Interviu “Alytaus naujienose”

Jo­li­ta Zy­ku­tė: „Kiek daug ma­ny­je Aly­taus”

„Šiuo me­tu kal­ba­mės su Aly­taus lė­lių te­at­ru „Ait­va­ras“ apie ga­li­my­bę pa­sta­ty­ti spek­tak­lį pa­gal „Kaip ka­ra­lai­tė iš gro­žio kon­kur­so pa­bė­go“, – sako  Jo­li­ta­ Zy­ku­tė. Aly­taus mies­to šven­tė­je su kny­gos „Kaip ka­ra­lai­tė iš gro­žio kon­kur­so pa­bė­go“ dirb­tu­vė­mis vai­kams da­ly­vaus ra­šy­to­ja, šiuo me­tu Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­ti, iš Dzū­ki­jos sos­ti­nės ki­lu­si Jo­li­ta­ Zy­ku­tė. Pa­si­ro­do, Jo­li­ta la­bai no­rė­jo da­ly­vau­ti Aly­taus gim­ta­die­ny­je ir per­nai, ta­čiau jį or­ga­ni­za­vo ne aly­tiš­kiai, o kon­kur­są lai­mė­jęs „Ren­gi­nių fab­ri­kas“. „Iš­gir­dau, kad ga­liu at­va­žiuo­ti, bet tu­rė­siu pa­ti pa­si­rū­pin­ti ren­gi­niui pa­la­pi­ne, sta­lais ir kė­dė­mis, nes jie ne vie­ti­niai ir ne­tu­ri ga­li­my­bės. Bu­vau už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nuo Aly­taus… Pa­ban­džiau ieš­ko­ti, bet pas­kui at­si­sa­kiau su­ma­ny­mo – per­ne­lyg su­dė­tin­ga“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Šie­met šven­tės or­ga­ni­za­to­riai – aly­tiš­kiai, Aly­taus mies­to te­at­ras, savivaldybė ir Jo­li­ta sa­ko pa­si­ju­tu­si lau­kia­ma. „Kar­tais, kad įvyk­tų gra­žūs da­ly­kai, rei­kia iš­ties­ti ran­ką ir pa­lai­ky­ti ini­cia­ty­vą, tik tiek“, – sa­ko ji.

– Ko­kius pri­si­mi­ni­mus sie­ja­te su gim­tuo­ju mies­tu ir ko­kį jį ma­to­te grį­žu­si šian­dien?

– Gi­miau ir au­gau Aly­tu­je, po vi­du­ri­nės mo­kyk­los iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti į Vil­nių, kur ir li­kau gy­ven­ti. O po to, kaip juo­kau­da­ma sa­kau, „mei­lės die­vams įsi­ki­šus“, su­si­pa­ži­nau su vo­kie­čiu ir nu­te­kė­jau į Ham­bur­gą. Aly­tu­je te­be­gy­ve­na tė­vai ir ke­le­tas gi­mi­nai­čių.

Ko ge­ro, na­tū­ra­lu, kad iš pra­džių, kai esi jau­nas, ver­žie­si to­lyn, o su am­žiu­mi at­ei­na lai­kas, kai at­sig­rę­ži į sa­vo pra­džią, pra­de­di gal­vo­ti, kas ta­ve su­for­ma­vo. Ti­kiu, jog tai, kad lan­kiau su­stip­rin­tą li­te­ra­tū­ros kla­sę (bu­vo toks eks­pe­ri­men­tas tuo­me­tė­je 9-ojo­je vi­du­ri­nė­je, da­bar Jot­vin­gių gim­na­zi­ja), pri­si­dė­jo, kad šian­dien esu ra­šy­to­ja. Su mei­le ir be­ga­li­niu dė­kin­gu­mu pri­si­me­nu Ire­ną Bui­vy­dai­tę-Kup­čins­kie­nę, pas ku­rią še­še­rius me­tus lan­kiau an­glų kal­bos kur­sus. Ji ne tik mo­kė an­glų kal­bos, bet ir ža­di­no kū­ry­bin­gu­mą.

