Perskaitytos knygos skaitymo iššūkiui

Septynmečio ir jo mamos nuotykiai šią vasarą skaitant penkias knygas

#VasaraSuKnyga

Tai tikra istorija apie tai, kokių nuostabių dalykų patyrėme su septynmečiu sūnumi per vasaros atostogas skaitydami knygas, nes dalyvavome skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“. Turiu lakią fantaziją (kurią išnaudoju rašydama knygas), bet kad penkios skaitomos vaikiškos knygos gali duoti tiek daug įspūdžių, išgyvenimų ir net įkvėpimo, nebūčiau sugebėjusi prifantazuoti.

Taigi, dalinuosi.

Kad aš skaityčiau knygas, skaitymo iššūkių nereikia. Bibliotekas dievinu. Kai draugė karantino metu paklausė, ką pirmiausia padarysiu kai jį atšauks, atsakiau:  „Eisiu į biblioteką“.

Turiu sūnų, kuriam septyneri. Jis turi vardą, bet tyčia vadinsiu jį šiame pasakojime Septynmečiu, nes noriu, kad skaitytumėte dėmesį sutelkdami ne į konkretų berniuką, o į tai, kaip septynerių metų vaikas mato ir jaučia knygas ar pasaulį.

Kodėl nusprendžiu dalyvauti iššūkyje „Vasara su knyga?

Istorijos pradžia negali būti banalesnė. Facebooke viena iš mano 1000 nepažįstamų draugių paskelbia, jog liūdi, nespėjusi užsiregistruoti į akciją „Vasara su knyga“. Suintriguota „Kaip galima nespėti, juk ten visą vasarą vykstanti akcija!?“ einu tikrinti – negi ji teisi? Gal kažkas pasikeitė? Pamačiusi, jog jokių apribojimų nėra, spontaniškai registruoju savo Septynmetį. Kodėl? Bus į naudą – gyvename Vokietijoje, tad knygos yra ideali priemonė žodynui plėsti. Kita priežastis, kurią kiek gėda prisipažinti – dalyviai gaus po skirtuką knygai su vaistažolių sėklomis. Augalai ir knygos – du mano garbinami dalykai. Pakliūvu į noro turėti žabangus. Pridursiu, kad aš – iš tų, kurios loterijomis nelabai sugundysi. Bet, pasirodo, esu tikra Ievos dukra.

Septynmečiui skirtukas nė motais. „Koks prizas?“ – kamantinėja jis. „Mhmm… Nežinau. Gal paspirtukas? Elektrinis ko gero“, – svarstau aš. „Kaip gerai, jei laimėsiu, padovanosiu tėčiui,” – sako jis. Puiku. Aš nepavydėsiu. Ką daryčiau su elektriniu paspirtuku, kai aš ir paprasto vengiu?  Paskaitome iššūkio taisykles. Ir kur aš tą paspirtuką ištraukiau? Neatseku siūlo galo, bet Septynmečiui tiks ir planšetinis kompiuteris. „Tėti, mama mane užrašė į konkursą, kur turiu perskaityti penkias knygas ir tada gausiu kompiuterį,“ – pasakoja jis tėčiui vokiečiui. Puolu aiškinti, jog gaus ne kiekvienas, o tik tas, kam pasiseks loterijoje. Greičiausiai mano gebėjimas paaiškinti, kas yra loterija, nelabai vykęs arba sūnaus tikėjimas savo sėkme toks didelis, nes ateinančias dvi dienas Septynmetis fantazuoja, ką jis darys su „planšete“. „Tarp prizų yra ir momentinis fotoaparatas,“ – sakau. Supratęs, kas tai yra, vakare prieš eidamas miegoti, jis pareiškia: „Mama, man nereikia planšetinio kompiuterio. Ką aš su juo veiksiu? Dar mažas esu. Tas fotoaparatas tai geras!“ Linksiu galva ir mąstau, kaip nukreipti dėmesį nuo prizų prie knygų. Kalbos apie laimėjimus skamba savaitę laiko, ir mano džiaugsmui aprimsta. Lieka tik noras „kuo greičiau padaryti užduotis“.

