Emocinis kontaktas. Kodėl jis būtinas?

Žmogus nevalgęs gali išgyventi iki 40 dienų, negėręs numirs aštuntą parą. Kiek laiko išgyventume nepatirdami emocinio kontakto su kitu asmeniu, nustatyti sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad nepatenkinus šio poreikio tikrai kenčia kaip kūnas, taip siela.


Žmogaus psichikos tyrėjai sako – meilės, empatijos, emocinio kontakto poreikio neįmanoma patenkinti iki galo. Vadinasi šių dalykų niekada nebus gana – esame kaip stebuklingi ąsočiai „Kiek pilsi – tiek tilps“. Žmogaus poreikiai – jo asmenybės ir elgesio pagrindinis karkasas, jų tenkinimas – visą gyvenimą trunkanti veikla. Taigi, taip ir gyvename…

Švelnumas gyvybiškai svarbiau nei sterilumas

Kūdikis patirdamas besąlygišką motinos meilę („mane myli už tai, kad esu“), jos globą jaučiasi vertingas, gerbiamas, tada jis drąsiau žvelgia į pasaulį, o paaugęs patiria mažiau baimės socialiai bendraudamas, kas leidžia užmegzti daugiau santykių su žmonėmis ir taip ryšių grandinė tęsiasi. 1935 m. R.A.Spitzas ir K.M.Wolfas atliko tyrimą dvejose JAV kūdikių priežiūros įstaigose, kur maitinimas ir priežiūra jose buvo vienodai geri. Įstaigoje A vaikai buvo atskirti nuo motinų, perkelti į atskiras loveles, prižiūrėtojai tekdavo po septynis vaikus, tad didžiąją dienos dalį su kūdikiu niekas nebendraudavo, o įstaigoje B kūdikius prižiūrėjo, maitino jų motinos. Rezultatas sukrečiantis – per dvejus metus įstaigoje, kur vaikams trūko bendravimo su žmonėmis mirė 37 proc. kūdikių, o kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Kaip matome – įžangoje minima užuomina apie emocinio kontakto ir mirties santykį nėra laužtas iš piršto prasimanymas skirtas pritraukti mūsų dėmesį.

JAV psichologo H.M.Skeels stebėjimai taip pat verčia susimąstyti – kūdikių namuose trūko vietos, tad grupę vaikų, kurie buvo protiškai atsilikę perkėlė į protiškai neįgaliųjų pensioną. Čia vyresnės mergaitės gavo savo globon po kūdikį, kurį turėjo nuolat prižiūrėti, maitinti, nešioti. Po 4 metų patikrinus vaikų intelekto koeficientą (IQ), paaiškėjo, jog jis pakilo 32 balais, kai pradinėję įstaigoje likusių protiškai sveikų vaikų IQ sumažėjo 21 balu. Patyrinėjus, abiejų grupių vaikų likimus per 21 m., paaiškėjo, jog vaikystėje nuolatinį emocinį kontaktą patyrusieji buvo pilnaverčiai visuomenės nariai, didžioji dauguma baigė vidurinę mokyklą, o trečdalis – koledžą, kai tuo tarpu pradinės protiškai sveikų vaikų grupės narių gyvenimas „nesusiklostė“ – mokykloje daugelis jų mokėsi itin prastai, gyveno iš valstybės pašalps, atsidūrė kalėjime, sirgo alkoholizmu ar turėjo kitų sudėtingų psichologinių problemų.

„Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“,- skelbia rytiečių patarlė. Akivaizdu, jog didelės problemos taip pat prasideda nuo pirmo žingsnio – emocinio kontakto kūdikystėje ir vaikystėje trūkumas turi įtakos visam gyvenimui.

Kodėl nepaliekame savo skriaudikų

Prisirišimo, meilės poreikis žmogui itin stiprus. Jei jį suvoktume ir sau pripažintume, mūsų poelgiai ir gyvenimas mums patiems taptų daug aiškesnis. Amerikiečių psichologas Harry Harlow atliko eksperimentą su beždžionių kūdikiais. Juos atskyrė nuo motinos, o narve buvo įrengtas mamos pakaitalas-lėlė iš audinio, su įtaisyta lempa viduje (tai šildė) ir su pieno buteliuku maitinimui. Beždžionėlės prisirišdavo prie tokios „mamos“, nuolat prie jos glaudėsi. Kartais  „mama“ elgdavosi žiauriai – pradėdavo staiga kaišioti aštrius virbus jais sužeisdama ar pūsti stiprią šalto oro srovę, kuri nublokšdavo beždžionėles į narvo kampus. Tačiau vos „mamai“ nurimus, beždžioniukai tarsi viską pamiršę eidavo prie jos ir apsikabindavo. Buvo nustatyta, kad kuo labiau jie buvo skriaudžiami, tuo bejėgiškesni jausdavosi ir tuo labiau jiems reikdavo motinos.

Žmogaus elgesys atitinka tokį pat modelį – prisirišimas yra daug svarbiau nei tai, kad turi santykius su realiu tavęs skriaudiku. Nutraukti tokį ryšį – sunku. Jis rodo meilės (greičiausiai iš vaikystės laikų) badą, baimę prarasti artumą, nors iš šono žvelgiant situacija gali atrodyti nesuvokiama ar net absurdiška.

