“Geras psichoterapeutas gydo meile. Gydo žodžiu”,- atskrenda kažkada skaityta mintis po susitikimo su dr. Aleksandru Alekseičiku, tituluojamu “Lietuvos psichiatrijos tėvu”, psichoterapijos pradininku mūsų šalyje. Tad skaitykite jo mintis ir būkite sveiki, nors pasak jo, netgi liga gali būti geras dalykas, nes ji padės įvertinti sveikatos stebuklą.
Kas yra gėris ir blogis?
Abstrakčiai pasakyti labai lengva: gėris – Dievas, blogis – velnias, o vienas iš Dievo vardų – Meilė. Problema tame, kad ir gėris, ir blogis labai įvairiai pasireiškia. Žmonės tarsi pasiruošęs juodu atskirti, teoriškai žino, kas tai, o praktiškai įgyvendinti – labai sunku.
Žmogus gyveno rojuje, kur buvo tik gėris ir vienintelis medis, Pažinimo medis, kurio vaisių nereikėjo liesti. Visgi jis paragavo tų vaisių, ir tik tada suprato, kad gyveno gerume. Tik tada, kai pažino, kas yra skausmas, nelaimės. Šis pasakojimas – tai ne istorija įvykusi prieš milijoną metų, taip vyksta kiekvieno mūsų gyvenime. Žmogus gimsta ir atvyksta į rojų – mama, tėtis, visi rūpinasi, globoja, o paskui, kad susigaudytum, kas yra kas, turi ir pats blogas pabūti, ir jį patirti, o galiausiai pamatyti, kaip blogį virsta į gėrį.
Gėris ir blogis – sujungti. Jų atskirti neįmanoma, reikia išmokti juos suvienyti. Taigi, tikrasis gėris – vieningumas, o tikrasis blogis – atskyrimas.
„Blogis virsta į gėrį“ – skamba abstrakčiai. Paaiškinkite konkrečiau.
Gyvenimas gali būti žiaurus, baisus, bet dėl to gali pajausti, kokie žmonės geri. Ir kokie jie tikrai gali būti blogi – taip pat pajusi. Tai padės liautis juos idealizavus. Visa tai – tik į naudą. Štai aš – esu ko gero vienintelis psichiatras Lietuvoje, kuris savo darbe turi penkis papeikimus, kai tuo tarpu mano kiti kolegos – vieną ar nei vieno. Kokia priežastis? Leidžiu sau būti savimi. Kartais mąstau – kas kaltas, kad gaunu papeikimą? Valdžia. Tačiau kad direktorius jį parašytų, jam turi pritarti mano kolegos. Kai įsigilini, pamatai, jog jie – visai ne kolegos, o elgiasi kaip direktoriaus pavaldiniai. Ir tai nėra blogai, tiesiog blaiviau pamatai situaciją. Galima tai vadinti blogiu, tačiau tai mane daro stipresniu.
Arba pavyzdžiui, jei būčiau gerutis ir tylutis, mano skyrių ligoninėje panaikintų. Taigi, net blogais vadinamus dalykus, pavyzdžiui pyktį galima vartoti su nauda. Blogis tikrai gali virsti į gėrį, juk net J.V.Gėtės „Fauste“ Mefistofelis sako „aš – tas blogis, kuris tarnauja gėriui“.
Kodėl gerbūvis gerėja, o mes nesame laimingesni?
Psichiatras gydydamas žiūri ne tik kas žmogaus viduje, bet ir kas vyksta išoriniame pasaulyje – viskas veikia žmogų. Problemos atsiranda tada, kai žmogus nesugeba sujungti viską į vieną visumą. Dabar Lietuvoje gyvename geriau nei tarybiniais laikais. Štai parduotuvėje laukdavome valandas, o dabar – penkias minutes, asmeninės laisvės daugiau. Lyg ir geriau, bet žmogus jaučiasi blogiau. Kodėl? Nes visko yra, bet ne visiems. Tapome turtingesni, bet ne teisingesni, pažodžiui – „ne su tiesa“ gyvename. Žmogus tapo laisvesnis, tačiau ne tik gėriui, bet ir blogiui – juk lengviau pavydėti, kad kitas uždirba dešimt tūkstančių nei pačiam juos uždirbti.
Patyrinėjus statistiką, gali padaryti išvadą, kad visi žmonės – ligoniai, turintys vienokių ar kitokių psichinių problemų?
Įsivaizduokite – prieš 50 metų Europoje buvo apie 50 alergijų, dabar – apie 3000 alerginių susirgimų. Kuo gyvenimas įvairesnis, tuo daugiau reikalauja iš mūsų. Jei prieš porą šimtų metų eilinis žmogus (dažniausiai valstietis) matė per dieną 5-6 „veidus“ ( iš jų du – savo arklio ir karvės), tai šiandien žmogus gali matyti ir turėti reikalų su šimtais žmonių. Žmogaus galimybės auga, bet už viską reikia mokėti.
