Karaliaus žmonos tarnaitė

Ar priešas, tapęs brangus širdžiai, vis dar priešas?

Apie ką knyga? Man tai istorija apie meilę. Ištikimybę. Pasiaukojimą. Atsakomybę. Tragediją, kai turi pasirinkti tarp to, kurį myli, ir to, kokios tavo vertybės. Pasirinkti tarp savo asmeninės ir šalies gerovės. O kur dar žmogiškos silpnybės. Karštakošiški sprendimai, keičiantys tavo gyvenimą. Galbūt vėliau suprasi, kad reikėjo elgtis kitaip, bet jau viskas. Post factum. Nepakeisi. O gyvenimas tęsiasi. Mylimas žmogus šalia. Bet ne tavo.
Taigi, galvoju, kad „Karaliaus žmonos tarnaitė“ – istorija, kur daug progų širdyse vykstančioms audroms. Kuo jos stipresnės, tuo rašyti buvo maloniau. Tikiuosi, jausite tai skaitydami.

O čia rasite tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės:
Ramiosios upės skiriamos karalystės – mirtinos priešės. Glėjos princesė Amira drąsiai rėžia, kad niekada netekėtų už Jezdansero princo Darijano, nes tas aklas ir kvailas. Tačiau visgi išgelbsti jam gyvybę, ir ne kartą. 
Karaliumi tapęs karštakošis Darijanas supranta, kad taiką atneš tik vedybos, tačiau veda ne vis labiau jį traukiančią akiplėšą Amirą, o jos jaunėlę seserį Vijaną. Keršydamas karalius skaudžiai įžeidžia Amirą, viešai pasišaipydamas, kad meilės guolyje šlykštėtųsi tokia moterimi kaip ji. Vijana myli kitą, bet dėl taikos sutinka tekėti su sąlyga, kad galės pasirinkti tarnaites. 
Po vestuvių valdovas išvysta naująją žmonos tarnaitę – Vijanos seserį ir galop dėl jos pameta galvą.
Romanas įsiurbia į įvykių verpetą, leisdamas kartu išgyventi meilę ir netektį. Siužetas persunktas netikėtumų ir paslapčių, kurios galiausiai išaiškėja, atskleisdamos, ar arogantiškasis karalius iš tiesų yra aklas ir kvailas, ar karalystėse įmanoma taika, jeigu dėl jos paaukosi savo meilę.