Primenu, kokios yra 2020 m. „Vasara su knyga“ iššūkio užduotys:

  1. Perskaityk knygą, kurios autorius yra iš Šiaurės šalių
  2. Perskaityk knygą, kurios pavadinime yra skaičius
  3. Perskaityk knygą apie gamtą
  4. Perskaityk knygą apie draugystę
  5. Perskaityk eiliuotą knygą

Pridursiu, kad nuo pat pradžių buvo aišku, jog knygas Septynmečiui skaitysiu aš, nes nors ir pirmokas, jis nemoka skaityti lietuviškai. Tiksliau, aš maniau, kad nemoka, bet apie tai vėliau.

Ką mes skaitėme?

Knyga apie draugystę. Ramunė Savickytė „Adelės dienoraštis. Žiema“

Ši knyga gulėjo namuose seniai net neatversta, nes kartą mano tuomet dar šešiametis skeptiškai įvertino: „Adelė yra mergaitė? Tada knyga neįdomi!“. Kai lentynose neliko jokių neskaitytų lietuviškų knygų, paėmiau ir “išbrokuotąją”.  Vienai užduočiai juk tinka!

Septynmetis žvelgia į knygą patenkintas. Kurgi ne. Skaitau, kai guli lovoje prieš užmiegant. Tada galėčiau ir laikraščius balsu skaityti. Tiktų. Svarbiausia, kad galėtų nemiegoti. Savo kalbas „Knyga mergaitėms“ pamiršo. Pradedame. „Nesąmonė. Nes skyrelis toks trumpas,– pyksta klausytojas. – Paskaityk toliau“. Skaitau. Istorija ir kalba labai paprasta, aš asmeniškai norėčiau ko nors įmantresnio, bet Septynmetis nei žodeliu neužsimena, jog kažkas blogai. Gal todėl, kad supranta (beveik) visus žodžius? Istorija įtraukia ir jį, ir mane. Tik jis niekaip negali patikėti, kad skyrelis apie Kalėdas baigėsi taip greitai ir įtariai tikrina puslapius: „Baigėsi!? O kodėl neišvardino, ką gavo dovanų iš Kalėdų senio?“

Tada knygos herojė pradinukė Adelė nukeliauja su drauge aplankyti Andriaus į ligoninę. Įsijungia mano vidinė panikuotoja: „Paklausys vaikas istorijų, ir nuspręs kur nors keliauti vienas“. Tad pauzė. Aiškinu, kodėl mergaitė pasielgė negerai, ir lyg netyčia paklausiu: „Tikiuosi, tu niekados tokio dalyko nesugalvosi – vienas nuvažiuoti į ligoninę pas draugą?“ – „Ne… Aš bijočiau,“ – atsako jis nekaltai, tad galiu ramiau kvėpuoti. Bijotų. Tikiuosi. Kai buvo ketverių su puse kažkaip nepabūgo vienas eiti namo iš darželio, dėl ko iš proto kraustėsi ir vaiką per sumaištį prie durų pražiopsojęs tėtis, ir darželio auklėtojai, ir paskui istoriją išgirdusi aš. „Šaunuolis, – giriu, – kai kur nors norėsi eiti, visados pasakyk man“.

Keletas vakarų ir knyga baigta. Septynmetis nusivylęs: „Baigėsi? O kas buvo Andriui?“ Andrius – koją susilaužęs berniukas, kuris gulėjo ligoninėje. Kiek sutrinku nuo tokios reakcijos. „Kas buvo Andriui paaiškės kitoje knygoje. Juk yra „Adelės dienoraštis. Pavasaris“, – sakau.

