Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas jį kontroliuoti, rodyti savo valdžią – dalykai, kuriuos vardindami, viduje suvirpame „taip daryti negalima“, tačiau ne paslaptis, jog psichologinis smurtas tarpusavio santykiuose, šeimoje – ne toks jau retas reiškinys. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė – psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė pasakoja, kaip jį atpažinti ir pabandyti pakeisti situaciją.
Kas dažniausiai tampa psichologiniais smurtautojais?
Psichologai bando surasti dėsningumus, kodėl žmogus pradeda naudoti psichologinį smurtą kitų atžvilgiu. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „tvarkytis“ su patirta skriauda, problemomis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas, vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kartais polinkis smurtauti siejamas su tam tikrais asmenybės sutrikimais, pavyzdžiui, emociškai nestabilaus, narcisistinio ar asocialaus tipo asmenybe. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių.
Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška. Smurtaudamas asmuo siekia parodyti savo valdžią, pranašumą, valdyti kitą žmogų.
Stereotipiškai galvojama, kad šeimoje ar santykiuose daugiau smurtauja vyrai. Ar tai tiesa?
Svarbu ne smurtautojo lytis, o santykis stiprus – silpnas. Emocinį smurtą dažnai lydi ir fizinis. Statistiškai fizinio ir seksualinio smurto vyrai naudoja daugiau, nes jie fiziškai stipresni nei moterys. Tačiau smurtauti gali ir moterys – turėdamos mažiau fizinės jėgos, agresijai išlieti jos dažniau renkasi žodžius. Vaikus šeimose skriaudžia toli gražu ne vien vyrai.
Dar vienas stereotipas – kad smurtas yra tik asocialių asmenų problema. Tikrovėje ne tik emocinė, bet ir fizinė, seksualinė prievarta vyksta ir „gerose“ šeimose.
Kur riba tarp tarp eilinio mylimųjų ginčo ir smurtautojas-auka santykių pradžios, skirtumas tarp „normalu“ ir „nenormalu“?
Riba yra gana “slidi”. Konfliktas bendravime, pyktis – nebūtinai reiškia emocinį smurtą. Pykčio išraiškos formos, konflikto sprendimo būdai gali būti konstruktyvūs, o gali būti labai destruktyvūs, griaunantys. Pavyzdžiui, „nekalbadieniai“, kai artimą žmogų baudžiame nebendravimu, arba “tyla ragelyje”, kai neatsiliepiame, galvodami “na, tegu pasikankina, tegu paskambinėja“taip pat priskiriami prie emocinio smurto apraiškų, tačiau kažin, ar kartą taip pasilegusį žmogų jau galėtume pavadinti smurtautoju? Nagrinėjant konkrečius emocinio smurto atvejus labai svarbūs klausimai būna „Kaip dažnai? Kaip ilgai? Kaip smarkiai?“. Kartais apsižodžiuojame turbūt kiekvienas, tačiau kai tai išauga į sistemingą žeminimą, grasinimus, bandymą emociškai paveikti, tada jau galima susimąstyti apie psichologinį smurtą.
Normalus, tradicinis konfliktas atrodo taip: dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiem priimtiną išeitį ir dėl to jaučiasi pakankamai gerai. Emocinio smurto atveju vienas dalyvis jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas ir pan., o kitas – teisus, “pamokęs” kitą, piktas, stiprus, galingas. Ilgą laiką terorizuojamas žmogus gali net nesuvokti, kad jis yra emocinio smurto auka. Kartais suprasti padeda aplinkiniai, kartais pats pradeda atsitokėti “Kiek visa tai tęsis? Kiek aš dar kentėsiu?“
Ar yra tam tikros savybės, kurios rodo, kad žmogus – potenciali auka, ar ja gali tapti bet kas?
Tikriausiai mes visi turime savyje ir aukos, ir agresoriaus savybių, tačiau normaliomis aplinkybėmis iki galo nesusitapatiname nei su vienu iš šių vaidmenų, gebame išlaikyti tam tikrą sveiką pusiausvyrą. Patekę į nenormalias aplinkybes (karo belaisviai, koncentracijos stovyklos, teroro aktai, išžaginimas, užpuolimas ir pan.) kuriam laikui galime tapti ne tik aukomis, bet ir agresoriais. Socialiniai psichologai eksperimento metu yra bandę imituoti kalėjimo sąlygas. Savanoriams studentams buvo priskiriamas arba prižiūrėtojo, arba kalinio vaidmuo, duodami tam tikri nurodymai. Eksperimentą teko nutraukti, nes “prižiūrėtojai” pradėjo elgtis pernelyg žiauriai, o “kaliniai” pernelyg pasyviai.
