1548 m. lapkritis, Trijų Karūnų pilis, Stokholmas, Švedijos karalystė
– Erikai, tu ir vėl į mūsų kambarį atnešei išsigimėlį? – vaiposi vienuolikmetis princas Jonas, nuo suvestinio brolio stalo pačiupęs molinį indą. – Kai tėvas sužinos…
Tačiau jam nepavyksta išsmukti pro duris – vyresnis ir aukštesnis Erikas mikliai užtveria kelią, o jo suspausti kumščiai net dreba, norėdami trinktelėti į rausvažandį savimi patenkintą jaunylio veidą.
– Padėk į vietą, – sušvokščia pro sukąstus dantis Erikas.
– Ir ką tu padarysi? Manai, aš tavęs bijau?
– Tau – nieko, bet tavo paukšteliui nusuksiu sprandą.
Erikas nedelsdamas prieina prie narvelio, pakabinto už brolio lovos. Jonas stebi jį, negalėdamas apsispręsti, – smukti pro atsilaisvinusį išėjimą ir pasiskųsti tėvui, ar gelbėti mylimą papūgą, kurią suvestinis brolis jau laiko savo rankose.
– Tu to nepadarysi, – prataria Jonas virpančiu balsu, bet indo nepaleidžia.
– Kaip nori, – Erikas nerūpestingai gūžteli pečiais ir staigiu judesiu nusuka paukščiukui galvą.
Jonas kelias akimirkas sustingsta iš siaubo, lyg jaustų nepakeliamą skausmą. Iš jo akių upeliais pasipila ašaros ir jis puola kumščiuoti dvigubai aukštesnį Eriką. Šis nelieka skolingas ir abu broliai susikimba taip, kad parkritę pradeda raičiotis ant grindų.
– Kas čia darosi? – kambaryje sugriaudžia karaliaus Gustavo balsas, bet sūnūs jo negirdi. Ilgiau nelaukdamas tėvas, skaudžiai pačiupęs vieną ir kitą už plaukų, stipriai trūkteli juos atskirdamas. – Kaip jūs drįstate šitaip elgtis? Jūs gi princai, o ne kokie valkatos!
Kambaryje pasirodo ir karalienė Margareta. Jos akys užmato negyvą paukščiuką, išverstą molinį indą su išsigimusiu dvigalviu driežu, piktai šnopuojantį karalių ir raudonplaukį sosto įpėdinį kruvinais pirštais.
– Erikai, negaliu patikėti, kad tavo švelnios rankos, mokančios taip nuostabiai skambinti liutnia ir rašyti gražius lotyniškus laiškus, galėjo šitaip padaryti, – linguoja galvą karalienė.
Gražus, švelnių bruožų Eriko veidas atrodo suglumęs. Jo žydros akys tankiai mirksi, žvelgdamos tai į delnus, tai į negyvėlį ant grindų, lyg negalėtų patikėti tuo, ką pats vos prieš akimirką padarė.
– Žinai, Margareta, vis dažniau pagalvoju, kas bus, kai aš numirsiu ir Erikas pradės valdyti Švediją, – negalėdamas užmigti lovoje vartosi karalius Gustavas. – Po šiandienio įvykio vėl prisiminiau žvaigždžių pranašystę. Tą naktį, kai gimė Erikas, perbalęs rūmų astrologas pranešė, kad virš mano sūnaus galvos į vieną liniją susirikiavo trys pačios pikčiausios planetos: karų kurstytojas Marsas, nelaimių pranašas Saturnas ir žiaurusis Neptūnas. Negi valdant Erikui Švedija išties paskęs kraujyje, kaip tas vargšas paukštelis?
– Nesijaudinkite taip, Jūsų Malonybe. Viskam Viešpaties valia, – murkiančiu balsu prabyla karalienė. – Visi berniūkščiai tokio amžiaus kivirčijasi, net ir princai. O Erikas – protingas jaunuolis, greitai išaugs iš šių kvailysčių.
Karalius meiliai pabučiuoja žmonos ranką, žavėdamasis, kad jo švelnioji Margareta nuolat užtaria prasikaltusius, bet negali nurimti, kad Erikas, nors domisi karyba ir mokslais, yra per daug uždaras ir atitolęs nuo kitų šeimos narių, o staigi jo nuotaikų kaita lygiai tokia pati kaip ir velionės jo motinos.
