#Uzkulisiai, #RasytojaSkaitoVaikams, #SkaitauUzsienioLietuviukui, #TreciadienioSkaitymaiVaikams
Nors visi mėgsta žiūrėti į sceną, man veiksmas užkulisiuose yra smagioji teatro dalis. Tas pats galioja ir gyvenimui, tad pasakoju apie savo iniciatyvos „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisius.
Pirmasis skaitymas
2021.11.17 d. vakaras. Instruktuoju savo devynmetį sūnų: „Šiandien, kaip sakiau, skaitysiu tau ir prisijungusiems vaikams savo knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“. Pabūk tylus, gerai? Užsirašė 20-30 vaikų“.
– 20-30 tūkstančių? – perklausia mano vaikas.
– Ne, ne tūkstančių, – atsakau, šypsausi ir pagalvoju, kad man patinka jo mąstai.
Junginėju kompiuterį ant stalo. Sūnus žaidžia mašinytėm, staiga girdžiu:
– Kol tau videokonferencija, aš pažiūrėsiu filmuką.
Šioje vietoje ko gero sprogčiau. Jei galėčiau. Ką!? Mano devynmetis demonstruoja advokato logiką, aiškindamas, kaip jis žiūrės su ausinėm, tad man netrukdys. Nes „šitą knygą jis girdėjo jau kokius tris kartus, tad nenori. Nori filmuko. Aš turiu elgtis taip, kad ir jam, ir man būtų gerai.“
Mažojo advokato motinos širdis srūva krauju, kad vaikas taip sabotuoja sumanymą skaityti lietuviškai. Kodėl bandai gesinti gaisrą pasaulyje, o nematai, kad dega tvartas tavo kieme? Bet aš nepasiduodu. Ne. Devynmetis beveik ties ašarų ribą – jis nori filmuko (ir manau, kad suprantate, jog vokiškai, nes lietuviškų neturime). Nepasiduodu, bet jaučiuosi totali lūzerė. Va tai tau. Nužudė tas, iš kurio nesitikėjau. Kad visai nesubyrėčiau, klausiu, ko valgys. Šildau orkaitėje šildomas bandeles ir bulvytes fri. Taip, maistas nesveikuolių, bet kartais turiu savo vaikui ką nors leisti, ne tik drausti.
Užpykęs sūnus grįžta prie mašinyčių, o aš svarstau, ar man pasidažyti lūpas. Nes labai jau išbalusi atrodysiu per Zoom. Ir šiaip turiu kažkaip pakelti nuotaiką, nes vis dar jaučiu peilį nugaroje. Tačiau prieš miegą dažytis lūpas? Tiesą sakant, neatsimenu, ką nusprendžiu.
Tepu sviestą ant bandelių. Valgo. Protestuotojo nuotaika gerėja. Aš irgi rimstu. Kai išvysta, kad į lėkštę byra bulvytės fri, atsiranda net šypsena. Išvada (kurią amžiais atrandu iš naujo) – kartais baramės, nes vaikas alkanas (ir dar to neatpažįsta, nes užsižaidė), arba jam karšta, šalta, nori gerti. Visai kaip koks dvimetis kukuliukas.
Taigi, veiksmas Zoome prasideda, mano devynmetis išsidrebia fotelyje (tikiuosi riebaluotais pirštais nelies apmušalų), nes aš su kompiuteriu užėmiau didįjį stalą. Jaučiuosi kaip teta Beta iš „Labanakt vaikučiai“, nes skaitymas prasideda 20.30 lietuvišku laiku.
Skaitau. Sotėjantis vaikas nušvytruoja atsinešti vandens, barška virtuvėje, o aš galvoju, kad tai girdi visa Europa (prisijungė vaikai iš skirtingų šalių, ne tik Lietuvos), tada pavalgęs sėda prie mašinyčių ir žaidžia toliau. Negi tikėjotės, kad sėdės ant to fotelio kaip pabučiuotas? Aš ir kitiems tėvams prieš skaitydama pasakiau – leiskite vaikams daryti, ką nori. Piešti, spalvinti, žaisti. Svarbu, kad girdėtų. Nes vaikai tikrai girdi.