Nei auka, nei agresoriumi negimstama. Kuo žmogus turi psichologiškai geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos išreikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti tiek kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę, tiek nustatyti bei saugoti savo paties ribas.
Kaip atpažinti potencialų smurtautoją?
Ankstyvi ženklai – perdėtas partnerio pavydas, kontrolė, abejingumas kito jausmams, žiaurumas ar nepakantumas silpnesniems (gyvūnams, vaikams), daiktų svaidymas, impulsyvūs pykčio protrūkiai staigiai besikaitaliojantis su lipšnumu, atsiprašymais. Visa tai signalizuoja, kad reikia būti atsargiam. Galvoje turėtų įsijungti tam tikras “pavojaus” signalas. Santykių pradžioje pavydas ir kontrolė gali atrodyti kaip begalinis rūpestis ar labai didelės meilės išraiška – pavyduliauja, nori viską apie tave žinoti, reikalauja pranešinėti, kur esi ir ką veiki, skatina rengtis taip, kaip jam atrodo gražu, demonstruoja, kaip jam skaudu arba koks jis nelaimingas, jeigu nepaklūsti jo norams. Tačiau ilgianiui tai gali peraugti į visišką kontrolę, manipuliavimą, šantažą, grasinimus.
Mėgindami sudaryti smurtautojo paveikslą, psichologai pastebi tam tikrą jo dvilypumą – viešumoje jis gali būti linksmas, švenus, žavus, geras, o artimuose santykiuose – žiaurus, piktas, agresyvus. Ir su auka jis čia pat gali būti lipšnus, meilus, čia pat pulti tampyti už plaukų. Kitas žmogus jam tėra objektas, daiktas. Su partneriu elgiasi kaip mažas vaikas su žaisliuku – myli, glosto, bet apsisukęs gali tuoj nutraukti koją ar „išoperuoti“. Tai nėra lygiaverčiai dviejų žmonių santykiai.
Kaip elgtis psichologinio smurto situacijoje – jei į tave skrenda priekaištų banga, geriau tylėti ar aktyviai gintis?
Universalaus recepto visiems atvejams nėra. Santykiuose agresorius-auka, agresijos kiekis turi tendenciją augti, didėti. Agresorius pabando „truputį“ ir nesutikęs kliūčių, tokį elgesį tęsia, smurto daugėja. Atlaidumas, nuolankumas, paklusnumas smurto paprastai nesustabdo.
Jei problemos nėra įsisenėjusios, jei žmogus dar nėra emocinio smurto auka, o tik susiduria su užgauliojimu, įžeidinėjimu iš kito pusės, jei yra pilamos „pamazgos“, nereikia jų pilti atgal, tačiau puolamas žmogus turėtų išreikšti savo nuomonę, pasakyti „Liaukis. Stop. Neužgaudinėk manęs. Aš neleisiu, kad taip su manim elgtumeisi. Čia yra mano riba, jos peržengti negali.“ Tačiau kuo smarkiau smurto ratas yra įsisukęs, tuo sunkiau tampa pasipriešinti. Labai dažnai smurtui sustabdyti prireikia kitų žmonių (artimųjų, psichologų, visuomeninių tarnybų) įsikišimo.
Kaip elgtis pamačius, jog tavo artimas – psichologinis smurtautojas?
Jei ateina tokia akimirka, kai suvoki, kad esi auka, kad gyveni baimėje, grimzti į neviltį, depresiją, jautiesi kaltinamas, menkinamas, išnaudojamas, jei užgimsta nors menkiausia mintis, kad esi vertas gyventi kitaip, tai jau žengtas labai didelis žingsnis. Tuomet galima pradėti ieškoti išeities, pagalbos. Visų pirma pamėginti pasitelkti savo paties vidinius resursus, dar likusią stiprybę – juk tikriausiai ne visada taip gyvenote, tikriausiai buvo laikotarpių, kai jūsų niekas neužgauliojo, negąsdino. Kartais labai svarbu prisiminti, kaip tuomet jautėtės, koks buvo jūsų pasaulis be smurto. Labai svarbi artimųjų žmonių parama ir pagalba. Vykdant prevencines programas mokyklose vaikai mokomi, kad jeigu prie jų pradeda kas nors priekabiauti, tyčiotis, tai svarbiausia yra neužsisklęsti savyje, o ieškoti pagalbos – kreiptis į mokytojus, tėvus, psichologus ar bet kuriuos kitus suaugusiuosius, kuriais pasitiki. Taip ir suaugęs žmogus turėtų išdrįsti ieškoti pagalbos iš šalies. Smurtautojai dažnai izoliuoja aukas nuo bendravimo su kitais, nutraukia jų socialinius ryšius. Todėl labai svarbu juos susigrąžinti arba pradėti megzti naujus. Kentėti vienatvėje nėra „produktyvu“ – jei apsidairei ir susivokei, kas vyksta, lieka dar vienas svarbus žingsnis – imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Kreiptis į psichologą drįsta ne kiekvienas, nes tai tebelaiko gėda. Ar yra kitų būdų kaip ištrūkti iš aukos-agresoriaus santykių?
