„Aplinkiniams atrodau kaip niekuo neišsiskirianti moteris, o pati jaučiuosi kaip pagrindinė veikėja iš filmo apie nelaimingą meilę. Esu jos užvaldyta. Tiesiog apsėsta. O kai paanalizuoju savo gyvenimą, suprantu, jog tas filmas seniai jau virto serialu, kurio negaliu liautis žiūrėti“, – sako Olivija, 35-metė kompiuterinių sistemų specialistė.
„Prisimenu pirmą kartą, kai pajutau tarsi gyvenčiau kino filme – dvyliktoje klasėje važiuodama autobusu netyčia sutikau bendraklasės pusbrolį Andrių, kurį buvau slapta įsimylėjusi. Jis manęs ko gero net nepastebėjo, nei kai mus supažindino, nei autobuse. O aš sekiau kiekvieną jo judesį ir kai jis išlipo, į šlapią sniegą iššokau ir aš. Kurį laiką ėjau iš paskos. Jis kažko tarsi pasisuko į mane, aš nutirpau iš susijaudinimo „Pasisveikins?“, bet jis pasuko galvą į kitą šoną ir … perėjo į kitą gatvės pusės. „Visai jis į tave nežiūrėjo, kvaile tu, jam rūpėjo, ar automobilis neatvažiuoja“,- išbariau save. Ir supratau, kad užteks vaidinti persekiotoją. Niekam apie tai nepasakojau, nes truputį buvo gėda, bet tai, kas dabar dedasi su Luku, bendradarbis iš kito filialo, – dar didesnis cirkas. Tiesiog kraustausi iš proto. Tas mūsų „romanas“ vyksta beveik pusmetis.
Gal žiūrovams ir juokinga kai per romantišką filmą nerimaujanti herojė laukia jai patikusio vyro skambučio ir nuolat tikrina, ar veikia telefonas, todėl kėlinėja ragelį, ir herojus negali jai prisiskambinti, nes pypsintis signalas rodo užimtą liniją. Kai tos herojės vietoje esi tu pati, norisi kaukti. O jis visiškai neskambina. Tik rašo elektroninius laiškus, bet retai. Ar neatėjo jo laiškas, į dieną patikrinu gal kokius 70 kartų. Ar daugiau. Neperdedu. Prisigalvoju visokių dalykų – kad laišką rasiu grįžusi po susirinkimo. Ar pietų pertraukos. Jo nėra. Nei po to, kai išgeriu kavos. Pirmą dalyką, ką padarau grįžusi namo – patikrinu elektroninį paštą. Laiškų nėra. Ir taip kiekvieną dieną. Tas laukimas taip vargina, tarsi kas piltų lydytą vašką ant galvos. Jaučiuosi kaip apsėstoji. Esu apsėstoji. Vienintelis žmogus, kuris girdi visas mano kalbas, ašarotas „Kodėl jis manęs nemyli?“ ar džiaugsmingas „Jis parašė! Jis man parašė!”,– mano sena draugė. Kartais ji kiek žiauri. Kai pradedu pasakoti, jog jaučiu, kad tarp manęs ir Luko yra kažkokia ypatinga, žodžiais nepaaiškinama vidinė trauka, kurios iki šiol su niekuo nepatyriau, ji nukerta – „Žinau visas istorijas apie tavo mylėtus vyrus. Kiekvieną kartą tu kartoji tą patį apie išskirtinį vidinį ryšį. Tu gal ko nors paprastesnio užsimanyk – pavydžiui sekso su juo?“. Mane erzina ir žeidžia jos sarkazmas, nes tas vidinis jausmas, kai rašau jam laiškus yra tikrai labai ypatingas. Prisigalvoju visokių pretekstų, kad jam parašyčiau, kai neapsikenčiu tylos iš jo pusės. Dėstau savo mintis apie gyvenimą (žinau, kad jam patinka filosofija), o greta paklausiu ko nors dėl darbo. Ar kaip gyvena. Jis atrašo. Štai šįvakar eis į koncertą Filharmonijoje.
