„Aš nuėjau tik 300 km – tai trečdalis šv. Jokūbo kelio“, – sako šį* rugsėjį juo ėjusi Margarita Gaubytė. Klausantis jos pasakojimo apie 11 dienų kelionę pėsčiomis Camino de Santiago, kūnu bėgioja jaudulio šiurpuliukai – ir žavi visai ne įveikti kilometrai, įspūdingi vaizdai, o priminimas apie kiekviename iš mūsų glūdinčią begalinę dvasinę jėgą ir paprastą džiaugsmą gyventi. Tik kodėl šioms mintims žmoguje pažadinti reikalinga sunki kelionė?
*Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva” 2009 m. pavadinimu “Kelias į save”
Kodėl tu kelyje?
„Kodėl išėjai į Camino? Kas atsitiko?“,- šito atsargiai paklausia beveik kiekvienas, sutiktas kelyje. Visi turi savų priežasčių. Kas išeina patyręs sunkių išbandymų, nori keisti gyvenimą ar tiesiog susivokti savyje, kas baigęs studijas ar net metęs turėtą darbą eina apsvarstyti ateities.
Įspūdį paliko kelyje sutikto dvidešimt kelerių metų vokiečio pasakojimas. Jis baigė piloto studijas. Jau buvo beveik sutarta dėl darbo, bet atėjo į paskutinį pokalbį ir jam pasakė, kad dėl krizės nuspręsta nebepriimti naujokų. Vaikinui tai buvo didelis smūgis, svarbiausios svajonės sudužimas. Jis iškart nuvažiavo į stotį, nusipirko bilietą traukiniui ir kitą dieną išvyko link pradinio Camino taško. Mama tik spėjo pasakyti „Vaikeli, tik neimk šitų, o kitus batus“.
Kitas vokietis, nuėjęs visą kelią, pasakė atvirai „Aš sportininkas“ ir net neužėjo į Santijago katedrą, kur ilsisi apaštalo Jokūbo palaikai, nei dėl religinių, nei dėl kultūrinių tikslų. Kelią eina įvairūs žmonės, ispanai dažnai į tokią kelionę leidžiasi ne kartą gyvenime. Kartais tai kaip turistinis žygis būna – savaitgaliui kokiam. Daugiausiai šį kelią eina ispanai, po jų seka vokiečiai, prancūzai, italai ir portugalai, galima sutikti ir brazilą ir meksikietį, japoną ir koriejietį – Camino atviras visiems.
Sutikau studentę iš Čilės, ji po studijų Europoje ruošėsi grįžti į tėvynę ir norėjo apsvarstyti, ką nuveikė, rado čia, ir kaip elgtis ateityje. Girdėjau apie moterį, kuri metė darbą ir išėjo. Tik nereikia sakyti „Ai, užsieniečiams lengva, nes jie turi pinigų“. Ne pinigai čia esmė. Ji pajautė, kad geriau išeiti, susivokti ir kažką pakeisti nei nuolat būti nelaimingai. Juk galiausiai kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia!
Mano išėjimo į Camino priežastis paprasčiausia. Prieš keletą metų Santijago de Kompostela mieste lankiausi kaip turistė, mačiau link Katedros traukiančius saulės nurudintus piligrimus ir tada pagalvojau, kad norėčiau nueiti savąjį Camino. Be to, turiu keletą artimų draugų, kurie juo jau yra ėję. O pavasarį bereikėjo tik atsitiktinumų, kai keletas pažįstamų pradėjo manęs klausinėti, ar apie tokį kelią žinau, kai supratau, kad tai ne šiaip, o tarsi priminimas – juk kažkada tas noras nueiti užsimezgė. Be to, ir laikai ne lengviausi, ir mintys ne pačios šviesiausios buvo bepradedančios lankytis.
Camino – kelias vienam
Nusprendėme šį kelią eiti trise. Tai, esu įsitikinusi, visiškai kita patirtis, nei eiti vienam. Vieni eina maždaug 15 procentų šio Kelio piligrimų, o dauguma grupelių tikrai mažos – eina dviese, trise, kartais – keturiese. Piligrimystės tiesiog prašosi vienumos, nors, kita vertus, čia niekada vienas nebūsi. Per dieną sutinki dešimtis, kartais net šimtus žmonių, tad su kuo dalintis, liudyti savo patirtį yra. Juk kiekvieno ištvermė, tempas ir net tikslai yra skirtingi. Kai įsieini, tai net pakelėje gervuogių pasiskinti, fotoaparatą išsitraukti norisi ne visados – išpuoli iš žingsnių ir minčių ritmo ir užtrunka laiko, kol vėl atsistatai. Camino – kelias vienam ir tas kelias tai ne nueiti kilometrai, o ėjimas į save. Kai pradedi eiti, daug kas išsikristalizuoja, susitvarko. Pirmomis dienomis buvo sunku – kaip surinkti mintis, kur jos išsilakstė? Po to kiekvieną dieną paskyriau kažkokiai temai – pavyzdžiui tėvams, artimiesiems, kūno sveikatai, dvasios reikalams, visada svarbi išlikdavo malda. Kiekvienas dėliojasi skirtingai. Sutiktas vengras pasakojo, jog jis kiekvienai dienai turėjo mintį, kurią medituodavo. Vakare piligrimų nakvynės namuose daugelis rašydavo dienoraštį. Žmonės liudija, kad tų, kurie nueina visą Camino, gyvenime po to tikrai daug kas persiverčia.