Gyvenimas kaip toks nėra sveikas, jo esmė – „pasergam-pasveikstam“. Kaip kūnas įgija imunitetą, taip atsiranda ir dvasinis atsparumas, tik mes nematome plika akimi, kokie procesai vyksta, kiek darbo įdeda organai, kad tas imunitetas kūne atsirastų, o dvasines pastangas turime daryti patys. Yra apskaičiuota, kad vidutiniškai per 70 metų trukmės gyvenimą žmogus suserga apie 200 kartų, iš jų – 20 ligų, nuo kurių gali mirti. Tas pats, kas galioja mūsų kūnui, galioja ir psichinei sveikatai – turime „persirgti“ ne tik paprastą peršalimą, bet ir rimtesnes ligas. Vaikas krenta ir kyla tūkstančius kartų kol išmoksta vaikščioti, o paskui kažkada net šokti, taip ir mūsų dvasiniame „vaikščiojime“ turime patirti daug sunkumų, kol išmokstame valdyti savo dvasinę būseną. Apie psichinį ligonį kartais sakoma „išėjo iš savęs ir negrįžo“ ar „nuėjo į save ir liko“. Sveikas žmogus turėtų išeiti iš savęs, pereiti ribas ir grįžti atgal, praturtėjęs, ar panerti į savo vidų, pabūti ir vėl grįžti, labiau susivokęs.
Jūsų nuomone, kaip atrodo laiminga mirtis?
Visų pirma, reikia mirti savo mirtimi. Pamenu vieną pirmųjų savo pacientų – seną katalikų kunigą provincijoje. Matau, kad reikalai prasti, sunku jau jam. Klausiu – „Mirties nebijote?“-„Ne“- „Kodėl?-„Viską, ką reikėjo šiame gyvenime jau išgyvenau taip, kad miręs nueičiau į rojų“- „Kaip tai?“,- klausiu, o jis sako: „Galiu atversti net Šventą Raštą ir parodyti, kur parašyta, ką turi išgyventi žmogus, kad eitų į rojų“.
Susitikimas su mirtimi žmogui duoda naudos. Mano vienas kolega neseniai buvo prie mirties, bet pasveiko. Ir žinote ką – tapo keliskart geresnis. Ir keliskart gyvesnis. Aš pats tokioje situacijoje buvau penkis kartus – vaikystėje kai bombardavo Minską, porą kartų ligoniai bandė nužudyti, nuo hepatito ir prieš keletą metų buvau atsidūręs reanimacijoje dėl opos. Pamenu, guliu, kaip medikas įvertinu savo būseną ir matau „galiu mirti“, tačiau pagal savijautą suprantu – ne, dar ne dabar. Labai įdomūs ir naudingi išgyvenimai.
Kaip susitaikyti su artimojo netektimi?
Atvejis iš mano praktikos – moteris, kuriai 60 m., palaužta skausmo – mirė vienintelis jos sūnus, kuriam buvo vos 30 m. Skaudu? Taip. Sūnus buvo narkomanas. Nuo jo kentėjo ir žmona, ir du maži vaikai. Klausinėju moters – „Norėtumėte, kad vietoje sūnaus būtų išėję anūkai?“, ji sako – „Ne“ ir taip susitaiko. Svarbiausias dalykas – priimti tai, jog ponas Dievas žino apie tavo gyvenimą geriau už tave. Numirti šiandien ar po penkių metų, bet dideliuose skausmuose nuo vėžio.
Sakote, jog žmogus – būtybė, kuri gyvena ne tik laike, bet ir amžinybėje. Kaip tai suprasti?
Išeina žmogus iš gyvenimo, ir viskas, kas buvo bloga, praranda reikšmę, o kas gera, tai sustiprėja šimtus kartų, tampa amžina. Štai mano tėvas pasakė kažką, kas manyje gyvena iki šiol. Pamenu kartą kai buvau studentas kažkas atsitiko, dėl to labai krimtausi, o tėvas ištarė – „Nesvarbu, sūneli, kas bus. Kas bebūtų, tu jau padarei tiek daug gero“. „Kaip tai?“,- paklausiau,- „Aš juk nieko nepadariau“. „Padarei, tu man gyvybę išgelbėjai- pasakė tėvas ir papasakojo istoriją – „1941 m. ruduo, vokiečių saugoma tarybinių karo belaisvių stovykla. Plynas laukas, šalta, lietus. Aplink miršta žmonės, jei man kas tik duotų instrumentus ir palapinę, kad galėčiau operuoti (tėvas buvo chirurgas), galėčiau išgelbėt tiek žmonių… Toks beviltiškumo jausmas, jog norisi bėgti ir šokti ant stovyklą saugančios vielinės tvoros, kad žūčiau, tačiau kai prisimenu tave, kaip tu, pusantrų metukų būdamas be manęs gyvensi, tai duoda tiek jėgų, jaučiuosi toks stiprus, kad galiu iškęsti viską. O juk buvo žmonės, kurie taip ir elgdavosi – mesdavosi ant vielų ir žūdavo. Po to, kai tu mane išgelbėjai, žinai, kiek žmonių operuodamas išgelbėjau aš? Tūkstančius“. Tokia štai istorija apie amžiną gėrį, kuris visados su manimi.