Piešinuke matote Andrių

Kai reikia vertinti knygą, sūnus duoda keturis balus iš penkių. Kodėl? Knyga jam patiko, bet nepatiko, kad apie Andrių nepapasakojo. Paklusniai kompiuteryje paspaudžiu klavišą „4“, bet tikiuosi, kad jei šį įrašą skaitys knygos autorė, ji supras, jog jei vaikui rūpi, kas nutiko herojui, yra geriau nei gerai.

Eiliuota knyga. Kazys Binkis „Kiškių sukilimas“

„Bus sunku,“ – iš anksto galvoju aš. Ar apmėtysite mane akmenimis, jei prisipažinsiu, kad eilėraščių savo vaikui ko gero niekada iki tol neskaičiau. Tik iš Lietuvoje gyvenančio dieduko sūnus išmoko porą eilučių „Visą naktį vėjas pūtė, Senio šalčio mokinys…“, o lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje vyko spektaklis pagal eiliuotą „Zuikių mokyklą“. Vokiškuose vaikų darželiuose nepraktikuojama tai, kas Lietuvoje įprasta – vaikai deklamuoja eiles, graudindami aplinkinius.

Taip, kai tuometinė sūnaus ikimokyklinukų klasė darželyje rengė spektaklį, vaikai deklamavo. Po sakinį. Gabiausiai mergaitei teko trys sakiniai. Ko gero tai yra kultūriniai skirtumai. Gal jų paveikta, ir aš eilėraščių jam neskaičiau? Gal bijojau, kaip paaiškinsiu sudėtingesnį išsireiškimą? Kad sūnus nesupras apie ką kalba (nes bus keistų žodžių), ir taip atbaidysiu jį nuo lietuviškų tekstų apskritai? Dabar suprantu, jog logikos mano mintyse ieškoti nereiktų. Nes jos ir nebuvo. Kvailai dariau, kad neskaičiau, ir tuoj papasakosiu, kodėl.

Kelias dienas suku galvą, kur gauti eiliuotą lietuvišką knygą (primenu, kad veiksmas vyksta Hamburge). Septynmetis spirga noru kuo greičiau įvykdyti iššūkį. Kaip išganymą prisimenu atsitiktinai kadaise aptiktą Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektą „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“. Tada užklydau ant Kazio Binkio eiliuotos poemos „Kiškių sukilimas“. Man K.Binkis – „Vien tik mėlyna akyse, žemėj ore ir danguj, daugiau nieko nematysi…“, o apie jo kiškius neteko skaityti. Gėda, ar ne?

Vakarieniaudami su sūnumi kalbame apie skaitymo iššūkį, jis aiškina, kad reikia skubėti, nes nesuspėsime (birželio galas, bet jam atrodo, kad mes jau vėluojame). Prisimenu, kad šiam vakarui neturiu jokios lietuviškos knygos paskaityti prieš miegą, o pati pasaką galvoti tingėsiu (perskaitėte teisingai, pasakas sūnui ne pasakoju, o sugalvoju. Kai turi rašančią mamą, kaip jis nepasinaudos privilegija „Pasakų pageidavimų koncertas“?). Tad pastumiu lėkštę ir statau ant stalo nešiojamą kompiuterį – nusprendžiu surasti „Kiškių sukilimą“. Ach, kad poetas žinotų, kaip tąvakar dvi širdys degė noru gauti jo tekstą. Net šventos taisyklės „Kai valgom, valgom, o nenaršom telefono, nežiūrim filmukų ir t.t.“ buvo ignoruotos. Septynmetis kemša varškėčius. Aš ieškau, ką kadaise mačiau, bet kol atseku kelią, užtrunka. Triumfo jausmas, kurį po poros akimirkų keičia nusivylimas. Čia tik ištraukos!