Meilę rodome liesdami

Kalbant apie meilę, emocinį kontaktą su kūdikiu atminkime, kad turime galvoje ne tik jausmus, žodžius, bet ir prisilietimus!

XX a. pirmoje pusėje, kai gydytojai buvo susirūpinę dideliu kūdikių mirtingumu globos įstaigose ir kai JAV pradėjo plisti duomenys dėl emocinio kontakto poreikio, vienas iš rūpestingų gydytojų vietoje užrašo „Dukart su muilu nusiplaukite rankas prieš eidami į šią vietą“, pakabino kitą šūkį „Nevaikščiokite po  palatą nepaėmęs bent vieno vaiko ant rankų“.

Visgi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų yra užauginti laikantis pamokymo „neimkite vaiko per daug ant rankų – kad nepriprastų, nes paskui turėsite vargo“. Amerikietė Jean Liedloff Pietų Amerikos džiunglėse stebėjo Yequana genties indėnus, kurių vaikai auga be verksmo. Kodėl? Tai lemia pilna to žodžio prasme glaudus fizinis ir emocinis kontaktas – juos nuolat specialioje nešyklėje nešioja motina (vėliau – vyresnis vaikas), jie netgi miega vienoje lovoje su tėvais (patys ją palieka apie antrus savo gyvenimo metus). 1975 metais J.Liedloff savo tyrinėjimus paskelbė knygoje „Continuum Concept“ („Tęstinumo koncepcija“), tai paskatino sujudimą visame civilizuotame pasaulyje, supurtant vaikų auginimo taisykles – nuolatinis fizinis kontaktas leidžia geriau suprasti vaiko poreikius, iškart į juos reaguoti.

Lietuvoje ši informacija pasirodė žinoma daug vėliau, tačiau ir mūsų šalyje progresyviai mąstančios mamos aktyviai propaguoja „slingą“ – specialiąją nešyklę kūdikiams ir vaikams. Net jeigu užaugote ir savo vaikus užauginote be šios informacijos, žinokite, kad kuo dažniau apkabinti, priglausti, paimti už rankos vaiką (ar kitą jums artimą žmogų, net jei jis – pensijinio amžiaus) – bus tik į sveikatą, o kūdikius tebeauginantys tėvai tegul nevengia kuo dažniau juos laikyti ant rankų. Taip mažasis žmogus patirs jūsų meilę ir rūpestį. To reikia mums visiems.

Prisilietimo svarba mūsų kultūroje taip pat ilgai buvo nuvertinta, kad netgi į masažą ilgai žiūrėjome tik kaip į gydomąją procedūrą. Šiandien visuomenė supranta jau ir rekreacinę masažo funkciją, kalbama apie „masažą kaip puikų būdą atsikratyti įtampos ir streso“, netgi sau nedrįstame prisipažinti – jog kartais kūnui norisi tiesiog švelnumo, glostymo. Beje, jei panaršysite sėkmingo seksualinio gyvenimo patarimus žurnaluose, pamatysite, kad intymuose santykiuose vyro ir moters masažas vienas kitam vis dar minimas kaip egzotiškas potyris!

Geriausi žmogaus draugai

Mokslininkai pripažindami žmogaus emocinio kontakto poreikį reaguoja į tai itin moderniais sprendimais – štai šių metų vasaros pradžioje vienoje iš JAV ligoninių buvo pristatytas robotas-dinozauriukas. Jis reaguoja į paciento emocijas, mirksėdamas leputėmis ar savo judesiais, jį galima glostyti. Stebėjimai parodė – su tokiu keturkoju draugu bendraujantys pacientai sveiksta greičiau, lavina raumenis ir … ne taip liūdi be namuose paliktų tikrų šuniukų ar kačiukų. Taip palietėme dar vieną temą – keturkojai (sparnuoti, uodeguoti ir t.t.) draugai.

Ar kada mąstėte, kad frazė „Šuo – geriausias žmogaus draugas“ slepia žmonijos tragediją (kaip elgiamės vienas su kitu, jei akcentuojamas ne žmonių tarpusavio ryšys?), nors galbūt tame posakyje slypi ir išsigelbėjimas.

Žmogus-žmogus emociniam santykiui randamas pakaitalas, kuris gelbsti  nuo liūdesio, jausmo, kad esi nereikalingas ir nemylimas, yra proga išreikšti savo prisirišimą, globą, tenkini prisilietimo poreikį.

Emocijos gydo ir sargdina

Ar nustebote, kad judantis metalo gabalas su laideliais ir blykčiojančiom lemputėmis sugeba pakeldamas paciento nuotaiką pagerinti žmogaus sveikatos būseną? Vėl nuvertinote emocijų, kylančių bendravimo metu, svarbą. Kažkodėl vis pamirštame, kad emocijos daro tiesioginę įtaką mūsų kūnui, kaip pozityvios, taip ir negatyvios.