Baisiau kreiptis į psichologą negu kęsti smurtą? Atrodytų, nėra logikos. Tačiau šiame klausime tikriausiai ir atsispindi visas siaubas, kurį patiria į kampą įvarytas žmogus, ir logikai ten tiesiog nebelieka vietos.
Psichologinio smurto problema egzistuoja ne tik Lietuvoje. Sekant užsienio pavyzdžiu steigiami Krizių centrai, kuriuose dirba savanoriai, pasirengę suteikti smurtą patiriantiems žmonėms visokeriopą pagalbą. Šiais laikas egzistuoja virtuali internetinė erdvė, kurioje taip pat galima rasti ir profesionalų, ir savanorių, ir panašaus likimo žmonių pagalbos. Svarbiausia – ryžtis jos ieškoti.
Labai dažna situacija – sunku palikti savo skriaudėją, „gaila“ jo. Kodėl?
Psichologiniai procesai, vykstantys aukos ir agresoriaus santykiuose yra pakankamai sudėtingi ir juos nėra lengva trumpai paaiškinti. Auka kaltina save, ji dažnai jaučia, kad yra verta visų pažeminimų, kad tai ji bloga, o ne skriaudikas, todėl ir būna linkusi jį pateisinti, gailisi jo, o ne savęs. Kartais aukos pasitikėjimas savimi būna visiškai sugriautas ir ji mano, kad be skriaudėjo tiesiog nesugebės išgyventi.
Ar santykiai su psichologiškai tave terorizuojančiu asmeniu, jei jis mylimas žmogus, turi ateitį?
Žodžiai “meilė” ir “terorizavimas” kažkaip nedera tarpusavyje. Smurto santykiuose gana smarkiai turi pasikeisti abu žmonės, kad jų bendras gyvenimas turėtų perspektyvą. Ir manau, kad tokių sėkmės pavyzdžių realiame gyvenime tikrai galima rasti. Tačiau dažniau, deja, tenka girdėti, kad pora taip ir nugyvena gyvenimą su smurtu arba jų keliai išsiskiria.
Dažnai smurtautojai turi gilių psichologinių problemų. Kaip tokiam žmogui padėti?
Kaip ir aukos atveju. Jeigu smurtautojas suvokia ir pripažįsta savo problemas, tai jau atlikta pusė darbo. Tada galimi ir pokyčiai. Didžiausia bėda yra ta, kad agresoriai nesijaučia kalti ar neteisūs, ar turintys problemų – „auka to nusipelnė, ji pati išprovokavo, ji kalta“.
Užsienyje yra steigiami specialūs pagalbos centrai smurtautojams, į kuriuos jie kreipiasi savanoriškai ar nukreipiami privalomai psichoterapijai. Ten irgi labai didelis dėmesys skiriamas tam, kad smurtautojai įsisąmonintų savo veiksmus, poelgius, suvoktų, kad tai „mano problema“. Lietuvoje taip pat yra veikiančių Krizių centrų vyrams.
Kaip po bendravimo su smurtautoju grįžti į normalų gyvenimą?
Skirti daug dėmesio sau, kad ir kaip tai būtų neįprasta ar nelengva. Remtis į artimuosius, draugus. Atgauti saugumo ir ramybės jausmą, skirti laiko savo sielos žaizdų užgydymui, savojo “aš” atradimui ir pažinimui, ugdyti pasitikėjimą savimi. Imtis atsakomybės, kad istorija „auka-agresorius“ nepasikartotų. Ir pradėti kurti kitokį, laimingesnį savo gyvenimą.
Straipsnis išspausdintas žurnale “Aš ir Psichologija” 2009 m. liepos mėn.