Kaip išmokti gyventi amžinybėje?
Yra visuma ir subyrėjimas, o gyvenimas turi būti pilnas, visuminis. Neturiu gyventi praeitimi “kai buvau jaunas, oij kiek jėgų turėjau, o dabar sveikata silpnėja” ar ateitimi “kai išeisiu į pensiją”, “kai užauginsiu vaikus”. Reikia išmokti gyventi iškart ir praeitimi, ir dabartimi, ir ateitimi.
Kaip sako Gabriel Marcel, prancūzų filosofas, įvedęs terminą „egzistencializmas“ – „Jei vyras sako moteriai „Aš myliu tave“, jie gyvena amžinybėje“. Taip, savo žmoną myliu vis kitaip, kai man 30, 35 ar 45 metai, bet tuo pačiu ją myliu amžinai.
Nors mano tėvas išėjo, bet aš iki šiol gyvenu su juo. Kai man sunku, negaliu apsispręsti, mintyse paklausiu jo “Na, Efimai Aleksejevičiau, kai jūs elgtumėtės mano vietoje?”. Ir aš gaunu atsakymą. Esu Aleksandras Efimovičius, Efimo sūnus. Taigi, gyvenu ne tik kaip aš, bet kaip ir savo tėvas, o tuo pačiu gyvenu kaip ir savo sūnus. Iki 5 metų žmogus dažniausiai neprisimena savęs, neprisimenu ir aš, tačiau augindamas sūnų, pamačiau, kaip jo dėka patyriau išgyvenimus, kurie „atgamino“ mano prisiminimus. Pavyzdžiui kaip jis džiaugdavosi, kai aš grįždavau! Tai primena man mane mažą. Pamiršęs buvau ir koks didelis buvo mano tėvas – tą jausmą, kad jis žinojo, matė, galėjo daugiau.
Dukra irgi davė puikių pamokų – jai buvo 4-5 metai, ji neklauso mamos, močiutės, o aš pasakau – ir ramu. Neapsikentęs klausiu – „Kodėl taip elgiesi – manęs klausai, o jų ne?“ – „O kaip gi – tu juk vyras“,- sako ji. Susimąsčiau – tokia mažutė, o jau skiria, kad aš kitoks. Kaip ji mane pamokino, kiek daug parodė!
Tai kas yra laimė?
Įsiklausykite į žodžius „gyvenu su savo žmona“, „gyvenu savo gyvenimą“, „darau savo darbą“. „Savo“, „mano“. Jautiesi laimingas ir gerai kai esi savimi.
Esu iš nedaugelio psichiatrų, kurie yra tikintys. Sakoma, kad žmogus yra pilnas, kai jis susideda iš kūno, sielos ir dvasios, aš pasakyčiau kita tvarka – iš dvasios, sielos ir kūno. Toks eiliškumas nenumenkina kūno. Juk kas yra kūnas? Jis – ne kaulai, kraujagyslės, raumenys ir t.t. Kūnas – tai stebuklas. Siela – tai, „kas žolę daro žole, medį medžiu, o žmogų žmogumi. Be jos žolė – šienas, medis – malkos, o žmogus – lavonas“. Jei siela – kaip mama, kuri duoda gyvybę, tai dvasia – tarsi tėvas, kuris sujungia šeimą su pasauliu, atstovauja ne chaosą, o kosmosą.
Kad žmogus nugyventų laimingą gyvenimą, jis turi gimti, pabūti vaiku, paskui pats sulaukti vaikų ir mirti taip, kad realiai pasiliktų su savo artimaisiais. Ir tai tikrai nelengva padaryti, tai ne vienkartinis dalykas, kurį išgyvenai ir tarsi gauni indulgenciją ateičiai. Kaip sakoma – „Gyvename vieną kartą, bet kiekvieną dieną“.
Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva” 2009 m. Tekstas pateikiamas toks, koks jis keliavo į redaktorės ir kalbos redaktorės rankas.