Rusų mokslininkas Piotras Anochinas (legendinio sąlyginių refleksų atradėjo I.Pavlovo mokinys) jau kadaise įrodė, jog emocija – tai ne tik psichinis išgyvenimas. Ją sudaro trys komponentai – psichinis, raumeninis ir somatinis (vidaus organų). Šiuolaikinio civiliuoto žmogaus problema tame, kad jis slopindamas negatyvias emocijas pvz. pyktį, sugebės užgniaužti barnių žodžius, tačiau kituose dvejuose lygiuose (raumeninis ir somatinis), emocija “tęs savo veiklą”. Raumenys įsitemps, signalizuodami sąmonei, jog “vyksta gynyba arba puolimas”, o sąmonė suras paaiškinimą, koks pavojus kilo pasitelkdama kokią baimę, nerimą. Tai dar labiau paskatins raumenų įtampą. Ratas užsidaro ir kartojamas su vis didesnėmis neigiamomis pasekmėmis mūsų sveikatai.

Visą šį procesą puikiai išdėstė šiuolaikinis rusų psichoterapeutas Andreij Kurpatov knygoje “Laimė tavo rankose”, sufleruodamas, kaip nutraukti tokį užburtą ciklą – jis siūlo įsisąmoninti vykstantį procesą, tada įvertinti, ar tikrai pagrįstas nerimas ar pyktis. Pripažinus savo emocinę būseną, bus galima su ja tvarkytis. Galima mokintis raminti savo neigiamų emocijų sukeltas audras, nors ko gero geriausia būtų kuo dažniau patirti pozityvias emocijas (būtent tai ir turi galvoje daktarai sakydami “Daugiau ilsėkitės, nesinervinkite, nestresuokite”). Kaip savo gyvenime padidinti pozityvių emocijų kiekį, o negatyvias emocijas keisti į pozityvias? Paslaptis paprasta – keiskite požiūrį į vykstančią situaciją, juk jeigu įsigilinti, tai gyvenime ne tiek jau daug „aštrių kampų“. Žinoma, mes pykstame, džiaugiamės dėl daugelio dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso („Atleido iš darbo, nes krizė“ arba „Laimėjau loterijoje“). Visgi yra sričių, kurias valdome mes patys – pavyzdžiui mūsų bendravimas. Jo kokybė. Jo trūkumas.

Kodėl vengiame mylėti?

„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“,- teigia kanadiečių psichoteraeutas Yves Dalpé, užsiimantis šeimų ir porų terapija.

Jis sukūrė savo baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis – baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Tuo jis aiškina daugelį meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę, tačiau kalbant bendrai šis baimių penketukas jį suvokus ir apmąsčius (t.y. įsisąmoninus) galbūt paaiškins artimo kontakto su kitais žmonėmis vengimo priežastis.

Tarpusavio santykiai įtakoja sveikatą

Kai kurie mokslininkai santuokinį ryšį dėl itin stipraus santuokinių prisirišimo vienas prie kito lygina netgi su motinos ir kūdikio ryšiu. Stebėjimais ir daugkartiniais tyrimais įrodyta, kad susituokusieji vidutiniškai gyvena ilgiau nei viengungiai, našliai ir išsiskyrusieji. Artimumo stoką jaučiantys žmonės dažniau patenka į avarijas, labiau rizikuoja susirgti, jie sunkiau pakelia vienatvės jausmą, turi daugiau psichologinių problemų. Žinoma, sutuoktiniai irgi kenčia – jų tarpusavio konfliktai turi žalingą poveikį sveikatai, nes silpnina imuninę sistemą. 80 procentų mūsų prastos nuotaikos priežastis – asmeniniai konfliktai. Ši statistika gal kiek vargina, tačiau analizuojant ją gali suvokti vieną – mūsų tarpusavio santykių kokybė (myliu-nemyliu, draugauju-nedraugauju) turi patį tiesiausią poveikį mūsų kūno ir emocinei sveikatai. Tai galioja įvairiausiems santykiams vyras-žmona, vaikai-tėvai, draugas-draugė ir t.t. Matydami emocinio kontakto poreikio svarbą, turėtume prisiminti, kad esame ne tik tie, kurie ima, bet ir tie, kurie duoda!

„Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“,- skelbė šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams. Ar dažnai jį prisimename? Juk jame jau prieš du tūkstančius metus užšifruotu būdu buvo pasakyta žmogiškojo gyvenimo esmė – „Mylėkite!“ Tad ar šis straipsnis, skrupulingai įrodinėjantis priežasties-pasekmės ryšius tarp mūsų poreikio būti mylimam, pačiam mylėti, prisirišti, jausti artumą, bei mūsų fizinės ir psichinės sveikatos, gyvenimo kokybės bus paveikus? Ar jis sugebės pakeisti bent vieną iš mūsų? Ar tikrai vertėjo jį rašyti? Juk viską mes žinojome ir taip. Tik kodėl apie tai nuolat pamirštame?


Straipsnis spausdintas žurnale „Aš ir psichologija“ 2009 m.

Norėdami paskaityti daugiau straipsnių psichologijos tema, spauskite šio straipsnio viršuje esančią žymą „Psichologija, psichoterapija, koučingas“.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *