Konsteliacija, sisteminis dėstymas – šie paslaptingi žodžiai girdimi vis dažniau. Sutiksite pažįstamų ir bičiulių, kurie šią terapiją pasitelkė spręsdami sveikatos ar sudėtingų tarpusavio santykių problemas.
Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad „konsteliacija” (lot. constellatio – žvaigždžių padėtis) reiškia konfigūraciją arba kurio nors dalyko, reikalo padėtį, kitaip sakant, „išdėstymą”. Sisteminio dėstymo pradininkas – žymus vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris. Šiame metode jis panaudojo patirtį ir technikas iš hipnoterapijos, psichodramos, geštalterapijos, sisteminės terapijos, psichoanalizės, tačiau nuėjo toliau už juos sukurdamas visai nauja. B.Hellingeris taip aprašo dėstymo procesą: „Sisteminis dėstymas – labai paprastas metodas. Iš pradžių žiūrime į žmogų ir į tai, ką jis vadina problema. Žiūrime ne tik į jį, bet ir į jo santykių su artimaisiais sistemą, kartais į šeimos istorijos esmę. Tuo pačiu metu nepaleidžiame iš akių problemos. Taikant sisteminį požiūrį gali pradėti aiškėti ryšiai tarp šeimos istorijos įvykių ir to, kas įvardyta kaip problema. Paskui išrenkame iš grupės dalyvių pavaduotoją (reprezentuotoją) pačiam žmogui ir pavaduotojus svarbiausiems šeimos istorijos asmenims, visus išdėstome erdvėje pagal tarpusavio santykius. Tada stebime, kaip pavaduotojams staiga pasireiškia pojūčiai ir išgyvenimai, kurių iki tol nejautė. Tai, kas vyksta su pavaduotojais, atskleidžia ir parodo kažką paslėpta, bet labai svarbaus, o žmogus, kuriam atliekamas dėstymas, gali tai pats matyti ir išgyventi. Šis matymas ir išgyvenimas gydo.”
Konsteliacijos gali būti atliekamos įvairiomis temomis: šeimos konfliktai, jų priežastys ir sprendimo būdai; ligos ir sunkūs simptomai, jų ryšys su šeimos istorija; emocinės problemos (depresija, priklausomybė, kaltė, baimė ir kt.), kartų konfliktai ir galimi jų sprendimo būdai, karta iš kartos besikartojantys dramatiški šeimos scenarijai ir sunkūs likimai, krizinės situacijos ir būdai jas įveikti.
Vienas iš konsteliacijos pradininkų Lietuvoje Nikolajus Lobanovas pasakoja apie šį metodą, pasaulyje sparčiai populiarėjantį.
Sisteminio dėstymo terapija – kas tai ir kaip ją atradote jūs?
Pirmą kartą apie konsteliacijos metodą sužinojau Maskvoje prieš septynerius metus (pastaba – tekstas spausdintas 2010 m.) Besidomintys psichologija ir psichoterapija draugai keliskart kvietė į seminarą, pristatantį sisteminę konsteliaciją, kurios pradininku laikomas žymus vokiečių psichoterapeutas B.Hellingeris. Vis atsisakydavau, kol vieną kartą, kai pro Maskvą važiavau į Lietuvą, o traukinys buvo tik vakare, jie pasiūlė, užuot bastantis po miestą, kai dulkia lietus, užsukti į seminarą. Nuėjau ir… į Vilnių išvažiavau tik po trijų dienų.
Per seminarą manyje įvyko savotiškas nušvitimas. Šis metodas unikalus tuo, kad galima tiksliai giliai suvokti sudėtingos problemos esmę ir padaryti tai gan greitai, nes naudojamas emocinis rezonansas. Dėstymo metu vadinamasis pakeitėjas pradeda jausti svetimo žmogaus emocijas, nors iš anksto nieko apie jį nežino! Pasirodo, kiekvienas žmogus turi tokį emocinio rezonanso gebėjimą, o per dėstymą jis atveriamas. Tai keistas svarbus fenomenas.
Po seminaro Maskvoje nusprendžiau mokytis šios terapijos. Bene pirmas iš Lietuvos baigiau mokslus Rusijos ir Vokietijos sisteminių sprendimų institute, gavau pažymėjimą ir pradėjau naudoti dėstymus savo gydytojo praktikoje, pradėjau vesti psichologinius praktikumus.