Aly­tus la­bai iš­gra­žė­jo, ir tai tik­rai džiu­gi­na.

– Aly­tu­je vyks­ta pa­sau­lio aly­tiš­kių sam­bū­riai, gal te­ko gir­dė­ti apie juos?

– Apie pa­sau­lio aly­tiš­kių sam­bū­rį šie­met iš­gir­dau pir­mą­kart. La­bai gra­ži ini­cia­ty­va. Bū­na lai­kas, kai au­gi ir no­ri im­ti, o pas­kui at­ei­na me­tas, kai jau­ti, kad pats no­ri duo­ti ki­tiems.

– Kaip ki­lo min­tis at­va­žiuo­ti į gim­to­jo mies­to šven­tę su gra­žiau­sios prin­ce­sės rin­ki­mų ak­ci­ja – tam tik­ra so­cia­li­ne ak­ci­ja vai­kams?

– Pa­klau­siau Aly­taus mies­to šven­tės or­ga­ni­za­to­rių, gal jiems bū­tų įdo­mu, jei vai­kams su­reng­čiau kny­gos „Kaip ka­ra­lai­tė iš gro­žio kon­kur­so pa­bė­go“ dirb­tu­ves. Šį kar­tą šven­tės or­ga­ni­za­to­riai – aly­tiš­kiai. Jie mie­lai su­ti­ko ir rei­ka­lin­gais da­ly­kais pa­si­rū­pi­no. Pa­sa­ko­ju, ro­dos, ba­na­lias bui­ti­nes de­ta­les, bet ži­no­te, kai at­ei­ni no­rė­da­ma kaž­ką duo­ti, už tai ne­pra­šai nei ho­no­ra­ro, nei ke­lio­nės ap­mo­kė­ti, o tau pa­sa­ko „ge­rai, bet sta­lais ren­gi­niui pa­si­rū­pink pa­ti, bū­da­ma už tūks­tan­čio ki­lo­met­rų nuo Aly­taus“, tai su­abe­jo­ji, ar tik­rai rei­kia tai da­ry­ti. Kar­tais, kad įvyk­tų gra­žūs da­ly­kai, rei­kia iš­ties­ti ran­ką ir pa­lai­ky­ti ini­cia­ty­vą.

– Gal tu­ri­te su Aly­tu­mi su­si­ju­sių kū­ry­bi­nių pla­nų?

– Kas bus at­ei­ty­je, dar pa­ma­ty­si­me, bet šiuo me­tu kal­ba­mės su Aly­taus lė­lių te­at­ru „Ait­va­ras“ apie ga­li­my­bę pa­sta­ty­ti spek­tak­lį pa­gal „Kaip ka­ra­lai­tė iš gro­žio kon­kur­so pa­bė­go“. Vis­kas pri­klau­sys nuo gau­to fi­nan­sa­vi­mo, bet apie tai, kad šian­dien pa­sau­ly­je per­ver­ti­na­ma gra­ži iš­vaiz­da, rei­kia kal­bė­ti jau su ma­žo­mis mer­gai­tė­mis, ku­rios lan­ko dar­že­lį ar pra­di­nes kla­ses, ir spek­tak­lis, jį ly­din­čios dirb­tu­vės bū­tų pa­vei­kus da­ly­kas.

– Kaip Jums ki­lo pa­ti idė­ja at­kreip­ti dė­me­sį į gro­žio kul­tą vai­kys­tė­je?

– Gal reik­tų ti­kė­ti te­ori­ja, tei­gian­čia, kad vis­kas, ką pa­ti­ria­me ir pa­ma­to­me, kau­pia­si mū­sų pa­są­mo­nė­je, sin­te­ti­na­ma ir „iš­len­da“ į pa­sau­lį nau­ju pa­vi­da­lu. Nes pa­me­nu, kad dar prieš kny­gai gims­tant vie­na pa­žįs­ta­ma pa­sa­ko­jo, jog jos dar­že­li­nu­kė grį­žu­si iš dar­že­lio pa­sa­kė: „Ma­ma, ne­val­gy­siu va­ka­rie­nės, nes bū­siu sto­ra“, nors mer­gai­tė nor­ma­laus kū­no su­dė­ji­mo. Ir tai ma­ne stip­riai su­krė­tė.