Suskaitmenintas prieškarinis Kazio Binkio „Kiškių sukilimo“ leidimas

Kur po paraliais gauti „Kiškių sukilimą“? Vėl meldžiuosi „Google“ dievui ir gaunu atsaką į savo maldas. Rizikuoju, kad skaitydami pagalvosite, jog tai užsakominis straipsnis reklamuojantis bibliotekų veiklą, bet čia tikra ieškojimų ir atradimų istorija. Legalus K.Binkio „Kiškių sukilimas“ yra M.Mažvydo suskaitmenizuoto kultūrinio paveldo svetainėje. Daug vėliau dar kartą žiūrėdama „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“, pastebiu, kad nuoroda į visa poemos tekstą buvo ir šioje svetainėje. Belieka stebėtis, kaip nepastebėjau. Juk, atrodo, skaityti moku. 

Noru skaityti „Kiškių sukilimą“ degu ir aš, ir Septynmetis. Jis gal dega dėl to, kad nors laikas į lovą, mama kankina kompiuterį, ir tai puiki proga į sapnų karalystę keliauti vėliau. Bet aš užmerkiu akis. Netiksėk, laikrodi. Paskaitysiu bent pradžią. Juk tiek ieškojau!

Pradedu. Žodžiai kai kurie keisti, negirdėti, bet istorija kaip šiuolaikinis animacinis filmas vaikams – daug veiksmo. „Toliau!“ – sako Septynmetis.  „Toliau!“ – sutinku aš. Taip netyčia perskaitome visą knygą, lovon vedu vaiką vėluodama mažiausiai valandą laiko, bet tegul. Įspūdžiai, emocijos, juokas buvo stipriau už discipliną. Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“ įeina į Septynmečio gyvenimo istoriją kaip pirmoji ir kol kas vienintelė knyga, perskaityta prie vakarienės stalo.

Kai sūnus patenkintas užmiega, mąstau, ar tikrai Kipras Petrauskas mėgo medžioti? Kodėl K.Binkiui kiškiai parūpo – gal jis vegetaras buvo? Gyvūnų teisėmis rūpinosi? Internete randu, kad poetas ir dainininkas buvo draugai, tad matyt taip K.Binkis patraukė bičiulį per dantį. Septynmečiui šių peripetijų nepasakosiu. Jam tokia informacija neaktuali,o kad gyvūnai kovojo ne ką prasčiau nei Ninjago ar Nexon Knights, tiesiog nuostabu.

Įvedu knygą į paskyrą internete. Įvertinimas – penki balai iš penkių be jokių diskusijų. Valio poezijai!

Septynmetis jaučiasi  kaip lenktynių trasoje ir nori kuo greičiau toliau skaityti (tai yra, kad skaitytų mama). Išsiruošiame į Hamburgo lietuviškos mokyklos „Abėcėlė“ biblioteką. Parsinešame tris knygas iššūkiui ir dar du kilogramus knygų, kad vasarą nuobodu nebūtų. Suprantu, kad tų dviejų kilogramų tikrai neįveiksime, bet po patirto karantino kaupiu ne kruopas, o knygas iš bibliotekų.

Knyga , kurios pavadinime yra skaičius. „Šimtas vėjo malūnėlių“. Gražieji eilėraščiai vaikams. Sudarė Gražina Skabeikytė – Kazlauskienė

Ar pastebite kainas knygos kampe? Kodėl prekybininkai nesupranta, jog tokių etikečių paskui neįmanoma nulupti nepažeidus viršelio?

Po grandiozinės „Kiškių sukilimo“ sėkmės, vaikiškų eilėraščių daugiau nebijo nei sūnus, nei aš. Jis guli lovoje, aš skaitau. Neaiškių žodžių yra, bet neklausia nei vieno. Jaučiu jo „Mama, tu tik skaityk, skubėk, versk puslapius pirmyn“. Man eilėraščiai labai gražūs. Randu iš vaikystės žinomų posmų, randu ir dar negirdėtų.