B.Hellingeris parašė daugiau nei 30 knygų, išverstų į 19 kalbų, kurių bendras tiražas siekia vieną milijoną egzempliorių. Kaip aiškintumėte jo populiarumą?
Taip, tai tiesiog neįtikėtina. Juk pirmoji knyga išleista, kai jis buvo 70 metų, o iki tol jis ir jo idėjos buvo beveik niekam nežinomi. Dabar B.Hellingeriui 85-eri, jis tebedirba, o jo mintys ir darbo metodai plinta po pasaulį. Man jis – viena iš reikšmingiausių, ryškiausių ir kontroversiškiausių figūrų šiuolaikinėje psichoterapijoje. Jis ir jo idėjos laužo daugelį socialinių tabu. Jis grąžina sielą ir dvasią į psichoterapiją. Jo vieši seminarai dalyvius tiesiog užvaldo, o asmeninis žavesys pranoko mano lūkesčius. Ne kartą buvau B.Hellingerio seminaruose – jo galia padarė įspūdį. B.Hellingeris turi filosofo išsilavinimą. Jo didelė gyvenimo patirtis ir puikus intelektas padeda sudėtingus dalykus apibūdinti paprastai, bet neprarandant gilumos. Jis iškelia tokias problemas, kurių iki jo niekas tokiu būdu nelietė. Skaitant B.Hellingerio knygas, bet nė karto nedalyvavus konsteliacijoje, neįmanoma pajusti visko, apie ką jis kalba. Per dėstymą patiriami išgyvenimai leidžia atskleisti jo žodžių gylį.
Kaip paveldime ligas ar negatyvaus elgesio programas?
Žmonija jau pripažįsta, kad egzistuoja genetinis paveldėjimas (nors prieš porą šimtų metų tokia mintis būtų skambėjusi kaip erezija), kad perimame socialines programas ir esame jų nešiotojai, o B.Hellingeris parodė, jog žmogui ne mažiau svarbu psichikos paveldimumas – per šeimos liniją perduodami išgyvenimai. Jei buvo stiprus įvykis, kurio žmogaus psichika nesugebėjo iki galo išgyventi, ta istorija liko kaip neužbaigtas išgyvenimas, ji nenuėjo į praeitį, o užsifiksavo dabartyje. Vaikai tai jaučia ir emocinio rezonanso būdu perima iš tėvų. Rezultatas – vaikas jaučia emociją, o priežasties nėra, tiksliau, ji jam nežinoma. Ir taip iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, draugai anksčiau manęs klausdavo, kodėl aš liūdnas, kodėl mano tokios liūdnos akys. Kartą susimąsčiau: iš kur tai? Juk mano gyvenime ko nors ypač liūdno nebuvo. Konsteliacijos būdu nustačiau, kad tikroji liūdesio priežastis buvo mano prosenelė – prosenelis buvo lošėjas. 1918-aisiais jis prasilošė kortomis ir nusišovė, žmona muzikantė liko su trimis mažais vaikais be lėšų pragyvenimui. Padėtis buvo ypač skausminga, prosenelės liūdesys pasiekė mane. Aplinkiniai tvirtina – ir pats pastebiu, – kad po dėstymo nepaaiškinamas liūdesys pradėjo sklaidytis.
Kodėl dėstymas gali padėti išgydyti kai kurias ligas?
Mane nuo jaunystės domino giluminiai ryšiai tarp sielos ir kūno, tuo daug domėjausi, stažavausi. Sisteminius dėstymus savo, kaip gydytojo, praktikoje naudoju jau penkerius metus ir matau gerus rezultatus. Paprastai manome, kad ligos simptomas – svetima, trukdo, tai reikia pašalinti – išsigydyti. Sisteminiu požiūriu dėmesį kreipiame ne į patį simptomą, o į tai, kas yra už jo. Paprastai tokiu būdu išaiškėja kokia nors šeimos ar giminės istorija ir taip tampa aiškus simptomo vaidmuo bei prasmė. Dėstymai leidžia nustatyti simptomo ryšį su kuo nors iš šeimos narių, pamatyti ir išgyventi įvykį, sukūrusį šį ryšį, išlaisvinti simptomą. Tam reikia išgirsti šeimos narį, pamatyti, priimti į savo širdį. Jei tai pavyksta, simptomas išnyksta iš sistemos ir visiems tampa lengviau. Galima sakyti, kad dėstymas atveria organizmo savęs išgydymo resursą. Konsteliacija nėra panacėja, galinti išgydyti visus negalavimus, bet kuo toliau dirbu, tuo daugiau matau, kad psichika turi įtakos daugeliui mūsų ligų. Konsteliacijos metodu sėkmingai gydomas nevaisingumas. Rusijoje, Nižnij Novgorode, taikiau šią terapiją šeimoms, turinčioms nevaisingumo problemą. Kai kurioms užteko vieno dėstymo, kad praeitis neslėgtų ir moteris pastotų. Vaikų susilaukė jau septynios poros. Dėstymai dažnai atskleidžia gilius ryšius tarp mūsų dabarties emocinės bei fizinės būsenos ir tėvų ar senelių, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą, tremtį, praeities. Tie įvykiai paliko neišdildomą pėdsaką jų psichikoje ir tai neretai perima vėlesnių kartų atstovai.