Gyvasis liudijimas
Tikiu, kad kai eini ne turizmo tikslais, o bandydamas susivokti savyje, tai pritrauki ypatingus žmones ir jie palieka žymų pėdsaką tavyje. Jų pasakojimai, liudijimas tampa tavo kelio dalimi.
Eidamas dažnai susimąstai, jog prieš tave šiuo keliu jau 1200 metų ėjo žmonės, kalnuose matai, kad kai kur sudėstyti savotiški laipteliai iš akmens luitų tiesiog blizga – tiek kartų ant jų buvo dėtos pėdos, ir visų jų mintys buvo šviesios, mąstančios apie siekimą keistis – būti geresniam, atsikratyti ydų, stiprinti tikėjimą Dievu. Tai toks gėrio kelias. Stipriai supurtydavo pamąstymas, kad kažin, ar ėjusieji labai skyrėsi, – juk visi norėjo būti laimingi.
Ištvermė yra, jei yra noras
Kartais klausia – kaip ruošiausi. Rinkausi informacijos internete, klausiau draugų, kurie jau buvo ėję. Specialiai nesitreniravau ir nevaikščiojau, nes ir taip daug vaikštau pėsčia, tik kelionei skirtus batus pranešiojau mėnesį. Manau, kad kai žmogus turi vidinį tikslą, tada viskas susidėsto, kad kūnas ištveria. Gryno ėjimo buvo 11 dienų, vidutiniškai per dieną nueidavome 27 km, mažiausiai – 18 km. Kelionės pradžioje sutikome itin aukšto ūgio prancūzą, kuris prisipažino, jog vieną dieną nuėjo 60 km, o vidutiniškai – 40 km. Žvelgiant į jo plačius žingsnius, supranti kodėl, tačiau vieną iš paskutinių kelionės dienų ir mes nuėjome rekordinį atstumą – 40 km. Į nakvynės namus atėjome tikrai labai pavargusios. Sutikti vyrai sužinoję, kiek nuėjome, pagręžiojo pirštu prie smilkinio „Jums ką, galvoje negerai?“, o mes atsakėme – „Kojos stiprios ir šitą kvailą galvą vis tiek neša“. Piligrimai miegoti eina apie 22 val., keliasi 5 val. ryto – kad kuo anksčiau išeitų ir neitų per karštį. Tačiau buvo daug naktų, kai ryte nesupranti – miegojai tu, ar ne, nes kažkas stipriai knarkė, ar taip karšta, o lango atidaryti negali, nes ką jis bepadės, kai patalpoje miega 30 ar net 100 žmonių. Bet nė karto nebuvo suirzimo “neišsimiegojau” ar būsenos, kai reikia keltis į darbą, o tu galvoji “na, dar penkias minutes”.
O reikia tiek nedaug…
Daiktų į kelią reikia įsidėti minimaliai. Rekomenduojama, kad kuprinė svertų 10 procentų tavo svorio. Aš visgi pasiėmiau per daug, ir einant kiekvienas papildomas kilogramas labai pasijaučia. Vos pradėjęs eiti, pamatai, jog žmogui reikia labai mažai. Be to, juk keliauji pro miestelius, ten tikrai gali nusipirkti būtiniausių dalykų. Esu skaičiusi, kad žmonės grįžę po žygių su kuprinėmis, supranta, kad ir kasdieniame gyvenime jiems reikia labai nedaug, tad nori išmesti dalį baldų, daiktų, rūbų. Aš jaučiausi taip pat. Juk tas 11-a dienų nuėjau išties su vienais marškinėliais, tik pačioje kelionės pabaigoje išsitraukiau kitus. Camino greitai išauklėja: dingsta tokie dalykai kaip mėgstu ar nemėgstu, miegi lovoje ar tiesiog ant mokyklos sporto salės čiužinio, nelieka skirtumo, kaip esi apsirengęs, kaip atrodai, nebesvarbu, kad marškinėliai antra diena neskalbti.