Pa­ra­šiu­si kny­gą pra­dė­jau dau­giau do­mė­tis gro­žio ste­re­o­ti­pais ir ra­dau ma­ne pri­bloš­ku­sios in­for­ma­ci­jos. Jei iki tol gal­vo­jau, kad gro­žio pro­ble­mos pra­si­de­da pa­aug­lys­tė­je, pa­si­ro­do, tai pa­se­nu­sios ži­nios. Jau dar­že­li­nu­kės, pa­sak ty­ri­mų, no­rė­tų kaž­ką keis­ti sa­vo kū­ne, jų di­džiau­sia bai­mė – su­sto­rė­ti. Skai­ty­da­ma guo­džiau­si, kad tai gal „už­sie­nio“ re­a­li­jos, gal Lie­tu­vo­je ki­taip. To­dėl spe­cia­liai pra­dė­jau me­ni­nę pro­vo­ka­ci­ją „Gra­žiau­sios ka­ra­lai­tės rin­ki­mai“, kur pra­šau vai­kų pieš­ti gra­žiau­sią ir lai­min­giau­sią ka­ra­lai­tes pa­sau­ly­je, klau­si­nė­ju, ko­kia pa­tys no­rė­tų bū­ti. Kai Vil­niu­je per Kny­gų mu­gę kal­bi­nau ma­mas, vie­na jų pa­pa­sa­ko­jo, kad ir jos mer­gai­tė (ku­ri grei­čiau lie­su­tė nei ap­kū­ni) liūd­nai nu­žiū­ri­nė­jo sa­ve veid­ro­dy­je ir pa­sa­kė: „Ma­ma, aš esu sto­ra, ma­no žan­dai per sto­ri.“

Dar ki­ta mo­te­ris, jau pa­ti ta­pu­si mo­ti­na, pa­sa­ko­jo, kad vai­kys­tė­je tė­vas nuo­lat pa­šiep­da­vo jos mo­ti­ną, vos to­ji pri­aug­da­vo ki­log­ra­mą (abu bu­vo spor­ti­nin­kai), ir duk­ra tu­rė­jo „pri­si­žiū­rė­ti“ svo­rį, kas bai­gė­si ano­rek­si­jos su­sir­gi­mu. Skau­džios tik­ros is­to­ri­jos, o kiek jų nie­ka­da ne­su­ži­no­si­me?

Kaip ko­vo­ti? Psi­cho­lo­gai duo­da svar­biau­sią pa­ta­ri­mą, ku­rį nuo­lat kar­to­ju – ug­dy­ki­te sa­vo vai­kų kri­ti­nį mąs­ty­mą, kad jie abe­jo­tų, gin­čy­tų­si, klaus­tų. Svar­bi ži­nu­tė ma­moms – jei peik­si­te sa­vo iš­vaiz­dą, duk­ros pe­rims tai sau, net jei­gu duk­ras ir gir­si­te. To­dėl, ma­mos, jei­gu no­ri­te ge­ro sa­vo duk­roms, vi­sų pir­ma, pra­dė­ki­te my­lė­ti sa­vo at­vaiz­dą veid­ro­dy­je. Tai il­ga su­dė­tin­ga te­ma, ku­rios vie­nu po­kal­biu ne­iš­sem­si.

– Be­je, gal te­ko gir­dė­ti, kad Aly­taus mies­to te­at­re yra pa­sta­ty­tas spek­tak­lis-so­cia­li­nis ty­ri­mas „Se­en“ (rež. An­dra Ka­va­liaus­kai­tė), skir­tas pa­aug­lių val­gy­mo su­tri­ki­mams?