Ar nebijote, kad daugelis tai pavadins mistika?
Man mistika – giluminiai žmogaus ir pasaulio ryšiai. Pavadindami mistika fakto nepakeisime. Pats veiksmas yra veikiau ne mistiškas, bet magiškas. O kas yra magija? Kai veiksmą padarai psichinėje – žmogaus vidinėje realybėje, o poveikis būna gyvenime. Konsteliacijas galima vadinti ir mistika, ir magija, ir psichoterapija, ir žmogaus galimybėmis, net šiuolaikinėmis psichinėmis technologijomis, kurios leidžia tiesiogiai ir greitai pasiekti psichikos gilumą.
Problemos gali būti perduodamos iš kartos į kartą, o geri dalykai?
Žinoma, рaveldime ne tik negatyvius, bet ir pozityvius dalykus. Ką perduodame vaikams? Veržlumą, mumyse esančias stipriausias tendencijas. Perduodamas ne intereso objektas, o pats interesas ir jo energija. Galime sutikti dinastijų, kurios domisi tuo pačiu dalyku, pavyzdžiui, muzikantai ar mokslininkai, būna, kad žmonės karta iš kartos daug pasiekia, nors sritys skirtingos.
Kur dar galima taikyti konsteliacijos metodą?
Šį metodą toliau plėtoja B.Hellingeris ir jo sekėjai. Konsteliacija daugiausia naudojama psichoterapijoje ir organizacijų psichologijoje. B.Hellingeris, be šeimos konsteliacijos, daug dėstymų atliko socialinių ir politinių procesų sferoje. Šis metodas gali būti intelektualinis instrumentas sunkioms užduotims spręsti. Jo pagrindas – emocinis rezonansas, todėl jį galima naudoti net tokiose situacijose, kai trūksta informacijos. Pavyzdžiui, kartą pažįstamas mokslininkas matematikas, gyvenantis Anglijoje ir tiriantis begalybės problemas, vienas iš geriausių matematikų, nagrinėjančių šiuos klausimus, papasakojo negalintis išspręsti sudėtingo matematikos uždavinio. Jis suprato, kad reikia suburti komandą, tik nežinojo, ką pakviesti, nes šia tema dirbančių specialistų pasaulyje buvo 10–15. Pasiūliau jam padėti. Mokslininkas vardijo kolegų vardus, o aš tapau to uždavinio vadinamuoju keitėju ir rezonanso būdu jaučiau, kam uždavinys pasiruošęs „atskleisti savo paslaptį“ (matydamas tokio mokslininko vardą pajusdavau, kad esu visiškai atviras), o kurį žmogų ignoruoja. Minėtas matematikas pakvietė tuos kolegas ir jie iki šiol sėkmingai dirba kartu. Šį dėstymą atlikome tiesiog eksperimentuodami, iš smalsumo, bet rezultatas maloniai nudžiugino!
Manau, kad konsteliacijos metodas perspektyvus naudojant jį savęs pažinimui ir kūryboje. Dėstymas gali duoti papildomų galimybių geriau daryti tai, ką jau darai, ir naujai pažvelgti į tai, kas kol kas nepavyksta.
Straipsnis spausdintas žurnalo IEVA 149 numeryje. 2010 m.
P.S. Nuolat gaunu el.laiškų, kur klausiate, kokie Nikolajaus Lobanovo kontaktai. Parašykite man į jolitazykute.lt (at) gmail.com , mielai pasidalinsiu šia informacija.