XIV

Ašvoje nusiplovę kruvinas kojas, apie ateitį su mylimaisiais kalbėjom.

Rytas išaušo gražus. Pumpurai, ištinę ir išburkę ant obels šakų, rodėsi, tuoj tuoj turi išsprogti, žvirblis įnirtingai maudėsi balutėje prie pat pamato, nepaisydamas, kad gali būti neatsargios kojos užmintas. Tiesiai už trobos juodavo dirva, pasiilgusi plūgo, o už jos drąsiai lindo iš atsigavusios velėnos pirmoji žolė avims ir ėriukams pasigardžiuoti. Tekančios saulės šiluma išviliojo ir žmogų, ir paukštį, ir menką kirminą džiaugtis apsisukusio gamtos rato džiaugsmais. Baubė karvė, jausdama pirmus veršiavimosi ženklus.

Vilkų namuose tuojau po pusryčių kilo sujudimas: karvė rūpėjo visiems. Abu vyrai staldyje lygino mėšlą, dėjo aplink pakratų, grandė ir šluostė gyvulio šonus. Prie šulinio Ona mazgojo kibirą pirmosioms krekenoms. Elzė tėvų namuose niekada nepatyrė jaudulio gyvuliams atsivedant, nes gyvuliai buvo tėvų ir šeimynos, o ne vaikų rūpestis. Mergaitės net nežinojo, kada kuris veršiuojasi ar paršiuojasi, kada kergiamas, kada skerdžiamas. Atsikeli, būdavo, ryte ir sužinai, kad atsirado toks mažas gražus gyvulėlis, o kaip atsirado, vaikams buvo nevalia pamatyti.

Gal todėl, gal dėl ko nors kitko šįryt nuo pat aušros Elžbietą kamavo nuojauta, lyg kažkas negerai turėtų atsitikti. Galvojo, kad jaudulys dėl karvės, ji net norėjo pasimelsti, bet tam nebuvo laiko, tad tik mintyse prašė Viešpatį, kad nekristų vargšas gyvulys, kad ir veršelį atsivestų sveiką ir gražų. Nori nenori, visai nederamai tokią valandą ji prisiminė savo pačios gimdymą ir pajuto plauko siaurumo lieptą tarp būties ir nebuvimo, tokį artimą moters ir gyvulio lemties lygiagretumą.

Elžbieta stengėsi būti naudinga, pašaukta padėti tekina bėgo, atnešė, padavė, ko paprašyta. Pati nežinojo, ką daryti, nebuvo išmokyta, o maišytis po kojų irgi nenorėjo. O kai viskas baigėsi gerai, ir šėmargas veršiukas jau pastovėjo ant drebančių kojelių, Elžbieta tik šyptelėjo iš savo nuogąstavimų. Petronėlė Vilkienė kepė visų pasigardžiavimui krekeninių blynų ir taip kvepino ne tik namus, bet ir kiemą bei visą pamiškę. Ona taisėsi eiti pas Grublius. Pasiėmusi molinę puodynėlę tirštų geltonų krekenų savo senoliams pamylėti, jau žengė per slenkstį, kai pamatė kelis vyrus, atjojančius nuo Švėkšnos miesto pusės.

– Vincentai, žiūrėk! – šūktelėjo broliui. Šis plovėsi rankas prie šulinio.

Pati padėjo puodynę ant suolo palangėje ir nubėgo pavadinti tėvo. Vincentas atsitiesė, nusišluostė rankas abrūsu, pasvertu ant įkirsto į stūptą kirvio, ir, prisidengęs akis nuo jau gerai pakilusios saulės, stebėjosi, kokius svečius vėjas atpučia. O atpūtė keturis kareiviškai apsirengusius vyrus, su jais atjojo ir išsipustęs ligi ūsų galiukų bajoras Jieržis Andrzejevskis. Nereikėjo nei pasakyti, nei paaiškinti, kas jie ir kokiu reikalu atsilankė, suprato visi: rekrūtų gaudytojai.

Ak, Dieve, juk jie žinojo, kad gaudo vyrus, dar vakar vakare Ona parnešė žinią. Kaip jų budrumas galėjo šitaip užsnūsti?.. Tėvas griebėsi už širdies, o Vincentas už kirvio, ir nė vienas net aiktelėti nesuspėjo, kaip Vincentas permetė kirvį į kairę ranką, o dešinę padėjo ant stūptos krašto ir kaip niekur nieko čekšt per pirštus. Dalis delno su dviem pirštais kaip kregždė nuo kraigo pakilo ir nusileido ant skiedryno, o Vincentas atsitiesdamas apsuko suluošinta ranka virš galvos ratą, aptaškydamas krauju kareivius, bajoro veidą ir jo puošnią kutosinę laštauką. Tada kaip ilgas krito į žemę. Ir diena nespėjo pasibaigti, kaip Vincento pirštai paukščiu apskriejo visus kaimus apie Paičių mišką su kruvina žinia, ir jokiuose namuose, nesvarbu, ar vienas vyras ten buvo, ar du trys, nebeliko nė vienos galvos, galimos sugriebti ir pristatyti Nikolajui suėsti.

