Tikroji dovana
Mato 11, 2–11
Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.
Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“.
Esu įsitikinęs, kad tie Jono Krikštytojo klausimai, kuriuos jis skyrė minioms, susirinkusioms prie Jordano upės, yra skirti ir mums. Visų pirma, mums, kurie juos dabar savo akimis skaitome. Ko mes susirinkome? Ko mes ieškome? Ką mes norime pamatyti ir patirti? Kokio pranašo – dvasinio guru – mes ieškome? Ar ta priežastis, dėl kurios mes visi kartu renkamės, ar tai ką mes randame, ar tai ką matome ir patiriame, mus tenkina? Ar dvasiniai vadovai pateikia atsakymus į klausimus, kuriuos mes iškeliame sau ar kitiems?
Dažniausiai mes taip ir liekame nepatenkinti ir nepasotinti. Tuo labiau, kad nepastebime nei praregėjusių aklųjų, nei vaikščiojančių raišųjų, apvalytų raupsuotųjų (kas tai?), o tuo labiau prisikėlusių mirusiųjų. Jau nekalbant apie gerosios naujienos skelbimą vargdieniams. Ką šiandien mes laikome vargdieniu? Pagaliau, kas šiandien yra ta geroji naujiena?
Nežiūrint visų tų abejonių ir šio amžiaus netikrumų, Advento laikotarpiu mes masiškai renkamės į apsipirkimo centrus, koncertus, ar net bažnyčias, į kurias retai metų eigoje atrasdavome kelią. Mes ieškome dovanų šeimos nariams, bendradarbiams, draugams, kad galėtume juos pradžiuginti šiuo tamsiuoju metų laiku. Mes ieškome džiaugsmo, laimės ir dvasinės ramybės dovanose, bendravime su kitais, eglutės puošime, muzikoje, gausiose puotose.
Pasibaigus Adventui, atšventus Kalėdas, sutikus Naujus metus mes jaučiamės tokie pavargę ir išsekę, kad tenorime tik atostogauti. Visas tas šventiškumas mums suteikė tik laikiną džiugesį, kuris nubyra, kaip džiūstančios kalėdinės eglutės spygliai. Iš tikrųjų, ko mes rinkomės ir ko mes ieškojome? Ką mes atradome?
Turime pripažinti, kad jei Advento ir Kalėdų metu mūsų tikslas tėra tik anksčiau išvardinti daiktai ir renginiai, tai tada mes gauname tai, ko siekėmė! Ir pasekmės mūsų neturi stebinti. Bet tokiu atveju, mes, priimdami visas šio laikotarpio dovanas, parodome, kad nepastebime Dovanotojo. To asmens, kuris mums tuos laikinus džiaugsmus ir laikinas dovanas dovanoja dabar kaip nuorodą ir simbolį tų niekada nepasibaigiančių dovanų, džiaugsmų, laimės ir … dangiškosios ramybės. O jie jau “už kampo”— visai netoli… (Apaštalas Jokūbas (Jok 5, 7.8)) mus ragina: “Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. … Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.”
Pati didžiausia mūsų Dievo ir Kūrėjo dovana gimė kūdikiu tvartelyje, kadangi šio pasaulio rutinoje ir bėgime jam nebuvo vietos. Dangiškojo Tėvo meilė mums pasireiškė Emanuelio mirtyje ir prisikėlime, kuriais buvo atverti vartai mus skiriantys nuo Dievo karalystės džiaugsmų ir laimės. Kelias jau atviras! Ruoškite savo širdis! Viešpats jau pakeliui!
O kol laukiame, kartu su pranašu galime sakyti ir tuo gyventi: “Viešpaties dvasia ant manęs; jis mane pasiuntė nešti gerą naujieną vargdieniams.” Aleliuja.