Alvydas Šlepikas
Šioje interneto svetainėje tekstas yra suformatuojamas pagal automatinius nustatymus. Jeigu pageidaujate matyti originalų eilėraščio užrašymą, skaitykite juos pdf formatu.
FLAMINGAI SNIEGE
Sniegas kieme ir visi laimingi
Visi sugrįžo ir sotūs žiūri pro langus
O po kiemą vaikšto flamingai
Sniegas ir rožinės paukštės ir
Ledas dangaus
Tartum veidrodis mus atspindi
Sugrįžo visi ir džiaugias –
Žiema šilto pieno pilna
Šiltas sniegas ir langas
Išrašytas šiltutėliais žiedais
Mama čia ir tėvas, ir brolis
Seniai mirę rašytojai
Draugai, kurių pasiilgau
Visi susirinko ir žiūri pro langus
Ir teka lėtai skaidri apgavystės diena
Vizgina uodegą grįžęs
Užmigdytas šuva
Baisu, kad visa tai niekada nesibaigs
Baisu, kad tai pasibaigs
SPALVOTA ATVIRUTĖ. ONUTĖS PASAKOJIMAS
visada norėjau būti motina
norėjau būti mama
džiaugtis savo kūdikio garbanėlėm
bučiuoti rausvus angelo skruostelius
gera motina būčiau buvus
buvo siaubingi laikai – gyvenom įsigąsdinę, bijojom šešėlio
bet gyvenom: šokiai ir dainos, vis tiek
juokavom ir žaidėm – graži pora sakė apie mus
nuo kiekvieno jo prisilietimo nedrąsaus rodės nualpsiu
mylėjau jį,
sekas gi šitai didnosei šnibždėjos pavydėdamos draugės –
o tu – juodbruvas, aukštas, vis su šypsena ir su šypsena šviesiame veide
kokie būtų gražūs tavo vaikai, mylimasis
biržely, Dešimtos atlaiduos šventoriuj priėjai ir taip tyliai tyliai pasakei, čia tau, Onyte, čia tau –
ištiesei ranką ir padavei man abrozdėlį spalvotą – ir mačiau, kad virpa tavo ranka –
nieko nepasakiau, tik parėjus skaičiau ir skaičiau tavo ranka išvedžiotas raides:
„Onyte, paukšteli mano mylimiausias…“
koks ten iš manęs paukštelis, bet tu parašei, norėjai gražiai parašyti –
skaičiau ir verkiau – iš laimės, iš džiaugsmo
iš meilės verkiau
būčiau buvus gera motina
būčiau buvus gera
bet nušovė tave pamiškėj
sako, kad į nugarą bėgančiam šaudė, o po daugelio metų tas kuprius Mikita
Pusvaškiui prisipažino – ne tą tada nušovėm, kito laukėm, kitą nušauti norėjom
bet ko gi jis bėgo, kam bėgo, kai šaukėm jam
stok!
koks baltas buvo tavo veidas, kaip kūdikio
alpau prie duobės, rėkiau balsu,
paskui drebėjau lovoj, skendau tokiam baisiam juodam debesy, o man prieš akis vis tu
bėgi ir bėgi nuo skrebų pamiškėj, bėgi ir bėgi
išgąsdintas, pabėgti nuo kulkos bandantis vaikas
nes vaikas visai dar buvai
kaip ir aš
tau – devyniolika, o aš pora metų jaunesnė.
kai pagaliau nuslinko tas sunkus debesis, nebegalėjau pasilikti namie
norėjau išvažiuot, pasitraukt, pasislėpt
Bukelienė mano tėvui pasakė – išleisk ją Vilniun, Antanai
pagelbėsim, kiek galėsim – įsidarbins, užmirš
apie mirtį nebegalvos
rado vietą man pas tokius Ovierkas senutę motiną jų prižiūrėt
bet iš pradžių dar dirbau statybose, valėm griuvėsius –
alkana ir alkana, išbadėjus, dirbau, o maistui talonus pirmiausia reikėjo uždirbt
pinigų neturėjau
atsimenu pardaviau auskariukus – iš mamos amžinatilsį
paveldėtus
ir verkiau vieniša savo pusrūsy
prieš Kalėdas pasikvietė Jonas ir Amilia Bukeliai į svečius
sėdėjom ir gėrėm arbatėlę
padėjo sausainių lėkštutę,
o man sarmata
nors beveik alpau į tuos
sausainius bežiūrėdama,
sarmata juos paimt,
sarmata išsiduot, kad esu išbadėjus –
vieno tik atsikandau ir sutirpo sausainėlis burnoj
kaip Komunija
ir padovanojo Amilia man rūkytą žuvį
sako, parsinešk namo, turėsi Kūčioms žuvies
išėjau iš jų buto
užlindau tik už kampo ir puoliau valgyt
tą žuvį
sūri buvo žuvis, bet vis tiek tokia man skani – visą suvalgiau
net ir kaulus
baisus buvo laikas – šaltas ir juodas
paskui tie Ovierkos man baisiai padėjo –
bet ir aš dariau viską pagal sąžinę, nei kruopelės svetimo nepaėmiau
tarnavau jiems, ir esu jiems dėkinga
paskui įsidarbinau fabrike
viskas rodos nutolo
sena esu ir paliegus
bet pasiimu tą abrozdėlį spalvotą su Mergele
Švenčiausia Motina –
širdy jai septyni kalavijai –
ir tikriausiai darau bjaurią nuodėmę –
skaitau tavo ranka užrašytus žodžius:
„Onyte, paukšteli mano mylimiausias…“
ir tą abrozdėlį bučiuoju
bučiuoju.
Eilėraščiai skelbiami autoriui leidus.