„Nesąmonė, – staiga sako Septynmetis, – berniukas juk turi šuniuką. “

Bandau susiorientuoti, apie ką kalba. Vos laikausi nesijuokdama – Vytės Nemunėlio „Mano namas“ pasakojo apie pastatytą namelį, kuriame ant kėdės sėdi Margiukas: „Netelpa tik uodegytė… Kur ją dėti, kas daryti?…“, o po keleto puslapių buvo Valdemaro Kukulo eilėraštis „Man reikia šunelio“.

„Dievulėliau brangus, kaip veikia vaikų protas,“ – stebiuosi. Eilėraščius Septynmetis priėmė kaip tikras istorijas, susijusias tarpusavyje. Net nebūčiau įsivaizdavusi, jog tokia logika įmanoma.

„Patinka?“ – klausiu. „Aha. Ten, kur apie saldainius mėnulyje,“ – atsako. Juokiuosi viduje, kaip veikia jo vidinis poezijos kritikas – vertina ne rimą ar skambesį, o širdžiai mielą siužetą. „Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonadi, Stovi kalnas šokolado“ (Justinas Marcinkevičius „Sapnas“).

Kai Septynmetis užmiega, aš ilgai dar vartau knygelę, skaitau ir žaviuosi. Kokia graži lietuvių kalba, kaip lengvai slysta eilėraščiai tarp lūpų, koks malonus jų dainingumas.

Kitą vakarą Septynmečio meilė poezijai sugriūva, nors viskas, atrodo, prasidėjo taip gražiai. Paskaitau kelis eilėraščius, jis nori dar (juk tikslas – kuo greičiau perskaityti knygą), ir atverčiame Janinos Degutytės „Briedžiukas našlaitis“. Toks gražus eilėraštis. Toks skaudus eilėraštis.

„Vakaras nuveja saulę. Saulėj briedžiuko mama. Saulėj, po šautuvo salvėm, vėsta širdies šiluma…“

Paskutinės eilutės visiškai atima viltį:

„Mažas briedžiukas niekad niekad mamos nesulauks.“

Septynmečio akys plečiasi plečiasi ir staiga jis pratrūksta visaapimančia rauda. Jam gaila briedžiuko. „O jeigu jis ir tėtės neturi? Kas tada?“ – sako kūkčiodamas. Guodžiu kaip moku, kalbu apie tai, jog rūpinsis juo ir tėtė, ir kitos briedės su briedžiukais. Neišdrįstu pasakyti, kad gamtoje briedžiai tėčiai nežiūri savo vaikų.  

Mano vaikas verkia. Jo skausmas užpildo ir mano širdį. Nuoširdus, gilus, stiprus. „Mama, ką reikia daryti? Pinigų duoti, kad nešaudytų?“ – klausia pasikūkčiodamas. Oij, Dieve Dieve, ką aš žinau, ką reikia daryti, kad žmonės nešaudytų. Bet negaliu to pasakyti. Negaliu dar labiau suniokoti kenčiančios širdelės.

Tada pasakoju apie tai, jog neleidžiama šaudyti gyvūnų mamų su vaikais, kad brakonierius gaudo ir baudžia. „O tėčius gyvūnus galima šaudyti?“ – konfrontuoja mane. Atsakymo nenoriu sakyti.

Gražusis eilėraštis. Skaudusis eilėraštis

„Poetė parašė šitą eilėraštį tam, kad vaikai paskaitytų, ir niekada nešaudytų gyvūnų. Ir savo tėčiams, jeigu jie šaudo pasakytų,“ – sakau. Ieškau vilties tamsoje. Juk ji turi būti. Kitaip nenudžius mano vaiko ašaros. Jis rimsta. Bet paskelbia verdiktą : „Bloga knyga. Dvi žvaigždes jai.“

Aš nusivylusi jo vertinimu. Tokia puiki knyga, negalima tiek mažai balų duoti!!! Laukiu kelias dienas, perskaitome likusius eilėraščius, gal liūdesys užsimirš, ir skanioji istorija apie saldainius mėnulyje nugalės? Ne, taip nebus.