– Po velnių, po velnių! – suriko Jieržis Andrzejevskis, šoko nuo žirgo, plėšė savo baltus marškinius ir vyniojo Vincento ranką, mėgindamas sustabdyti švirkščiantį kraują.

Benediktas su Ona gaivino nualpusią motinėlę, vienas maskolių užpylė kibirą vandens ant Vincento. Elžbieta stovėjo prie šulinio lyg stabo ištikta, paskui ir jos kojos per kelius sulinko. Atvykėliai užkėlė Vincentą ant bajoro žirgo, ir pusplikis Jieržis Andrzejevskis, vedinas savo širmiu, nuėjo pėsčias Švėkšnos link su paskui jį jojančiais maskolių kareiviais, kurie, žinoma, daug jau buvo matę, bet kad kas nors taip tyčia visų akivaizdoje nusikirstų pirštus, nebuvo regėję. Šitam krašte visko gali laukti.

Krekeniniai blynai liko nesuvalgyti. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kaip ir kada puodynė su krekenomis, senoliams Grubliams turėjusi būti nunešta, nulėkė nuo suolo, sudužo, ir tirštos riebios krekenos, susimaišiusios su kraujo lašais, kaip pavasario gėlės dabar žydėjo ant pamato akmenų. Vakarop vis dėlto Ona išėjo pas Grublius: senoliams reikėjo pagalbos, o čia, motinėlei atsipeikėjus, ir viena Elžbieta galėjo apsižygiuoti.

Kiek atsigavusi Petronėlė Vilkienė išėjo į kiemą, susirado sūnaus pirštus, pakėlė nuo žemės, priglaudė juos prie veido ir, atsisėdusi pasienyje, ilgai lingavo pirmyn atgal, lyg kūdikį čiūčiuodama. Paskui ėjo į trobą, nukabino nuo vinies seną, dar jos babuko padovanotą rožančių, apvyniojo juo pirštus ir, gražiai įlanksčiusi juos į drobinę kuskelę, išnešė į darželį pakasti. Atsiklaupė, rankomis kasė duobę, į ją guldė sūnaus kūną, užbėrė žemėmis, o ant viršaus pasodino iš pasienio atsargiai išrovusi ką tik prasikalusią rūtą. Tada ilgai klūpojo, gal meldėsi, gal verkė, gal rūgojo savo vaiko likimą.

Elžbieta matė, bet nedrįso prieiti, nenorėjo sutrukdyti, juolab kad jos pačios širdis buvo susitraukusi į kietą gumulą. Sunku jai su savo mintimis susitvarkyti, tokio Vincento ji niekada nematė: kad karštakošis ir aštrialiežuvis jos vyras, jau žinojo, bet kad dar ir šaltas kaip ledas, galintis taip smurtauti prieš save, jokiame sapne nesusapnuosi. Kitas kad ir visiems kalbėjo geriau pasikarsiąs ar koją nusilaušiąs, bet neisiąs į rekrūtus, o pažado taip ir neįstengdavo tesėti, žiūrėk, jau vargšą kaip veršį pjauti pagavo ir išvežė, ir tiek artimieji jį bematė. Nesitraukė jai iš akių vaizdas, protu nesuvokiamas, jausmais neapimamas.

Prie vakarienės stalo visi trys sėdėjo melsdamiesi daug ilgiau nei įprastai. Elsė atbulais dantimis pavalgė, paskui dar delsė stotis ir ko nors imtis, noro kalbėti nė vienas neturėjo ir net bijojo prabilti. Nors nepasidarė nė vienam lengviau taip sėdint, galvas parėmus, bet kojos nerėmė, pakilti ir eiti kas sau negalėjo, lyg visiems kartu prie stalo būtų buvę saugiau. Juk taip amžinai nesėdėsi, reikėjo eiti nakties miego, be to, jau sutemo, ir Elžbieta išėjo į staldį. Kuknėje paliko motinėlę, ši neištarė nė žodžio, nieko nepaėmė į burną. Paliko ir Benediktą Vilką, tarp abiejų kumščių kietai suspaudusį savo galvą.