Knyga man patinka. Skamba kiek keistai (ir negirdėjau dar nei vieno rašytojo atvirai sakančio, kad „man patinka mano knyga“), bet man tikrai patinka mano knyga. Nes ji jau nebe mano. Kai parašai tekstą, jis kažkada virsta nebe tavo tekstu. Tiesiog tekstu. Skaitau lyg svetimo žmogaus parašytą knygą ir džiaugiuosi, kad nėra nereikalingų žodžių. Apie tai, kad tekste, ypač skaitant užsienio lietuviukams, nereikia nereikalingų žodžių ir sakinių – atskira kalba. Čia mano nuomonė, besiremianti sūnaus stebėjimais, kuris kaip koks romėnų imperatorius stebintis gladiatorių kovas pakeltu ar nuleistu nykščiu lemia skaitomų knygų likimą vos po kelių puslapių. Neįdomi. Ir sudie. Gal knyga būna įdomi (man), bet ten daug nereikalingų sakinių, išvedžiojimų. O jaunasis klausytojas prarado kantrybę. Amen.
Skaitau. Karalaitė pavydėdama šaiposi iš ryškiai oranžinės Visų reikalų ministro kepurės, sakydama, kad ji tiktų seniui besmegeniui prie nosies. Mašinytėmis žaidžiantis vaikas kvatoja. Kelis kartus. Mano online klausytojai išsijungę mikrofonus, tad negirdžiu, ar kikena ir jie, bet viduje šypteliu – ar čia juokėsi tas, kuris boikotavo mano skaitymą?
Laikas bėga greičiau nei tikėjausi. Sustoju, ir klausinėju vaikų apie tai, kokią dovaną norėtų rasti išpakavę dėžutę. Jau šalia prie stalo atsisėdęs mašinyčių vairuotojas rėkia, kad „playstation ir šuniuką“. Jo mama tikrai bjauri, nes negaus nei vienos. Bent artimiausiu metu. Kiti vaikai nori žiurkėno, jūrų kiaulytės, lėlytės, Hario Poterio pilies iš „Lego“ ir t.t. Man labiausiai įstringa besišypsanti mergaitė, kuri nori kiškio! Mintyse svarstau, ar sakydama „kiškio“, turėjo galvoje triušiuko (mergaitė užsienio lietuviukė, tad gali būti, kad maišo žodžius), bet jeigu iš tiesų kiškio, o ne triušio? Įsivaizduoju, kaip nuplėščiau popierių nuo dovanos, ir iš dėžutės iššoktų kiškis. Nerealu! Esu laiminga, lyg pati būčiau gavusi dovanų kiškį.
Einame į pabaigą. Staiga mano devynmetis ex-sabotuotojas vėl iššoka į eterį rodydamas abi knygas apie karalaitę: „Kokia knyga jums labiau patinka – pirma ar antra?“ Vaikai kažkokiu būdu rodo (ar atsako, jau nepamenu), kad antroji, kurią skaitėme. Sūnus patenkintas. Ir jam taip atrodo. Beje, taip galvoju ir aš pati.
Nemokama Zoom versija skaičiuoja likusias minutes ir aš atsisveikinu, kad nedingčiau viduryje sakinio.
Baigta. Jaučiuosi ir pavargusi, ir laiminga. Ta mergaitė kalbėjusi apie kiškį mane įkvėpė.
Geriausia vieta ateina paskui. Kai jau lipsime aukštyn į miegamąjį, sūnus klausia:
– Mama, o tu man paskaitysi?
Jeigu šis jūsų skaitomas tekstas būtų kaip knyga, ko gero visi džiaugtųsi laiminga pabaiga. Ir mama skaitytų vaikui knygą, apkamšytų patalus ir pabučiuotų prieš išjungdama šviesą.
Realybė kitokia – mes nors ir ne traukinių stotyje gyvename, bet laikomės grafiko. Devynmetis jau stipriai vėluoja miegoti, tad ištariu „kitą kartą“. Bet viduje esu patenkinta. Kurgi ne!