Mūsų kūnų silpnumas ir stiprybė
Pamačiau, kad kai žmogus „susitvarko“ galvą ir turi tikslą, kūnas vis mažiau svarbus. Kai regi, kaip kiekvieną rytą kokio piligrimo kojos netelpa į batus, nes yra taip ištinę, bet jis vistiek nori eiti, supranti, jog koks daktaras tai pamatęs tikrai nustebtų. Mačiau merginą, kurios užkulniai buvo atviros žaizdos, bet ji vistiek atėjo – sutikau ją Santjage. Man pačiai kelias dienas skaudėjo koją, bet aš nė akimirkai nebuvau sumąsčiusi, kad „gal sustoti, gal nebeiti“. Žinoma, piligrimus ištinka ligos. Matėme merginą, kuri buvo priversta nutraukti kelionę, nes jai nuo saulės atsirado alergija ir gydytojas griežtai uždraudė eiti toliau. Reikėjo matyti, koks nusivylimas buvo jos akyse… Kai kam kyla žarnyno problemų, nes einant nori gerti, bet ne kiekvienas vandens čiaupas pažymėtas ženklu, jog vandenį vartoti saugu. Camino žmonių su negale nesutikome, tad pagalvojau, kad šie prašydami išgijimo stebuklo, ko gero, piligrimystę paprastai renkasi į Lurdą Prancūzijoje. Ėjimas į Santijago – tai vidinės sveikatos kelionė.
Finalas – Finistere
Kai pradėjau kelią, negalvojau, kiek kilometrų liko – tikrai buvo kuo gėrėtis. Ankstyvą rytą, dar saulei nepatekėjus, miškuose pro medžius taką apšviečianti mėnulio pilnatis, žali Galicijos kalnai, gaivus vėjas ir saulė ypač teikė jėgų. Buvo dienų, kai ištisai kildavom aukštyn. Aukščiausiai buvome per 1300 metrų. Eidama link pabaigos ir atsigręžusi atgal, matydama kalnus, net negalėjau patikėti – „Ar aš tikrai tai perėjau, ar aš tikrai ten buvau?“.
Atkeliavę į Santiago de Compostela piligrimai užsiregistruoja piligrimų centre: pateikia piligrimo pasą – credencial. Jis labai svarbus, nes be jo negausi lovos piligrimų nakvynės namuose (albergue), be to, šis dokumentas patvirtina, kad esi piligrimas. Pase renkami antspaudai iš vietų, kurias praėjai (kavinių, koplyčių, bažnyčių, nakvynės namų ir t. t.). Tik jį pateikus pabaigoje išduodamas piligrimystės liudijimas – Compostela.
Gana jaudinantis momentas, kai kasdien Santjago Katedroje 12 val. per Mišias paskelbiama, kiek tą dieną iš kokių šalių atkeliavo piligrimų. Rugsėjo 7 d. buvome paminėtos ir mes.
Katedroje piligrimai apkabina šv. Jokūbo statulą, pasimeldžia prie jo kapo. Po to piligrimai, kas transportu, kas pėsčiomis, tradiciškai traukia į Finisterę (Finisterre) – nuo Santiago de Compostela už maždaug 90 km esantį Atlanto vandenyno pakrantės tašką, kur iki Amerikos atradimo buvo tikėta esant pasaulio kraštą. Dar ir dabar pagal seną paprotį piligrimai čia degina savo drabužius, kaip kelionės pabaigos ženklą, taip pat vakare palydi saulę.
Grįžus po kelionės
Dar skamba ausyse „Buen Camino!“ (liet. gero kelio!) – kiekvieno piligrimo ar šiaip pakeliui sutiktojo linkėjimas. Iš tiesų tas kelias ir toliau tęsiasi, palikęs pėdsaką kiekviename jame buvusiame. Kurie ėjo Camino, tampa kitokie. Susirašome su kelionėje sutiktaisiais visi akcentuoja tą patį – kaip jie jaučiasi pasikeitę, kaip nebesuprantamos aplinkinių vienadienės problemų. Mes tarsi atsidūrėme kitoje kasdienybės pusėje. Ir tą kelyje atrastą vidinę stiprybę, pamatymus, liudijimus norisi išsaugoti kuo ilgiau, kad jie neatbuktų. Pamačiau, kad žmogus prisidaro problemų pats ir dažnai dėl kokių niekų, nevertina to, ką turi, nuolat verda aistrų ir užgaidų kovos. Skaudu matyti, kaip žmonės nežiūri esmės.
Dabar madingi brangūs asmenybės tobulėjimo kursai susivokti savyje ar įvairūs SPA centrai atsigauti. Kai nueini šv. Jokūbo kelią ar jo dalį ir įmerki skaudančias kojas į vandenyną ties Finistere, – tai yra pats geriausias SPA, o mintys susidėlioja pakeliui.
