Ačiū Dievui, dar ne Kalėdos.

Vakar. Nunešu priduoti knygas į biblioteką. Akis užkliūva už ekspozicijon pastatytos knygos. Vartau. Kaip švęsti Kalėdas skandinavišku stiliumi puošiant namus. Namelis iš audinio, padekoruotas kriauklelių sagutėmis. Toliau – siūtas maišelis tokiomis pat sagutėmis. Pastelinės spalvos turėtų nuteikti maloniai raminančiai, o man sutvinksėjęs „Kodėl siuva tokius maišelius? Jie gal neturi ką veikti?“ pakeičia panikos priepuolį žadantis suvokimas „Velnias!!! Kalėdos“.

Ko gero tie, kas padėjo knygą į ekspoziciją net neįtarė būsimo burto – kokia lūzerė aš pasijausiu. Net pati nesitikėjau. Viduje laksto: „Kalėdos. O aš net adventinio kalendoriaus neturiu. Kokia aš motina, jeigu savo vaikui nesuteiksiu Kalėdų stebuklo. Tai jis dabar bus nelaimingas ir traumuotas. Ko tas laikas taip greitai bėga? Ne, nenoriu jaustis kalta ir eiti iš kaltės jausmo pirkti kažko, kad atseit užpudruočiau ir viskas būtų gerai. Nebus. Gal vaikas ir apsidžiaugs. Kurgi ne. Juk smagu išpakuoti daiktus, nors paskui juos padedi šalin ir žaidi su senais dalykais.

Aš prieštarauju visa širdimi prieš šitą masinį durniavimą, pavadintą „Kalėdų stebuklas“. Stebuklas, jei jis ir buvo, tai tikrai buvo nesusijęs su dovanomis, dekoruotais sausainiais ar lempučių girliandomis. O šitas (prieš)kalėdinis triukšmas tą stebuklą užgožia. Ne, ne užgožia. Smaugia. Kaip ir mane.

Aš nenoriu žaisti pagal šitas taisykles.

Velniop. Atleisk, Dievuli. Bet tikrai – velniop.

Kaip gyventi, kad neparsiduotum? Kad išliktum ištikimas sau, o tuo pačiu nenuskriaustum savo vaiko, kuris nebūtinai supras, kodėl jo mamai alergija nuo Kalėdinių dovanų. Aš taip norėčiau, kad mes neapsimetinėtume. Nevyniotume visko į blizgantį spalvotą popierių, vaidindami, kad dabar tai jau cool. Dabar pas mus kaip visus. Žmones.

Velniop!

Aš pakuosiu savo dovanas į senus laikraščius, nuštampuodama juos ornamentais, išdrožtais iš bulvės. Ir jums turės būti gražu. Arba ne. Aš ne iš pykčio. Aš tikrai jus myliu, bet tiesiog negaliu vaidinti masiniame spektaklyje.

Aš noriu tylos. Ramybės. Išjungti lempučių girliandas.  

Ko džiaugtis artėjančiom Kalėdom, jei nesidžiaugiame kiekviena savo gyvenimo diena? Jos ateidamos nepakeis nieko. Skaičių kalendoriuje. Na, dar pilnus konteinerius pakuočių.  

Tikrojo stebuklo nesupakuosi. Jis miršta jei perriši kaspinu.

Todėl gal sustokime?

Ir pasimėgaukime. Čia ir dabar. Jei sakote, kad neturite kuo džiaugtis ar mėgautis, tai pagalvokite – Kad ačiū Dievui, dar ne Kalėdos.

1 komentaras apie “Ačiū Dievui, dar ne Kalėdos.”

  1. Atgalinis pranešimas: Kaip aš dariau DIY skaitmeninį Advento kalendorių – Jolita Zykutė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.