Elžbieta ilgai gulėjo plačiai atsimerkusi, klausėsi nakties garsų, šie pamažu tilo ir duslėjo, šuo ilgokai kaukė, bet ir tas pagaliau įlindo į būdą ir užmigo. Elžbieta susirietė į kamuoliuką, norėjo užmigti, bet kirvio mostas ir vėl vaidenosi prieš akis, raudoni kraujo lašai kaip lietus leidosi jai ant širdies. Čia, šioje pasaulio pusėje, ji pasijuto tokia viena vienutėlė, net akys, kurios visą laiką ją stebėjo iš šalies ar viršaus, šią valandą nutolo, paliko ją vieną susivokti ir susitvarkyti su savo jausmais.

Niekada labiau netroško, kad Vincentas miegotų šalia, tegu kad ir tvarte ant šieno, kad tik su visais dešimt savo pirštų galėtų paliesti jos ranką. Ne dėl to, kad baisu jai darėsi tvarte, nors ir buvo baisu, bet dėl Vincento, kuris, kas gali pasakyti, kur išgabentas, ką kenčia. Ar yra kas nors, kas suprastų, kaip jam padėti, kad žaizda neužsipiktintų ir kad jis neprarastų visos rankos. Gal net gyvybės… Negali būti, kad ir Vincentas prapultų kaip Anskis… Nejaugi ji, Elsė, neša prakeikimą visiems, kurie su ja susiliečia?

Baisios mintys kamavo Elžbietą. Kaip gerai būtų užmigti, o ryte sužinoti, kad visa, ką patyrė, yra tik sapnas. Bet miegas neėmė. Nebuvo dar užsnūdusi, kai girgžtelėjo ir sucypė atidaromų staldžio durų vyriai. Parėjo? – sudrebėjo Elžbietos širdis, ir neapsakomai maloni banga perėjo per visą kūną. Pati nesuprato savęs.

– Elzike! – išgirdo balsą, bet tai buvo ne Vincento balsas. Onos. – Čia aš. Ar miegi? Juk nemiegi, kas užmigtų po viso šito…

Ona grįžo iš Grublių, užkopė į pastogę ir atsigulė šalia, priglaudė savo galvą prie Elžbietos peties ir pravirko. Verkė ir už save, ir už brolį, tėvus ir brolienę, kuri vis dar negalėjo savo ašaros išmušti. Pagaliau ir Elžbietos viduje kažkas atsidarė, nė pati nepajuto, kaip jos akys sudrėko, širdį plaunančios ašaros slinko ant jos ir Onos plaukų, palikdamos sūrumą ant lūpų. Mažai jos tekalbėjo tą naktį, bet tapo seserimis. Vienatvės jausmas traukėsi, palikdamas vietos nusiraminti. Ak, lyg sesuo Marinkė būtų aplankiusi ar mamatė uždėjusi savo šiltą delną ant jos pirmą raukšlę sumetusios kaktos. Ką atneš rytojus, nei viena, nei antra neišdrįso klausti. Bijojo ryto. Tik tylomis dar kartą sukalbėjo poterius, paskui ir dar sykį. Galiausiai užmigo.

Rytmetį, sužiūrėjęs namus ir gyvulius, Benediktas Vilkas išėjo ieškoti sūnaus, sužinoti apie jo likimą. Išėjo pėsčias, nes juk negali žinoti, ar maskolių armijai netrūksta arklių; atims, ir tu, žmogau, nepasiskųsi niekam. Išeidamas dar liepė akių nenuleisti nuo Sarčio, ir, jeigu kas, tuojau į mišką jį nujodinti. Diena praėjo belaukiant tėvo ar su Vincentu, ar su žinia.

Bet į vakarą parėjęs vienas, Benediktas namiškiams nieko nei gero, nei blogo neturėjo pasakyti. Tik iš žmonių mieste išgirdęs, kad Jurgis Andrijauskis (Jieržis Andrzejevskis – tokio sušikto pavardės išdarkymo jis niekada į savo burną nebūtų paėmęs) Vincentą kažkur išvežęs, o kur, nė vienas nežinojo. Paskui dar kelis kartus jis ėjo, žvalgėsi, kur nauji rekrūtai galėjo būti laikomi, bet tų bedalių, kuriems taip pat nepasisekė, ir pėdsakai ant pažliugusių kelių jau buvo užsilyginę.

Ištrauka skelbiama autorei leidus. Romanas „Vilkų Kampo Eliza”, leidykla „Slinktys”, 2024 m. Vilnius