Margareta neramiai pasimuisto, karaliui prisiminus savo pirmą žmoną. Per tuos metus, kol pati buvo karalienės Kotrynos Saks-Lauenberg freilina, taip ir neperprato, kas dedasi tos šaltos lyg žuvis vokiečių princesės širdyje. Ji kalbėjo tik vokiškai ir niekuo nepasitikėjo, tiesa, daug skaitė ir meldėsi, gal todėl Margaretai visuomet atrodė, kad ji būtų buvusi geresnė vienuolyno abatė nei Švedijos karalienė. Ir nebus gerai, jei ir jos sūnus, kad ir labai išsilavinęs, bus toks pat atsiskyrėlis, nes karalius turi mokėti telkti žmones ir vienyti valstybę – kaip Gustavas.
– Kartais norėčiau, kad ne Erikas, o mūsų pirmagimis Jonas būtų Švedijos sosto paveldėtojas, – šnabžda karalius, prisislinkdamas arčiau žmonos.
– Viskam Viešpaties valia, – visu kūnu prie jo prisispaudžia karalienė, vešlioje vyro barzdoje slėpdama piktdžiugišką šypseną.
2
Sprendžiamas mano likimas, bet į mane niekas nekreipia dėmesio, lyg būčiau ne Lenkijos ir Lietuvos kunigaikštytė, o apmūsijęs ir niekam nereikalingas rūmų baldas, paslaugiai riogsantis prie sienos.
Taip tikėjausi, kad pagaliau, nors kartą gyvenime, tapsiu svarbi savo motinai, bet ji visai užmiršo kunigaikščio Albrechto piršlybas man.
Jai rūpi tik viena – kuo greičiau išardyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santuoką, kad tik „ta moteris“, kaip motina ją vadina, bjaurėdamasi ištarti jos vardą, netaptų nauja Lenkijos karaliene.
Vavelio rūmuose dabar slogiau nei per tėvo laidotuves: tarnai ir dvariškiai slankioja neišmanydami, kam pataikauti labiau – karalienei Bonai ar Žygimantui Augustui, mat niekas nežino, kieno bus viršus, o dar pakampėse visi tyliai šnabždasi, kad šioje kovoje dėl valdžios kažkas tikrai mirs.
Na ir tegul.
Man visai nerūpi.
Nirštu, kad ir vėl likau Žygimanto Augusto šešėlyje.
Tūnau jame nuo pat vaikystės. Kiekvieną mielą dieną stengiuosi būti klusni, tyli ir pamaldi dukra. Nepriešgyniaudama nuryju apmaudą, kad niekam nerūpiu, kad gyvas būdamas tėvas man neturėdavo laiko, kad motina net vaikystėje manęs nemylėjo, nes jos tamsios akys nušvisdavo pamačiusios vien tik Žygimantą Augustą ir mūsų vyriausią seserį Izabelę.
Tik jiedu buvo jos numylėtiniai.
Tik juos motina kartu dažniausiai vežiodavosi į medžiokles, keliones ir lepino savo artumu.
Tik jiems visos Europos karališkuose dvaruose ieškojo geriausios poros, o mums, savo trims jauniausioms dukroms, vos kartais numesdavo savo dėmesio trupinių. Su didžiausiu dėkingumu visada rinkdavau juos ir nekantriai laukdavau, kada vėl malonės jų paberti, bet šiandien, Viešpatie, atleisk už silpnumą, niekaip negaliu numaldyti savo nusivylimo ir pykčio.
Man – jau dvidešimt dveji.
Esu sunokęs vaisius, o motina ir brolis – tokie aplaidūs, nors turėjo manimi pasirūpinti. Visoje Karūnoje merginos teka nuo dvylikos, o mes, trys jauniausios karalaitės, vis dar tupime po motinos sijonu lyg užkeiktos, kai visos mūsų metų moterys jau seniai yra žmonos, motinos, našlės arba guli kapuose po nelaimingų gimdymų.
Rūpiu tik vienam vieninteliam žmogui – Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui.