Kitos dienos vakare tikrai jam skaitau prieš miegą. Tik imperatorius išbrokuoja knygą. Aš, jei atvirai, irgi ją išbrokuoju. Skaitau tik tekstus prie paveikslėlių. Nors idėja autorių buvo graži – papasakoti daiktų istorijas. Tik vėl per daug sakinių…
Dar kitos dienos vakaras. Sūnus nepatikliai žiūri, kai paimu naują lietuvišką knygą iš lentynos, ir atvirai protestuodamas pareiškia – „Ne, mama, aš noriu, kad paskaitytum savo antrą karalaitę. Nesąmoningų knygų man nereikia.“ Vidinė mano rašytoja sėdi patenkinta Olimpe, kad čia kalba tas pats, kuris anąkart kone ašarojo „nenoriu“. Bet vėl negausite istorijos pabaigos, kurios gal ir tikėjotės. Atsakau jam: „Apie karalaitę skaitysime trečiadieniais. Šiandien skaitysime kitą knygą“.
Devynmetis žvelgia į mano laikomą knygą kaip Leninas į buržuaziją (taip mėgsta sakyti mano tėtis). Bet aš žaidžiu va bank. Rizikuoju. Ir laimiu. Knyga jam patinka. Patinka ir man. Ačiū Dievui.
Jeigu papasakosite, koks teatras vyksta pas jus užkulisiuose, bus tik smagiau.
Kaip suprantate, pasakoju viską tyčia taip atvirai, kad pamatytumėte, kokia tai vargo (ir džiaugsmo) vakarienė skaityti vaikams lietuviškai.
Ir dar – vaikų nereikia klausyti. Vaikus reikia girdėti.
„Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 2 susitikimas
2021.11.24 Trečiadienis. Sūnui keliskart primenu, kad šiandien vakare „skaitysiu karalaitę“ (taip trumpai vadinu veiksmą „Skaitysiu savo knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“). Iš laimės nešokinėja. Varto žurnalą apie futbolą. Tada smalsauja, kada tiksliai skaitysiu, ir kerta kaip apmokytas specialiojo būrio karys derybose su teroristais: „Tai dar spėsiu pažiūrėti filmuką“. Marinetė ir Juodasis Katinas žiūri į mane iš DVD viršelio ir ironiškai šypsosi.
Stebiu save. Viduje įsijungia minčių malūnas: „Kokį dar filmuką vokiškai!? Vaikas turi nusiteikti lietuvių kalbai, juk skaitysiu lietuviškai. Dar susimaišys jam viskas galvoje. Negalima maišyti kalbų“. Gerai, kad nepražioju burnos, nes po akimirkos pati sau pasakau, kad šiaip tai mano mintys yra „kvankt kvankt“ (ar kaip vokiečiai sako: „plim plim“). Taigi nesąmones galvoju. Nesusimaišys. Tegul žiūri.
Žiūri. Po filmuko aš suruošiu kompiuterį ant stalo, o sūnus sėdi ant sofos ir skaito vokišką knygą su paveiksliukais. Pranešėjos balsu informuoju, kad tuoj skaitysiu knygą lietuviškai, tad savąją vokišką tegul nusiteikia dėti į šoną. Jeigu varlinės per videokonferenciją gerti vandens, tai jo keliamą triukšmą girdės pusė pasaulio. Devynmetis gal ir linksi galva, bet jausmas, kad visiškai negirdi.
Jungiu Zoomą. Prasideda susitikimas. Marija rodo savo piešinį, Lukas ir Milda – savo norų sąrašus Kalėdų seniui. Dar kalbame su prisijungusiais vaikais apie orą. Lietuvoje vakar snigo, Airijoje šiandien dargana, Hamburge panašiai, o Ispanijoje į lauką eidamas velkiesi marškinėlius ir megztuką. Tarptautiniuose video-renginiuose esu dalyvavusi, bet tik šįkart mano širdį taip sujaudina, kad kaip plačiai pasklidę, kokiose skirtingose vietose sėdime, ir visgi esame suvienyti lietuvių kalbos.
Pradedu skaityti. Mano džiaugsmas ant sofos tebevarto vokiškąją knygą, stengiuosi giliai kvėpuoti ir susitelkti į tuos, kurie anapus ekrano. Po kurio laiko viduje nusišypsau – taigi jis klausosi manęs skaitančios lietuviškai, nors jeigu ir varto vokišką knygą. Reaguoja. Net nuostabu, kad mano galvoje beskaitant sugeba lakstyti mintys kitu kanalu apie tai, kas vyksta su sūnumi.