– La­bai gai­la, kad apie dau­ge­lį da­ly­kų ga­liu tik pa­skai­ty­ti in­ter­ne­te, o ne pa­ma­ty­ti gy­vai. Džiau­giuo­si, kad ši te­ma lie­čia­ma. Apie tai bū­ti­na kal­bė­ti. Kai prieš me­tus vie­na­me in­ter­viu kal­bi­nau Vil­niaus val­gy­mo su­tri­ki­mų cen­tro va­do­vę Bri­gi­tą Baks, ji pa­sa­kė, kad jau­niau­si į juos kon­sul­ta­ci­jos krei­pę­si pa­cien­tai (ir tai ne vie­nin­te­lis at­ve­jis) – aš­tuon­me­tės mer­gai­tės. Juk tai dar vai­kai…

– Kas ant Jū­sų kū­ry­bi­nio dar­bo sta­lo gu­li šiuo me­tu?

– Jau pa­ra­šy­ta ant­ro­ji is­to­ri­ja vai­kams apie ka­ra­lai­tę – „Kaip ka­ra­lai­tė ge­riau­sio drau­go pa­vy­dė­jo“. Ma­no di­dy­sis pro­jek­tas – ro­ma­nas „Vie­nos pra­na­šys­tės is­to­ri­ja“ – kaip am­ži­nos sta­ty­bos – vis ne­si­bai­gia, nes pa­ra­šy­ti kny­gą yra leng­vo­ji da­lis, sun­kio­ji yra vis­ką „su­ves­ti“ į vie­na, pa­tai­sy­ti. Įdo­miau­sia, kad pra­si­dė­jo jis Aly­tu­je. Užuot be­si­ruo­šu­si abi­tū­ros eg­za­mi­nams (ku­riuos iš­lai­kiau tik­rai ge­rai), nak­ti­mis ra­šy­da­vau fan­ta­zy sti­liaus is­to­ri­ją apie ka­ra­liaus duk­rą Ati­lė­ją, ku­ri, pa­sak pra­na­šys­tės, tu­ri iš­gel­bė­ti prie­šų siau­bia­mą ša­lį. Ka­dai­se sen­ti­men­ta­li mei­lės is­to­ri­ja vir­to pa­sa­ko­ji­mu apie drą­są klau­sy­ti sa­vęs, kai, ro­dos, vi­sas pa­sau­lis sa­ko, jog tu­ri elg­tis ki­taip, o tu jau­ti, kad pri­va­lai sek­ti sa­vo vi­di­nį bal­są.

Ra­šy­da­ma vai­kams no­riu pa­sa­ko­ti links­mus nuo­ty­kius, bet pa­lies­ti rim­tas te­mas, o ra­šy­da­ma su­au­gu­sie­siems są­mo­nin­gai bė­gu nuo re­a­laus gy­ve­ni­mo ir siū­lau pra­mo­gą, kur daug jaus­mų, in­tri­gų ir fan­ta­zi­jos. Ryš­kiau­sias vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas – dar­že­lio auk­lė­to­ja su­so­di­nu­si vai­kus pa­pra­šo ma­nęs (ir­gi dar­že­li­nu­kės) ki­tiems pa­pa­sa­ko­ti pa­sa­ką. Aš pa­sa­ko­ju, o vi­sa gru­pė sė­di ne­pri­eš­ta­rau­da­ma ir klau­so. Ma­tyt, ta pa­sa­ko­to­ja yra ma­ny­je, ir nuo jos nie­kur ne­pa­bėg­siu.

– Vie­na­me in­ter­viu mi­nė­jo­te, kad ver­čiau žvel­gia­te ne į iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną, bet pro trau­ki­nio lan­gą. O kaip pa­vyks­ta pa­ska­tin­ti sū­naus sai­kin­gą san­ty­kį su šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis?

– Pra­dė­ki­me nuo to, kad aš pa­ti te­le­vi­zo­riaus ne­tu­riu nuo stu­di­jų lai­kų. Kai Ham­bur­ge į sve­čius at­ėjo sū­naus dar­že­lio drau­gas, vi­sų pir­ma, pa­si­do­mė­jo: „O kur jū­sų te­le­vi­zo­rius?“ „Ne­tu­ri­me“, – pa­sa­kiau. „Ne­ga­li­te sau leis­ti?“ – rū­pes­tin­gai pa­klau­sė jis. Aš vos nenu­si­kva­to­jau. Bū­tent, ne­ga­li­me sau leis­ti, nes gai­la lai­ko! Tu­ri­me vaiz­do pro­jek­to­rių, ku­riuo ga­li­ma pa­žiū­rė­ti DVD fil­mą iš bib­lio­te­kos (o bib­lio­te­kos čia tur­tin­gos). Bet ir tam gai­la lai­ko.