Padarau taip, kad tarsi netyčia susitiktume. Einu link jo visa virpėdama, o jis? Jis irgi šypsosi. Ne man, o kažkokiai merginai, kuri prieina arčiau, tada ją pabučiuoja, man meta „Labas!“ ir jiedu dviese nueina. Lieku stovėti. Keliuose filmuose jau matėte tokį vaizdelį? Bet aš susitvardau. Per koncertą nesiklausau smuikininko, o stebiu jį ir ją. Po to skambinu draugei, ir verkiu, pasakodama kas nutiko. Ji klausosi, kaip mokėdama guodžia, bet kai aš priduriu „Ta mergina visai neįdomi. Aš kūrybingesnė. Ir linksmesnė. Mes dar pažiūrėsime, kas laimės“, manoji draugė prapliumpa: „Tu išprotėjai, ar ką?“. „Su kuo kovoti susiruošei? Kam ką įrodinėti?“,- ji rėkia į ragelį,- „Nenorėjau tau sakyti, bet pati prisiprašei – ar dar nesupratai, kad jis pasirinko jau! Turi kitą merginą. Ir visados turėjo. Na, išgėrė jis su tavim kavos, parašė porą laiškų. Ir viskas, ko jis iš tavęs norėjo. Nieko tarp jūsų nebuvo, tu viską prisigalvojai“. Nekenčiu, kai ji rėkia, bet kažkurią akimirką tarsi prašviesėja mintyse – „Tikrai, jis turi kitą“. Net keista, kad tai suvokus viduje visai neskauda. Tarsi popierinei lėlei žirklėmis nukirptum galvą ir stebėtumeisi, kodėl neišbėgo nei lašo kraujo – juk jo ir neturėjo būti!
Vakare kai atsigulu į lovą dar kartą viską apgalvoju – ką kada jis pasakė, parašė, pažiūrėjo, nusišypsojo. Taip… manoji draugė teisi – nieko tokio ypatingo kaip maniau iš tiesų ir nebuvo, viską sureikšminau, prikūriau, prisigalvojau. Ar man gėda? Nei trupučio. Tik gaila to laiko ir energijos, kuris buvo skirtas šiai istorijai. Ponas Dieve, kuris esi didysis šio pasaulio scenaristas, pasakyk man, kur dabar išmesti tuos šimtus dialogų lapų, kuriuos mintyse prikūriau galvodama apie jį, ką jis pasakys, ką aš atsakysiu, kaip mes važiuotume į Rygą. Ir į Paryžių. Kaip aš būsiu ideali tylėtoja kai jis norės tylos, kaip aš būsiu sąmojinga pašnekovė kai jis norės kalbėtis. Negi visa tai ir skraidys mano minčių erdvėje kol numirsiu? Norėčiau verkti iš pykčio, kad sugebėjau užvirti tokią košę, kurioje pati vos nepaskendau, bet jau neturiu jėgų. Gerai, tai ir bus manojo filmo apie apsėstąją pabaiga – „Ji viską pamatė ir išgijo nuo nelaimingos meilės jam, o po to ilgai ir laimingai gyveno“.
Ryte į darbą einu pėsčiomis. Kaip sako vienas japonų gydytojas, vaikštant gausiai išsiskiria laimės hormonai. Žingsnis po žingsnio nuotaika gerėja, o galvoje staiga iškyla mintis „Ta mergina iš vakardienos – tiesiog meilės išbandymas, bet mano jausmai stipresni už kvailą moterišką pavydą“. Vakarykštis praregėjimas atrodo visiškas niekas. Suprantu, jog manasis filmas nesibaigė. Skambinu draugei. Ji kiek nustemba išgirdusi mano patenkintą balsą, išklauso nepertraukdama, kažkodėl visiškai neprieštarauja, paskui pasako, jog negali dabar kalbėti, ir jau atsisveikinusi prieš padėdama ragelį priduria: „Kaip suprantu pradėjai naują seriją, ar ne?“.
Straipsnis išspausdintas žurnale “Aš ir Psichologija” 2009 m. pavadinimu „Apsėstoji”.
Miela Rūta, labai linkiu, kad taip ir būtų :) Būkite filmo „Laimingai įsimylėjusi, dėl kurios mylimasis eina iš proto” pagrindinė herojė :))
Oho. ir man taip daznai atsitikdavo anksciau. Tikiuosi daugiau taip nebus.