundą turi paversti į pozityvų dalyką: ko jam reikia, kad būtų patenkintas? Tam padeda tokie klausimai kaip: „Jeigu tai, ką pasakei, yra negerai, kas būtų gerai?“, „Kaip nori, kad būtų?“
Pašnekovas gali būti toks nusiminęs ir nusilpęs, kad tiesiai paklaustas: „Kokios ateities norėtum?“, nieko neatsakys. Tokiu atveju verta pažadinti vaizduotę: „Įsivaizduok, kad pabudai ryte, o tavo problema išspręsta. Kaip tai suprastum? Kokie žmonės tai pastebėtų? Ką konkretaus jie pamatytų? Į ką atkreiptų dėmesį?“ Taip Pašnekovas savo subjektyviame pasaulyje pamato kryptį, erdvę, kur jis gali nueiti. Kartais tai būna didelė pagalba, nes žmogus dažnai nieko nekeičia, mat nežino, kas jam būtų gerai ir ko jis nori.
Jeigu Pašnekovas negali sukurti išsamaus norimos ateities vaizdo, Klausytojas gali paprašyti jį įsivaizduoti mažą pagerėjimą: „Koks rytojus būtų bent šiek tiek geresnis nei šiandiena?“ Tai gali įkvėpti Pašnekovą.
Dabartinės situacijos įvertinimas
Klausytojas gali paprašyti Pašnekovo įvertinti dabartinę situaciją pagal dešimties balų sistemą. Pavyzdžiui: „Kaip jautiesi pasiruošęs projekto pristatymui?“ (Klausimas priklauso nuo pokalbio užklausos.) Jeigu atsakymas yra „vienas balas“, klaidinga būtų klausti: „Ko tau trūksta iki dešimt balų?“ Teisingiau būtų paprašyti: „Papasakok, kas jau dabar suteikia tau šį jausmą?“ Taip analizuojama, kas Pašnekovui dabartiniame gyvenime jau sekasi gerai, o tai padidina jo pasitikėjimą, skatina veikti.
Patirtos sėkmės pavyzdžiai
Jei Pašnekovas nenori kalbėti apie norimą ateitį, vadinasi jis savimi netiki. Tokiu atveju labai svarbu neįtikinėti jo „tu gali“, „nepardavinėti“ jam tikslų – „daryk taip ar taip“. Geriau paraginti Pašnekovą atsigręžti į savo praeitį: jeigu jis iki šiol pragyveno tam tikrą amžių, vadinasi jo gyvenime buvo sėkmės pavyzdžių, kitaip jo čia tiesiog nebūtų… Pavyzdžiui, jeigu Pašnekovas nėra patenkintas savo veikla, Klausytojas gali paklausti jo: „Kada paskutinį kartą jauteisi išreiškęs save, kai tau tikrai buvo gera?“ Neįtikėtina, bet bene 90 procentų problemų sprendimų yra būtent tuose pavyzdžiuose!
Pavyzdžiui, jeigu Pašnekovas atsakys: „Paskutinį kartą jaučiausi išreiškęs save, kai su dukra sukūriau ir paleidau aitvarą“, Klausytojui vertėtų jo paklausti: „Kada galėtum tai vėl pakartoti?“ Kai dažniau darai tai, kas teikia džiaugsmą, geriau ir jautiesi. Pasitelkime vaizduotę, kaip šis paskatinimas galėtų pasitarnauti, net jei kalbame ir apie verslo sėkmę. Galbūt šis žmogus vietoje įprasto aitvaro vienąkart padarys sudėtingesnės konstrukcijos aitvarą ar lėktuvėlį. Gal toks projektas pritrauks kaimynų vaikus, paskui šis žmogus parduos tai kaip paslaugą vaikų darželiui ar atidarys skraidymo klubą?
Ką darei praeityje, kad tau pavyko?
Kalbėdamas apie praeitį, Klausytojas Pašnekovo turėtų paklausti: „Ką darei, kad tai pavyktų?“ Dažniausiai žmonės praeities sėkmę traktuoja „taip atsitiko, tiesiog pasisekė“, bet iš tiesų Pašnekovo viduje tarsi būna užkoduota unikali jo sėkmės formulė. Labai svarbu tą sąmoningumą praplėsti: ką tokio jis darė, kad jam pasisekė? Galbūt tai mažos smulkmenos, bet jos ir yra individualus sėkmės kodas!