Kai pakeliu akis nuo ekrano, vaikas jau guli ant kilimo apsuptas mašinyčių ir garsiai pasipiktinęs atsidūsta. Šioje vietoje jis pasipiktina gal ketvirtą ar penktą kartą, kaskart kai skaitau šią sceną. Visų reikalų ministras neišsiunčia dukterėčios Anelės namo, o nusprendžia, kad ji pasiliktų. Jei žinotumėte, kiek dramų slypi už šio veiksmo, gal padūsautumėte kartu su mano vaiku.
Viena mama parašo žinutę, kad kaip ir dera besiklausant pasakos, viena klausytoja jau užmigo. Argi aš ne teta Beta iš mano vaikystės „Labanaktuko“ laikų? 🙂
Kai guldau savo karalaitį į lovą, atsargiai klausiu: „Ar tau patiko skaitymas?“ Jis sumurma „Na taip“, bet tokiu balsu, kad suprantu, jog dėdė miegas stipriai laiko jį už rankos.
Staiga vaikas rėžia:
– Bet tas Visų reikalų ministras tai A…loch. (kas nemoka vokiškai, geriausias atitikmuo būtų „Šū*žius“. Stiprūs žodžiai tokią vėlyvą valandą. Bet emocijų kiekis už sakinio rodo, kad tema gyva ir jausmai nesumeluoti. Apie tai, kad tokia leksika man nepatinka, nutyliu. Patys suprantate, kad dabar ne tai svarbu, ar ne.
– Kodėl taip sakai? – klausiu.
– Mama, bet tu pati pažiūrėk…, – ir paaiškina, kodėl.
Žinantys istorijos siužetą supras geriau, kitiems labai ilgu aiškinti, tad tiesiog patikėkite, kad devynmetis taip galvoja.
„Ach tu, katinėli rainakėli, – galvoju. – Tai viską girdėjai, ką skaičiau?“
Kalbamės apie knygos herojus. Tada metu provokaciją: „O gal karalaitė Karolina perdėtai sureagavo? Gal Visų reikalų ministras elgiasi draugiškai (juk pagyrė, kai grojo fortepijonu), ir Tapis nėra išdavikas?“ Sudėstau argumentus. Devynmetis tyli. Galvoja. Tada sako:
– Na jo… Gal karalaitė prisigalvojo?
– Taip visi kartais padaro, ar ne?
– Aha.
Viskas. Gal vienas gražuolis su pižama dar norėtų su manim pakalbėti ir daugiau, bet aš mama su laikrodžiu. Miegot.
Kai dar tyliai pasėdžiu šalia, galvoju, kad gerai jeigu knyga ir kelintą kartą ją skaitant sugeba iššaukti tokias emocijas.
Jau kai parašiau pirmąją karalaitės knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, kartojau – „KNYGA YRA TIK PRETEKSTAS POKALBIUI SU VAIKU. Kalbėkite apie temas, kurios yra knygoje“. Ten buvo kalba apie grožio pervertimo pavojus. Dabar kalbėti galima apie pavydą, jo įveikimo strategijas. Ventiliuoti savo jausmus, iškalbėti juos, ištyrinėti knygos herojų elgesį. Taip sakant ieškoti, kodėl kas kaip elgiasi.
Gal aš naivi, bet noriu tikėti, kad tai padės vieną dieną realiame gyvenime mano vaikui suvokti, kodėl jo bendraklasis elgiasi vienaip ar kitaip. Kai daugiau supratimo, tada daugiau atjautos ir gal mažiau muštynių?
Tiek tų užkulisių. Galite papasakoti ir apie savuosius. Juk man smalsu!
2021.12.14. „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 4 susitikimas
Kai išjungiau kompiuterį po ketvirtojo skaitymo, supratau, kad aš totaliai įsimylėjau visus vaikus, kurie dalyvauja skaitymuose. Dabar žinau – man užtenka keturių kartų, kad prisiriščiau iki peršėjimo širdyje. Man atrodo, kad ir vaikai „įvažiavo“ į renginio formatą ir jaučiasi organiškai. Kai kas klausosi jau su pižama lovoje. Kiti valgo. Vėl mačiau mergaitę, norinčią dovanų kiškio iš pirmojo susitikimo. Lukas vėl daug kalbėjo, ir net išdavė, kodėl nėra sesės kartu – toji nepadarė namų darbų, tai negali klausytis. Taigi, darykite namų darbus, kad paskaityčiau. Mažoji Sofija drąsiai perėmė mikrofoną ir norėjo parodyti eglutę, kuri pasirodo buvo antrame aukšte. Tačiau kaip ir žadėta, mama atsiuntė foto, kurią prisegu.