Dedu dvi žvaigždutes, nes čia jo sprendimas.

Po to ilgai mąstau apie eilėraščius, jų galią pagydyti širdį ar ją sujaudinti.  Prisimenu vidurinės mokyklos laikais per rusų kalbos pamoką girdėtą Sergejaus Jesenino eilėraštį apie karvės akis, kurios mato ant tvoros padžiautą jos veršiuko kailį. Kokie žiaurūs tie poetai, nes rodo žmonėms jų pačių žiaurumą.

Autoriaus iš Šiaurės šalių parašyta knyga. Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“

Vaikystėje skaičiau tokią pat knygą, tik viršeliai buvo ploni

Mano ankstyvos paauglystės knyga, kurios skonis – juodos duonos riekė, padrėkinta vandeniu ir apiberta cukrumi (vandeniu drėkinti reikia tam, kad cukrus laikytųsi ir nebyrėtų). Taip grįžusi iš mokyklos atseit pavalgydavau (tėvai darbe, tad niekas nesužiūrės) ir eidavau skaityti. Plėšiko dukrą perskaičiau gal šešiolika kartų.

Sūnui knyga patinka. Kodėl? „Nes jie gyvena miške!“

Skaitau knygą Septynmečiui, bet tuo pačiu skaitau ir sau. Koks įdomus potyris – pastebiu visai kitas detales nei prieš trisdešimt metų.  Skyreliai ilgi, tad jei mano mažasis plėšikas lovoje atsiduria vėliau nei sutarta, skaitau ne visą. Įdomiausia, kad jeigu paėmusi knygą skaitau viena sau, ji visai kitokia, nei tada, kai skaitau balsu. Astrid Lindgren – stebuklinga rašytoja, bet jūs ir patys tai žinote.

Stebuklai tuo nesibaigia. Vieną vakarą pabaigusi skyrelį sakau: „Viskas“ ir nepasiduodu  įkalbinėjimams, kad dar puslapį. Laikas miegoti. „Aš paskaitysiu truputį, o tada tu,“ – staiga sako man Septynmetis. Ironiškai pakeliu antakį. Ar nepatrūksi, jaunuoli? Lietuviškas raides jis pažįsta, bet iki šiol pats yra skaitęs pusę knygos, kurios pusė žodžių buvo piešinukai. Kad sūnus mokėtų lietuvių kalbą – šventas dalykas, bet tyčia nespaudžiau jį skaityti lietuviškai, leisdama pirmoje klasėje išmokti gerai skaityti vokiškai (nes kai kurios raidės tariamos kitaip, tad maišytųsi).

Taigi, skaityk, gudruoli. Ir jis skaito! Aš tyliu. Jėzus Kristus nueina vandeniu. Į kosmosą pakyla pirmoji raketa. Šiame pasaulyje būna stebuklų.

Manasis Septynmetis, nemokintas skaityti lietuviškai, ramiai skaito Astridą Lindgren!!! Skaito lengvai ir tik ten, kur š,č,ž, gali jausti, kad stringa tarimas. Esu priblokšta. Paskaitęs puslapį iki galo, atkiša knygą man. Kapituliuoju. Pasiduodu jo norui. Atšaukiu savo sprendimą „Gana! Miegoti!“. Mano vaikas ką tik paskaitė mano mylimiausios vaikystės knygos puslapį. Ar gali būti šventesnis momentas? Velniop taisykles!

Skaitau puslapį, tada jis. Taip įveikiame skyrelį. Tegul liejasi šampanas, šaudo saliutai ir meta gėles didvyriams po kojų. Išbučiuotas Septynmetis lenda po antklode, o aš gromuliuoju patyrimus.