Trumpa informacija apie šv.Jokūbo kelią
Camino de Santiago (Kamino de Santjago) – ispaniškai “Jokūbo kelias” arba visų keliaujančiųjų vadinamas tiesiog Camino (liet. Kelias). Tai piligrimų kelias į Santiago de Compostela miestą vakarinėję Ispanijoje, kurio katedroje palaidoti šv. Jokūbo palaikai. Praeityje (kartais ir kai kurie šiuolaikiniai) piligrimai savo piligrimystės kelionę pradėdavo nuo namų durų, tačiau tradicinis ir pats populiariausias yra Camino Francés (Prancūziškasis kelias), prasidedantis Prancūzijoje ir besidriekiantis per visą Ispanijos šiaurinę dalį. Jo ilgis – apie 800 km. Be Prancūziškojo, yra Portugališkasis, Šiaurės, Angliškasis, Paprastasis ir kiti keliai, vedantys link Santjago de Kompostela katedros.
Viduramžiais tai buvo vienas iš trijų svarbiausių piligrimystės kelių (greta kelionės į Romą ir Jeruzalę), kurį nuėjus gaudavai nuodėmių atleidimą. Šis kelias svarbus ne tik krikščioniška prasme, bet ir kaip kultūrinis reiškinys. Jis įtrauktas į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą.
Šiuolaikiniai piligrimai eina keliu ne tik religiniais, bet ir kultūriniais, savęs pažinimo tikslais. Kai kam tai – turizmo forma. Piligrimai daugiausiai keliauja pėsčiomis, kiek mažiau dviračiu ar joja arkliu. Kelyje yra įrengti municipaliniai, parapiniai ir privatūs piligrimų nakvynės namai – albergue. Yra namų, kurie priima už auką, nakvynė municipaliniuose namuose piligrimui atsieina nuo 3 eurų, privatūs – brangesni.
Kasmet Santiago de Compostela įvairiais piligrimų maršrutais aplanko per 100 tūkstančių piligrimų ir jų skaičius auga, 2008 metais – 125 tūkstančiai, o Jokūbo šventaisiais metais (kai liepos 25 diena, kurią Bažnyčia mini apaštalą Jokūbą, yra sekmadienis) piligrimų padaugėja dvigubai ar net trigubai. Maldininkai, kurie tais metais aplanko šv. Jokūbo miestą gali pelnyti visuotinius atlaidus. 2010 metais liepos 25-oji – sekmadienis, tad ištisus ateinančius metus vėl bus minimi apaštalo Jokūbo šventieji metai. Paskutinį kartą jei buvo švenčiami 2004-aisiais.
Piligrimo diena.
Piligrimai nakvynės namuose pradeda bruzdėti jau apie 5 val. ryto. Kas papusryčiavęs, kas ne, dar tamsoje išeina. Tik išėjęs akimis ieškai geltonos rodyklės ar kriauklės simbolio – tai piligrimų kelrodžiai. Tamsoje juos nelengva įžiūrėti, tad tiktai praverčia prožektoriukas ar net šviečiantis mobiliojo telefono ekranas. Tada einama vidutiniškai 6-7 valandas. Reikia maždaug būti suplanavus, kiek tą dieną eiti ir kokioj vietovėj nakvynės namuose apsistoti. Pasiekę nakvynės namus ir gavę lovą, piligrimai prausiasi, skalbiasi, ilsisi, valgo, bendrauja, rašo dienoraščius, jei dar turi jėgų, eina apžiūrėti miestelio ar kaimo. Vakare namai užrakinami apie 22–23 val. ir prasideda miego laikas.
Piligrimų simboliai
Piligrimas tradiciškai pasiima ilgą lazdą, lyjant – apsiaustą, nuo saulės prisidengia skrybėle, prie kuprinės prisisega jūros kriauklę.
Šventasis Jokūbas – vienas iš dvylikos Kristaus apaštalų. Jis savo apaštalinių kelionių metu buvo pasiekęs romėnų valdytą Iberijos pusiasalį ir vietos gyventojams skelbęs Evangeliją. Vėliau apaštalas grįžo į Palestiną ir buvo nukankintas. Tačiau Iberijos krikščionys norėjo, kad jiems Evangeliją skelbusio apaštalo kūnas būtų palaidotas pas juos. Į dabartinę Ispaniją atgabentas apaštalo Jokūbo kūnas buvęs palaidotas romėniškoje gyvenvietėje, kuri tuo laiku vadinosi Campus Stellae – žvaigždės laukas. Ilgainiui Campus Stellae išaugo į dabartinį miestą Santiago de Compostela. IX amžiuje atradus apaštalo Jokūbo kapą, į šventovę keliauja maldininkai. Apaštalas vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos ritiniu, kaip skelbiantis pasauliui Gerąją Naujieną.
Straipsnis spausdintas žurnale “Ieva” 2009 m. Tekstas pateikiamas toks, koks jis keliavo į redaktorės ir kalbos redaktorės rankas.