Nežiūrint šilumos širdyje, manasis balsas skaitant strigo (vis jaudinuosi, ar mano sumanymas įveikti knygą iki Naujųjų yra realus. Negaliu patapti skaitančia radija, nes esmė juk tame, kad vaikai ir pakalbėtų, pasidalintų). Kompiuteris grybavo kaip reta – neleido nei video parodyti, nei paveiksliukų. Tad žadėtąjį video rasite čia https://youtu.be/ZRxarTNSQ_M
Mano devynmetis karalaitis per skaitymą žaidė mašinytėm, o kai atsigulė į lovą pareiškė pats:
– Šiandien man patiko skaitymas.
– Kodėl?
– Nežinau…
Galite nusikankinti spėliodami, kokia priežastis, bet aš galvoju, kad suveikė ritualo faktorius. Skaitymas trečiadieniais virto tradicija, o vaikai (ir ne tik) mėgsta besikartojančius dalykus. Taigi, galima laikyti, kad įsimylėjo ir mano sūnus. Į skaitymą trečiadieniais.
Dar noriu pasidžiaugti dalyku, kuris buvo už kadro. Tėčiai. Prieš savaitę dalyvavau diskusijoje, kur buvo kalbama, kad tėčiai, ypač Lietuvoje, mažai dalyvauja vaikų auklėjime. Linksėjau galva, kad į manuosius skaitymus užsiregistravo tik vienas „geresniu tėčiu“ panoręs vyras ir tai tik pirmam susitikimui. O praeitą kartą mačiau net tris tėčius, kurie pajunginėjo vaikams techniką susitikimui. Gal jų buvo ir daugiau, juk ne kiekvienas įsijungęs videokamerą. Dar viena mama parašė komentare, kad jų šeimoje daugiausiai skaito tėtis, ir rusiškai, tad ji nori balanso ir dalyvauja šiuose skaitymuose lietuviškai.
Dar prisegsiu vienos mamos pasidalinimą, liudijantį, kad vaikai tikrai VISKĄ GIRDI. Tad būkite išmintingi, ir išnaudokite šį jų gebėjimą!
2021.12.21. „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 5 susitikimas
„Ar jums teko kada užsistoti draugą, apginti silpnesnį?“, – klausiu savo klausytojų paskaičius ištrauką. Siužetas toks, kad šešis kartus didesnis šuo skriaudžia mažą šuniuką, o karalaitė Karolina, kalytės Fi ir Fifi bei sarginis šuo Auvis nori jį apginti. Guzas (nors jis blogietis, bet vardą gerą sugalvojau, ar ne?) pasikviečia šešis savo sėbrus. (Retai kasdienėje kalboje naudojamas žodis, bet „parodykime“ jį vaikams bent literatūroje, nes kitaip jis išnyks. Būtų gaila…)
Kiekvienas iš herojų turi savo strategiją, kaip elgtis. Auvis (skaitytojai, kaip ir aš pati, nežino, bet gali nutuokti, kad kovoti jis moka, juk sarginis šuo) ryžtingai pasiruošęs šokti ant pirmo, kuris puls. O tada jau bus kas bus…
Karalaitė mąsto, kad muštis ji nemoka, nes neteko, bet ji taip paprastai nepasiduos.
Fi ir Fifi (jos jeigu nepažįstate yra rusų bolonė ir prancūziška buldogė, tad tikria ne koviniai šunys) spigiai ambrija: „Greitai jums patiems išskalbsime kailį. Nemanykite, kad, jei mes mažos ir kalytės, tai neapsiginsime. Mūsų dantys aštrūs – žaizdos gis ilgai ir skausmingai. Žinote, kas baisiau už aštrius dantis? Mūsų mintys!“
Ką daro skriaudėjai? Nė vienas nedrįsta eiti pirmas.