Taip, jis senas, storas ir negražus, bet jo atkaklumas siekiant mano rankos šildo širdį. Be to, kunigaikštis Albrechtas – turtingas, galingas ir tikrai gudrus kaip gyvatė. Pati tuo įsitikinau: kai Žygimantas Augustas neleido jam manęs vesti, bet pasiūlė mūsų vyriausios netekėjusios sesers Sofijos ranką, jis pradėjo piršti jaunikius ir Sofijai, ir Onai, kad tik jos kuo greičiau ištekėtų, o aš vis vien atitekčiau jam…
– Neturiu nieko prieš, kad Prūsijos kunigaikštis rastų mums kilmingus ir jaunesnius už save vyrus, bet jūs man pasakykite, kuo mes blogesnės? – išgirdusi šią naujieną erzina mane sesuo Ona. Nuo jos neatsilieka ir pašaipūnė Sofija:
– Bijau, Kotryna, kad dėl tavęs gali kilti karas, kaip dėl Trojos Elenos. Ne veltui vargšas Albrechtas skundžiasi, kad yra senas ir baigia sušalti vienas naktimis be tavęs.
Sudraudžiu jas, o pačiai skruostai svyla raudoniu – man ir gėda, ir taip malonu, kad pati nesuprasdama kaip, sugebėjau pažadinti tokius karštus jausmus vyrui, mačiusiam mane vos kartą, bet seserys vis tiek neatlyžta.
Visažinė Sofija aiškina, kad traukiu vyrus lyg muses prie medaus, ir jei tapsiu Prūsijos kunigaikštiene, Albrechtas šokinės aplink mane pildydamas kiekvieną norą, kaip dabar Žygimantas Augustas tenkina visas Barboros Radvilaitės užgaidas. Išgirdusi jos vardą Ona bamba, kad mūsų brolis tuoj visą karalystės iždą iššvaistys Barboros suknelėms ir brangakmeniams, o aš po šių kalbų visą naktį negaliu miegoti.
O kas, jei iš tiesų galiu žavėti vyrus taip, kaip Žygimantą Augustą pakerėjo toji Barbora iš Lietuvos?
Kalba, kad ji išties labai graži, o brolis tikrai pametė galvą: visa Lenkija spaudžia Žygimantą Augustą skirtis, bet jis pasakė, kad jau greičiau išsižadės karaliaus karūnos, o ne savo teisėtos žmonos.
Nesuprantu, kaip taip gali būti?
Iki šiol niekada nesusimąsčiau, kad ir aš, lygiai kaip toji Barbora, galiu būti graži ir mylima.
Ir rūpėti vyrams.
Atsikėlusi užsidegu žvakę ir tyliai nusliūkinu prie didžiulio venecijietiško veidrodžio auksiniais rėmais: net vilkėdama plačius naktinius marškinius atrodau aukšta ir liekna. Nužiūrinėdama savo atvaizdą svarstau, kur manyje galėtų slėptis toji galia, apie kurią kalbėjo Sofija.
Gal didelėse rudose akyse?
Švelniose siaurose lūpose?
O gal žaižaruoja šviesiose mano plaukų sruogose?
Nežinau, koks velnias apsėda mane naktį, bet atsikėlusi ryte padarau tai, ko iki šiol nedrįstu prisipažinti net savo mylimiausioms seserims, nuo kurių daugiau neturiu jokių paslapčių, – parašiau kunigaikščiui Albrechtui, kad esu palankiai nusiteikusi jo atžvilgiu ir sutinku tapti jo žmona.
Iš pykčio ir nusivylimo, kad niekam daugiau nerūpiu.
1553 m. vasario 24 d., Kremlius, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius, save išdidžiai vadinantis visos Rusios caru, susidomėjęs žvelgia pro Kremliaus langus: tokiu metų laiku Maskvos upę dengia storas ledas ir ji virsta didžiausiu miesto turgumi. Prekybininkai tiesiai ant ledo priverčia grūdų ir šieno, suvaro kiaulių ir galvijų bandas, bet labiausiai caro akį traukia jau seniai papjautos ir nuluptos karvės, tebestovinčios ant savo kojų, lyg būtų gyvos, nors iš tiesų yra sustingusios į ledą. Kruvinos gyvulių figūros ant sniego iš tolo traukia akį, o mėsininkas gerokai pralinksmina carą, iš visų jėgų kirviu bandydamas atkirsti suledėjusį kumpį.
– Jums laiškas nuo Švedijos karaliaus Gustavo, – pagarbiai nusilenkęs praneša kancleris rašaluotais pirštais, bet caras nė neatsisuka.
– Rašo, kad rusai puldinėja jam priklausančias Suomijos žemes pasienyje su Karelija, – pradeda skaityti. – Ir dar priekaištauja, kad nepriėmėte jo pasiuntinių Maskvoje, o nurodėte jiems susitikti su Novgorodo valdytoju.