Štai jis, pirmasis Septynmečio perskaitytas „tikros“ lietuviškos knygos puslapis

Ne, nemanau, kad mano vaikas genijus. Paslaptis ko gero labai paprasta – jis labai gerai skaito vokiškai. Atlikus skaitymo testą pirmokams mokslo metų gale – 94 balai iš 100, kai 70 balų būtų laikomi „geras rezultatas“. Tad, mielieji, pasistenkite, kad jūsų vaikai gerai skaitytų bent viena kalba, ir esu tikra, kad jie puikiai skaitys ir kita kalba. O tada skaitykite, skaitykite, skaitykite!

Paskutinį knygos skyrelį skaitome ryte – toks didelis noras žinoti, kas buvo toliau. Perskaitau paskutinius sakinius, ir staiga galvon kaukšteli mintis – aš žinau, kas buvo paskui. Žinau, kaip turėtų atrodyti „Ronja plėšiko duktė“ tęsinys. Kodėl tokios mintys nekilo tuos šešiolika kartų vaikystėje? Girdžiu ausyse tęsinio istorijos sakinius, herojų emocijas. Nes aš juk pažįstu Matisą, Luvisą ir Ronją. Žinau, ką jie galvoja, kaip kalba.

Septynmetis išgirdęs, kad žinau Ronjos tęsinį, reaguoja ramiai, o po kelių valandų sako rimtu balsu: „Man atrodo, kad tau negalima rašyti antros dalies. “ Nutvilko. Iš kur šiuolaikiniai vaikai išmano autorinę teisę? Nes Astridos Lindgren interneto svetainė skelbia tą patį: „Iš pagarbos autorei, nebus rašomas nei vienos knygos tęsinys.“ Ach… O aš taip norėjau tai parašyti. Tegul incognito. Be atlygio. Svarbu, kad ta istorija gimtų iki galo ir būtų užfiksuota.

Pavaikštau kurį laiką liūdna kaip Ronjos išgelbėta kumelė su išplėštu šlaunies gabalu, kurios kumeliuką sudraskė meška, o paskui nusprendžiu: „Pakeisiu istoriją taip, kad nepažeisčiau autorinių teisių.“ Pradedu rašyti. Ir staiga tolima skandinaviška realybė virsta lietuvišku mišku, kuriame berniukas Julius nori rasti lobį (tai amžinas mano Septynmečio noras). Juk sakiau, kad Astrida Lindgren – stebuklinga rašytoja! Tuo šventai tikiu, nes prieš kelias dienas pabaigiau savosios istorijos rankraštį. Autorinės teisės specialistai gali ramiai miegoti, viskas mano knygoje bus kitaip. Tik aš (ir dabar jūs) žinosime, kurio įkvėpimo šaltinio vandenį gėriau.

Knygai „Ronja plėšiko duktė“ Septynmetis duoda penkis balus iš penkių, ir pasako reikšmingą sakinį: „Žinai, mama, man Ronja patinka labiau nei Pepė Ilgakojinė“. Jergutėliau! Jis galvoja tą patį, kaip ir aš. Man irgi Ronja patinka labiau nei Pepė! Jaučiuosi kaip plėšikų atamanas Matisas, kuriam dukra pasakytų: „Tėti, aš būsiu plėšikė, kaip ir tu“.

Beje, išsiaiškinau daugiau nei trijų dešimčių metų paslaptį, ką reiškia žodis „pasturlakas“. Taip Matisas vadino fogto pavaldinius. Pasturlakas yra „jauniausias, mažiausias vaikas šeimoje“ arba „menkesnieji grūdai“. Lietuvių kalbos pasimokina ne tik Septynmetis, bet ir aš. O dabar gal ir jūs.

Knyga apie gamtą. Marius Čepulis „Visa tiesa apie gyvūnus“

Knyga Septynmečiui patinka, tik į mūsų vakarinę „Skaitome lietuviškai prieš miegą“ programą įterpiau savosios šviežios istorijos apie lobius skaitymą, tad gyvūnai eina į antrą planą ir kurį laiką ilsisi. Pertrauka. Lobiai septynmečių pasaulyje svarbiau.