Iki tre­jų me­tų sū­nus, ko ge­ro, vi­sai ne­gau­da­vo žiū­rė­ti fil­mu­kų, pas­kui – va­lan­da per sa­vai­tę. Da­bar – dvi va­lan­dos. Gal­būt kaž­kam pa­si­ro­dy­siu per­ne­lyg griež­ta ma­ma, bet man ne­pri­im­ti­na, kai ma­žam vai­kui įjun­gia­mas te­le­vi­zo­rius ar įbru­ka­mas iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas į ran­kas, kad jis nu­si­ra­min­tų. Pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, į ku­rią eis sū­nus, vai­kams mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus at­si­neš­ti drau­džia­ma. Ži­nau, kad at­eis lai­kas, kai ben­dra­am­žių įta­ka bus stip­res­nė nei tė­vų nuo­mo­nė, bet ti­kiu, kad ta­da, kai jis pa­augs, mąs­ty­mas bus bran­des­nis, bus ga­li­ma su juo kal­bė­tis ir ras­ti pro­tin­gus kom­pro­mi­sus.

Toks ma­no el­ge­sys – są­mo­nin­gas spren­di­mas. Aš pa­ti taip gy­ve­nu. Mi­ni­ma­liai nau­do­juo­si so­cia­li­niais tin­klais. Ne­ži­nau, ar ma­no te­le­fo­ne yra žai­di­mų. Ge­riau skai­ty­ti (ar ra­šy­ti) kny­gas, ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, kep­ti py­ra­gus.

Jei­gu ne­in­ves­tuo­si­me lai­ko į sa­vo ma­žus vai­kus, taip kur­da­mi ry­šį su jais, vie­ną die­ną iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas bus vai­kui bran­ges­nis už ma­mą ir tė­tį, ir tai bus ne vai­ko kal­tė.

– Ar pa­si­ilgs­ta­te gim­to­jo sa­vo mies­to ir Lie­tu­vos?

– Kai esi už­si­su­kęs kas­die­ny­bė­je, tie­siog gy­ve­ni ir, at­ro­do, jog vis­kas ge­rai. Ta­čiau emig­ra­ci­ja, ne­svar­bu, ko­kia prie­žas­tis, yra su­dė­tin­gas da­ly­kas. Ga­li bū­ti pui­kiai adap­ta­vę­sis ki­to­je ša­ly­je, bet tu vi­sa­da esi kaip per­so­din­tas su­au­gęs me­dis, ku­ris nie­kaip ne­ga­li pa­mirš­ti sa­vo se­no­sios vie­tos.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te aly­tiš­kiams ar­tė­jan­čio gim­ta­die­nio pro­ga ir ko pa­ti ti­ki­tės iš šios šven­tės, ku­rio­je da­ly­vau­si­te?

– Man pa­čiai ši mies­to šven­tė bus pro­ga pa­žin­ti aly­tiš­kius iš ar­čiau, ypač vai­kus, iš­girs­ti, kuo jie gy­ve­na. To la­bai lau­kiu. Ar­tė­jan­čio mies­to gim­ta­die­nio pro­ga kiek­vie­nam pa­lin­kė­čiau bū­ti ta švie­sa, ku­rios jums trūks­ta. Ne­si­skųs­ti, ne­pyk­ti, kad kaž­kas blo­gai, o ak­ty­viai keis­ti. Mū­sų vai­kai, ma­ty­da­mi gy­vą pa­vyz­dį, seks mus.

Žurnalistė Saulė Pinkevičienė  2019 Birželis 13 d. Nr. 70 ( 13300) <Skaityti straipsnį “Alytaus naujienose”>