O ką atsako vaikai? Kokias elgesio strategijas renkasi jie? Mano devynmetis karalaitis jau šaukia sėdėdamas ant kilimo, liepiu ateiti ir pasirodyti vaikams, kad negalvotų, jog kalba vaiduoklis. Išgirstu pasakojimą, kaip užsistojo draugą. Na taip… Tokių istorijų aš girdėjau daug. Ir aiškinimo, kad mokykloje reikia kviesti mokytoją, o ne pačiam daryti tvarką, manasis riteris nelabai klauso.
Kalba viena mergaitė apie save, tada antrokė, angelėlio veidu, nustebina mane papasakodama kaip silpnesnį užsistojo ji. Kiek žinau mergaitę iš lituanistinės mokyklėlės, bet tokios jos nepažįstu. Šalia sėdinti mama garsiai sako: „Šitos istorijos ir aš nežinojau…“ Na štai. Skaitome knygas, kalbamės ir pažįstame savo vaikus?
Vienas berniukas šaukia, kad reikia kviesti mokytoją, jei kas mušasi. Matot, yra ir tokių vaikų, kurie bent jau teoriškai žino, kokios procedūros tikimasi iš jų. Ar tikrai tas vaikas taip ir daro, reiktų paklausti jo mamos. 🙂
Jeigu skaityčiau knygą dviese su sūnumi, dar ilgai išnarstyčiau ir jo pasakojimą, ir kiekvieno knygos herojaus elgesį. Nes kai tyrinėji herojus, tarsi eini gilyn į liečiamą temą ir vaikas gali prisiminti kažką naujo, pamąstyti, sutikti ar nesutikti. Svarbiausia, kad kalbėtų. Tik nevertinkite ir neteiskite. Verčiau klauskite. Man pačiai taip dažnai reikia tiesiog pririšti plytą prie liežuvio, kad nepulčiau moralizuoti ir aiškinti. Dar galima būtų papasakoti apie savo patirtį vaikystėje, kad vaikas išgirstų ir jūsų istoriją. Neskubėkite (kaip aš, kuri turi sutilpti į laiko rėmus), kalbėkitės, tyrinėkite. Ir patikėkite – jūsų vaikui tikrai patiks skaityti knygas kartu. Ne paskaityti raides į sieną, o atsigręžti į klausytoją ir pasidomėti mintimis jo galvoje.
Kitą trečiadienį skaitysime vėl. Aš labai laukiu.
2021.12.28 „Rašytoja skaito vaikams“ užkulisiai. 6 susitikimas
Kaip man patinka mano vaikai. Taip vadinu tuos, kurie prisijungia trečiadieniais. Ir dar tą, kuris guli ant sofos, varto savo lietuviškus ir vokiškus žurnalus, stebuklingu būdu girdėdamas, ką tuo metu skaitau garsiai esantiems anapus Zoomo. Stebiuosi. Kaskart. Kaip ir tuo, kad valgydamas sriubą užgeria ją puodeliu vandens.
Vauvis išgelbsti Fifi. Tada susivieniję šuniukai nugali blogiečius, kurie juos skriaudė. Dar vienas mano mėgstamas „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ skyrelių. Nežinau, ar kiti autoriai turi mėgstamus ir nemėgstamus skyrelius savo knygose. Aš turiu. Man patinka, kai daug veiksmo.
Kai pradedu kalbinti vaikus, Sofija papasakoja apie tai, kad vienas berniukas ją mušė, tad buvo nusiųstas pas mokyklos psichologą. Oho. Pasirodo, anąkart paliestoji tema – skriaudėjai ir skriaudžiamieji, ką su tuo daryti labai aktuali. Reiktų išsamesnio pokalbio su vaikais, bet kad tas laikas toks ribotas…
Patricija besiklausydama skaitomo teksto dažniausiai kažką piešia, tad šįkart prisegu foto, ką sukūrė. Nuotraukoje matysite ir žaisliuką, kurį darė mokykloje. Sofija parodo nupieštą meškutį su kepuryte. Aura visą laiką spalvino nemokamus knygos spalvinimo lapus. Šokolado spalvos Fifi atrodo fantastiškai. Taip keista matyti herojus, kai vaikai juos „perkuria“ savaip.
Mano širdis uždainuoja, kai visą laiką nekalbus berniukas kažką pasako, ir drąsiai šypsosi. Ko gero aš per daug sentimentali dama, bet tokios smulkmenos, kai regi, kad tylenis vaikas atsiskleidžia ir žiūri atvirom akim, svaigina.