Atsargiai: pagalbos iliuzija
Pokyčiai verčia Pašnekovą jaustis nesaugiai, jis gali užsidaryti, priešintis, paklaustas sakyti tai, ko iš jo tikisi, o ne tai, ką iš tiesų galvoja. Klausytojas turi elgtis itin jautriai. Vienas pagrindinių Klausytojo sunkumų – laiku sustoti, kad neteiktų pagalbos daugiau, nei Pašnekovas nori. Gyvybiškai svarbu, kad tarp bendraujančiųjų būtų išlaikyti atviri santykiai ir pasitikėjimas. Jeigu po kiekvieno susitikimo Pašnekovas matys, kad santykiai tik gerėja ir pozityvių pokyčių jo gyvenime daugėja, jis jausis gerai ir norės judėti toliau. Kitu atveju Klausytojas gali skęsti teikiamos naudos ir pagalbos iliuzijoje, o Pašnekovas likęs vienas iš tiesų jausis blogai: „Vėl prisikalbėjau apie tikslus, prisižadėjau, ką darysiu…“ Tokiu atveju jis pradeda ne taip atvirai kalbėti, vengia to, kuris siekia jam „suteikti naudą“. Tai jau ne pagalba, o pagalbos iliuzija.
Svarbiausia – maži žingsniai ir konkretumas
Labai svarbu įvertinti tai, jog žengiamas kad ir mažas žingsnelis. Pavyzdžiui, jeigu Pašnekovas savo situaciją pagal dešimtbalę sistemą vertina dviem balais, jo galima paklausti: „Kaip atrodytų situacija, jei ji būtų vertinama 3 balais?“ Jokiu būdu ne 10 ar 9 balais, o būtent – tik vienu balu daugiau. Taip galima išsiaiškinti, kaip žmogus sužinos, kad situacija gerėja. Svarbu rasti konkrečių pavyzdžių: „Kaip suprasi, kad tavo situacija gerėja?“ Jei atsakymas „dažniau šypsosiuosi“, kyla klausimas: „Kas turėtų įvykti tavo gyvenime, kad veide dažniau nušvistų šypsena?“ Taip Pašnekovas gali pasakyti vieną mažą dalyką, kuris iš tikrųjų labai stipriai pakeis jo situaciją. Svarbu pamatyti būtent tuos mažus pokyčius. Tada žmogui bus akivaizdu, kad situacijos sprendimas nėra kažkur toli ateityje po dešimt metų ar po ilgų mokslų, o čia ir dabar. Paradoksas, bet kuo svarbesnis pokytis, tuo mažesnį žingsnį reikia žengti!
Pozityvi refleksija
Klausydamiesi kito žmogaus, dažniausiai išsakome, kas blogai, ko trūksta. Net jeigu mūsų siekiai ir grįsti gerais norais (apsaugoti Pašnekovą nuo nesėkmės), kritika jį labai apsunkina, juo labiau jei tai vyksta tada, kai žmogus turi pradėti veikti. Į sprendimus orientuotas koučingas akcentuoja pozityvią refleksiją: Klausytojas turi atkreipti dėmesį į tai, kokios Pašnekovo stipriosios vietos, kas suteikia išteklių. Kartais sugebėti pastebėti pozityvius dalykus – tikras iššūkis. Pavyzdžiui, jei Pašnekovas visą laiką tik skundžiasi, pasakoja apie problemas, Klausytojas gali pasakyti: „Tu taip aiškiai matai problemą, kad neturiu jokių abejonių, kad ją išspręsi.“ Tačiau nepagrįsti komplimentai skambės kaip tušti žodžiai!
Gaudamas teigiamą atsaką, žmogus supranta, kad gali, sugeba. Tai ugdo pasitikėjimą, kuris ir yra svarbiausias pokyčių variklis. Jei savo gyvenime Pašnekovas mato vien nesėkmes, daugiau tuščių stiklinių nei pilnų, tada gyvenimo iššūkį priims kaip sieną, bet jei jis regi sėkmę praeityje, kiti mato jo galimybes, tai toji siena atrodys kaip maža tvorytė, kurią galima lengvai perlipti.
P.S. Galbūt įdėmiai patyrinėję Kovrikovo pasakojimą apie konstruktyvų pokalbį rasite dalykų, kuriuos galėsite pritaikyti savo kasdienėse situacijose, kad tuščių kalbų būtų mažiau. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie metodai ar jų elementai gali padėti struktūrinti mintis bendraujant ir su pačiu artimiausiu žmogumi – pačiu savimi. Tik nepulkite aklai taikyti perskaitytų žinių ir „koučinti“ aplinkinių. Pateikta informacija yra ne pažodinė instrukcija, o veikiau pretekstas pažvelgti į pokalbio fenomeną šviežiu žvilgsniu. Beje, kaip sako koučingo specialistas Olegas Kovrikovas, pagrindinė konstruktyvaus pokalbio paslaptis ta, kad geri, pasitikėjimu grįsti santykiai pokalbio metu daug svarbiau nei „teisinga metodika“!
* Koučingo specialistų asociacija ( ICF) nusprendė vartoti būtent šį terminą, nes „ugdomasis vadovavimas“ prieštarauja koučingo esmei, kadangi koučingas grindžiamas partneryste, o ne vadovavimu. Todėl straipsnio autoriaus pageidavimu šiame straipsnyje taip pat vartojami terminai „koučingas“ ir „koučeris“.
Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija” 2013 m. Kalba netaisyta.