Skaityti knygą apie gamtą prieš miegą – blogas pasirinkimas, nes vietoje to, kad sūnus gulėtų kaip lydys, vis sėdasi pažiūrėti nuotraukų. Dar galvoju, kad šią knygą jam gal per anksti pažinti, nes kalba nuolat eina apie poravimąsi augesnėms ausims tinkamais žodžiais. „O ko tu nori? Gamtoje viskas ir sukasi apie du dalykus: maitintis ir daugintis,“ – sako draugė, studijavusi biologiją. Nelabai nuramina mane tokie žodžiai. Gal reiktų imti „vaikiškesnę“ knygą apie gamtą, bet vėl problema – jose nuotraukų buvo dar daugiau. Miegai visai išdulkėtų. Ach… Tad skaitau toliau ir jei jau kas neatitinka mano vidinės cenzorės, sakinius tiesiog praleidžiu ar sutrumpinu. Dovanok, autoriau!

Džiaugiuosi, kad pirmas gyvūnas knygoje – angis. Iškart atsako į svarbiausią Septynmečio klausimą – „Ar Lietuvoje yra nuodingų gyvačių?“  Informaciniu požiūriu knyga greitai pastato smegenis į vietą suaugusiems, o vaikams duoda teisingus pagrindus apie gyvąją gamtą. Svarbiausia, nepamiršti, ką perskaitei. Taigi, ežiai valgo ne obuolius, o sraiges, kukuoja gegutės patinėlis (o ne gegutė), gandras tikrai gali praryti gyvatę.

Taurusis elnias sukelia stiprų Septynmečio pasipiktinimą – pasirodo, bandos priekyje eina elnė su vaiku, o stipriausias patinas visada gale, nes saugo save nuo pavojų, o jam kilus deda pirmas į kojas, visai negindamas silpnesniųjų. Gamtoje tai garantuoja išlikimą, bet visgi nedžentelmeniška, ar ne? Aš pritariu.

Tai, kad juodasis čiurlys gali dešimt mėnesių išskraidyti nenutūpęs, o miega sklandydamas, man ilgai neina iš galvos. Ir tokie paukščiai gyvena Lietuvoje? Fantastika! Dar nauja sužinoti, kad kiškis yra drąsuolis lyginant su kitais gyvūnais, nes pamatęs žmogų ne iškart bėga, o laukia pasislėpęs iki paskutinio momento. Taigi, joks jis ne bailys, ir ne žvairas (nes gali matyti, kas dedasi jam už nugaros), o lapė nėra gudresnė už vilką. Ko gero rašytojams privaloma tvarka reiktų paskaityti šitą knygą, kad kurdami istorijas vaikams vengtų iš piršto laužtų stereotipų.

Dešimt mėnesių nenutupiantis paukštis. Man tai ne ką mažiau įspūdinga, nei iš pelenų kylantis Feniksas.

Ne, „Vasara su knyga“ iššūkio iki galo dar neįvykdėme, liko dar nepažintų gyvūnų knygoje, bet tikrai įveiksim. Iki rugpjūčio galo laiko yra.

Ar gausim prizą, visiškai nesvarbu. Net be taip norėtojo knygos skirtuko su sėklomis išgyvensiu. Nes jau tiek gražių, tiesiog stebuklingų dalykų atsitiko, kad norisi su visais pasidalinti, padrąsinant – „Imkite ir skaitykite! O tada papasakokite, kas pasikeitė jūsų gyvenime.“ Nes knygos tikrai jungia, ypač jeigu skaitomos kartu. Tai puiki tema pokalbiams, teikia bendrų išgyvenimų, ir net jeigu sulieti ašaromis, jie irgi jungiantys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.