– Ką? Mūsų Novgorodas švedų pasiuntiniams – per prastas? – pasipiktinęs akimis suboluoja caras. – Gal turėčiau juos priimti savo sosto menėje ir dar juodų gulbių mėsa iš aukso lėkščių pavaišinti? Kokius jie čia ponus vaidina? Juk pas juos Stokholme ožkos ant namų stogų ganosi, o miestiečiai kiaules savo kiemuose laiko.
Nepatenkintas caras pradeda nervingai žingsniuoti po menę, kažką burbuliuodamas po nosimi, kol netikėtai sustojęs paliepia:
– Rašydamas Švedijos karaliui pasakyk, kad tegul jis paklausia savo pirklių, ir šie jam papasakos, kad Novgorodo priemiesčiai yra didesni už visą jo Stokholmą. O Novgorodo valdytojas yra kilęs iš didžiulės imperijos suverenių valdovų giminės, kai jo tėvai…
Caras trumpam nutyla, galvodamas, kaip geriau pasakyti, ir užmetęs akį į kruvinai raudonas karves ant ledo, patenkintas užbaigia mintį:
– Kai jo tėvai vos prieš kelis dešimtmečius turgavietėje jaučius pardavinėjo.
3
Mūsų motina karalienė Bona jau ilgai sėdi sustingusi krėsle. Atrodo, nė nekvėpuoja įdėmiai stebėdama, kaip jos pačios įsakyti tarnai niokoja karališkas Vavelio pilies menes.
Kirviais kapoja raudonmedžio lovą. Laužo įmantraus darbo stalus ir kėdes. Naikina viską, ko nesivešime į Varšuvą.
Krūpteliu, kai ant marmurinių grindų tarnai grubiai nutrenkia didžiulį venecijietišką veidrodį. Toks jausmas, kad ne aštrios šukės, o paskutiniai mūsų nerūpestingo gyvenimo likučiai graudžiai žvangėdami išsilaksto pakampėmis. Lyg to būtų maža, dar sesuo Ona prietaringai šnabžda, kad dabar mus septyneriems metams apsės nelaimės…
– Nieko nepaliksiu tai moteriai, – lyg sau, lyg mums po nosimi murma motina. – Tegul Žygimantas Augustas atsiveža ją į Vavelio rūmus, jeigu taip nori, bet niekas jų čia nei lauks, nei pasitiks.
Mane gąsdina ugningas motinos pyktis, bet jau ir pati pradedu nekęsti tos moters – atsiradus Barborai Radvilaitei iš Lietuvos mūsų šeima tiesiog akyse byra. Pirmiausia pasimirė tėvas karalius, vos tik sužinojęs, kad Žygimantas Augustas ją slapta vedė Vilniuje. Paskui kilo baisi nesantaika tarp Žygimanto Augusto ir motinos, o dabar per ją mes, trys jauniausios karalaitės, esame priverstos palikti savo gimtuosius rūmus Krokuvoje ir kartu su motina išsidanginti kažin kur į Varšuvą Mazovijos provincijoje.
Taip, tai jos kraitinės žemės, kurias vesdamas jai kaip žmonai garantavo tėvas, bet argi nežinome, kad mūsų motina mielu norų būtų sėdėjusi Vavelyje ir bandžiusi valdyti Žygimantą Augustą lygiai taip, kaip mūsų tėvą iki jo.
Vavelio pilies kieme mūsų jau laukia ilga vilkstinė karietų ir vežimų, prikrautų būtiniausių daiktų ir turtų. Tarnų veidai tylūs, rūškani lyg ruoštumės bėgti nuo buboninio maro, o ne paprasčiausios moters. Lipdama į karietą Ona visiems girdint piktai išspjauna, kad jau geriau gyvens špitolėje nei po vienu stogu su ponia Barbora, o mes su Sofija nesulaikome ašarų, palikdamos gimtuosius namus.
Graudu.
Tik mūsų motina karalienė Bona tvirta.
Atrodo lyg narsus etmonas, išsiruošęs į karą, – įtūžusi ir nežadanti pasiduoti.
Taip, ji palieka išdraskytą Vavelį Barborai Radvilaitei, bet išeina aukštai pakelta galva, o prieš įlipdama į karietą paliepia tarnui užrakinti pilį ir raktą įmesti į tvenkinį.
Tikiu, kad ji greitai išgrauš tą moterį iš mūsų šeimos, ir netrukus galėsime grįžti.
Ištrauka iš Ilonos Skujaitės romano „Karo nuotaka”. Ištrauka skelbiama autorei leidus.