Jo mama, elektroniniame laiške anksčiau nuogastavusi, kad galbūt sūnui viskas per greitai, ne viską supranta, vėliau prisipažįsta, kad gavęs knygą, jis iškart atsivertė, kurioje vietoje skaitome, ir atostogoms pasiėmė būtent ją kartu. Tai jaudina. Ne todėl, kad kalbame apie mano knygą. Todėl, kad kalbame apie atsiveriantį vaiką. Ir kad vaikai (kaip jau išsiaiškinome, ar ne?) viską girdi, viską supranta, tik ne visada mums tai išduoda. Bet jie girdi. Girdite, jie girdi!!!
Kaip aš myliu visus savo vaikus. Ir kalbančius. Ir tylinčius. Ir piešiančius. Ir spalvinančius. Ir tiesiog gulinčius lovoje jau su pižama.
Rytoj trečiadienis. Vakare skaitysime vėl.
2022.01.06 Rašytoja skaito vaikams. 7 susitikimas. Finalas
Paskutinis „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ skaitymo vakaras. Kai sugalvojau šią viešų nemokamų on-line skaitymų vaikams iniciatyvą buvau numačiusi daug scenarijų, kas bus, bet kad jaudinsiuosi prieš paskutinį susitikimą, kažkaip nepagalvojau. O jaudinausi. Nes liūdna išsiskirti su tais, su kuriais susidraugauji, net jei tas padraugavimas trunka 30 min. į savaitę.
Skaitydama irgi jaučiu jaudulį. Senasis šuo Juodis pasakoja kaip atsidūrė cirke – jo šeimininkė jį atidavė, nes namuose atsirado mažas šuniukas, ir jai buvo per sunku rūpintis dviem gyvūnais. Gaila man to šuns, nors jis – išgalvotas veikėjas, ir dar mano pačios minčių tvarinys. Skaitau ir jaučiu, kad jeigu skaityčiau ne auditorijai, tai gal ir ašara išsprūstų. Šuo pasakoja savo istoriją karlaitei Karolinai ir visai nepyksta ant šeimininkės, nes „net patys geriausi žmonės kartais daro kvailystes“. Finale tikrai laukia laiminga pabaiga, bet šuns gaila vistiek.
Pabaigusi knygą vaikų klausinėju, koks veikėjas patiko labiausiai. Mano didžiai nuostabai klausytojai mini ne Fi ir Fifi, bet… Sniegelį. Kodėl? Kaip sako viena mergaitė: „todėl, kad jis baltas ir pūkuotas“. Tai va. Net neįtariau, kad šis herojus bus mylimietis. Bet gerai, kad išsiaiškinome. Kai rašysiu naują knygos dalį, tai joje bus vietos ir Sniegeliui.
Štai ir viskas. Ačiū visiems, kurie buvo trečiadieniais kartu. Kai galvojau šį skaitymo „maratoną“, pasakiau sau: „Skaitysiu ir vienam vaikui“. Bet jų buvo daug kartų daugiau. Ačiū vaikams, mamoms ir tėčiams už norą klausytis, dalyvavimą, širdžių šilumą ir autentišką buvimą kartu.
Kai išjungiu kompiuterį, paklausiu savojo klausytojo: „Kas tau labiausiai patiko per šituos skaitymus?“ Juk patiko jam ir prieš kamerą pastovėti, pakalbėti, ir bulvytės fri turėjo patikti. Atsakymas priverčia nusišypsoti: „Labiausiai man patiko tavo knyga“. Nors klausėsi gal kokį ketvirtą kartą. Žino tas karalaitis, kaip pamaloninti mano širdį, nors sprendžiant iš akių sako tiesą, nepataikaudama. Atsakymą užskaitau.
Nuo šiol trečiadieniais skaitysime individualiai, bet kai sugalvosiu kokį naują veiksmą, būtinai pasakysiu.
Iš anksto pranešu, kad vasario mėn. rengsiu nemokamą online susitikimą vaikams, kur darysime jaunųjų detektyvų užduotis, aiškindamiesi, ar mus priimtų į Raudonskarės detektyvų biurą ir specialiojo agento Baliuko komandą.
Šilti linkėjimai,
Jolita Zykutė
P.S. Piešinyje matote mūsų nuolatinės skaitymų dailininkės Patricijos piešinį. 🙂
