Ištrauka iš Povilo Villuveit rankraščio „Taws” (prūsiškai – „tėvas”) apie vilko vaikus.
Fašistas
Prabudai nuo paukščių klegesio… atsikėlęs, pakūrei laužą ir išsikepei likusias bulves.
Pievoje… išsitraukęs bloknotą piešei… atminimui…. Tolumoje matėsi kažkokio miestelio bokštas raudonomis čerpėmis… gal bažnyčia…. eisi pažiūrėti….
Beeinant keliu sustojo žydros spalvos“Zilas“.
– Kur keliauji? – klausia kokių vairuotojas.
– Į miestelį, – sakai mosteldamas į priekį ranką.
– Sėsk. Pavešiu. Vis tiek pakeliui.
Įsitaisai kabinos priekyje . Vis šioks toks nuotykis. O ir plumpinti pėsčiomis nebereikės. Įsikalbat. Iš kur. Ir kaip. Papasakojai, kad gimei čia. Nori surasti gimtąjį kaimą. Vairuotojas atidžiai klausėsi. Mėnulis irgi vakare atidžiai klausėsi. Nieko nesakė. Vyras sustojo prie miestelio milicijos skyriaus ir įdavė tave pareigūnams. Ir kas tave traukė už liežuvio? Ne, kad būtum pasakęs, kad eini tarybinių partizanų pėdsakais arba priklausai visasąjunginei komjaunimo gretoms, ir atvykai su spec užduotimi…. ieškoti kapinių, kur palaidoti per karą žuvę komjaunuoliai…
Per vėlu šuneliui loti į dangų.
– Na ką gi, – kreipiasi viršila, – ar turi kokį nors dokumentą
Tylomis paduodi studento pažymėjimą.
Varto.
– Nu, Jonas Eduardovič… God roždenija? Gimimo metai?
Gal tikrina? Negi nemato. Aiškiai parašyta. Keturiasdešimt ketvirtųjų lapkričio 8 diena.
– O kur?
– Listvenoje, čia, Kaliningrade.
– Listvenoje? – perklausia viršila kasydamasis pakaušį, – Negirdėta gyvenvietė.
Priėjęs prie žemėlapio ilgai jį tyrinėja. Paskui kažkam skambina. Ape Listvenoje teiraujasi.
– Da, da Listvenoje. Sėdi pas mus čia nuovadoje toks vaikinas iš… Lietuvos SSR… Žodžiu, Serioga pakeliui įsisodino į mašiną ir tiesiai pas mus. Įtartinas pasirodė…. Taip, List-ve-no-je, da. Kaip? Tokios gyvenvietės nėra? Taip ir galvojau, kad čia kažkas negerai… Ką? Anksčiau buvo, o dabar nebėra? O dabar… dabar kas ten?
….Nieko. Visiškai nieko? Tai gal bent kapinaitės ar sodas? Akmenimis grįstas kelias. Nors kas nors, ką atpažintum. O jei neatpažinsi? Ne, ne. Tu užsimerkęs rastum vietą, kur stovėjo jūsų namai. Kojos pačios tave nuves…
Nuovadoje monotoniškai tiksi laikrodis. Jame išnyko rodyklės. Pirmiausiai minutinės, o paskui ir valandinės. Kaip per miglą regi, kaip iškrausto tavo daiktamaišis. Bloknotas, pieštukinė, žemėlapis. Jame pasižymėjęs gimtojo kaimo vietą. Schneckenmoor.
– Schneckenmoor? Kas tai?- klausia viršila.
– Mano kaimas, – atsakai.
– Tai gi ką tik sakiai, kad Listvenoje!
– Prieš karą taip vadinosi…
– Iš kur žinai? Tai tu gal vokietis?
-……mano tėvai…
– Fašist prokliatij… Taip ir žinojau… Jaučiau, tu kažkoks ne toks…. Mano tėvas, blyn, kovėsi čia ir dėl tokių kaip tu galvą paguldė….. fašitkaja tvar… urod blyn… Pasirodo, dar ne visus sunaikinom…
Pareigūnas putoja. Tu tyli. Nes gimei ir negimei 1944-tųjų lapkričio 8 d. Tyli, nes tau atrodo, kad gimei du kartus. Pirmą kartą gimei prieš karą ir buvai kitu žmogumi. Tačiau kuris kartas yra tikrasis? O kuris – išgalvotas? Priedanga. Kiautas. Girdi, kaip žodžių kruša bando pramušti jame skylę. Jau nebeatskiri žodžių. Jie susiliejo į vieną garsą. Gimei 1944 –ųjų lapkričio 8 d. Listvenoje. Meluoji. Kaimas stovėjo tuščias. Įsibrovėliai ėjo plėšdami trobas. Daužydami ir naikindami viską, kas pasipainiodavo po kojomis. Visi gyventojai pabėgę. Tai tokiame kaime tu gimei. Meluoji. Mama mirė. Tėvą suėmė. Nežinai kur broliai, seserys. Meluoji. Nežinai, kaip atsidūrei kitam krašte. Meluoji. Teta išsivedė į kraštą už Nemuno. Paliko. Meluoji. Nežinai, nežinai, nežinai…
Už tą nežinojimą viršila tau pasiūlė pernakvoti nuovadoje taip, kad pasiūlymo negalėjai atsisakyti. Turėsi ir apmąstymams laiko ir vietos. Gal kitą kartą mažiau kalbėsi.
…Kur tu, mano rudaake? Tikriausiai, dar miegi. Bet aš tavęs nežadinsiu. Tik žiūrėsiu į tave ir saugosiu tavo sapnus. Kaip aš norėčiau tau viską papasakoti… Bet negaliu… Dar negaliu.. Dar ne laikas. Dar man pačiam daug kas neaišku. Kartais pagalvoju, kad be reikalo išsiruošiau į šią kelionę/klajonę. Ką rasiu/ar rasiu ką suradęs savo kaimą? Bent sienas… O gal aptiksiu kokį daiktą iš tėvų namų… Man pačiam dažnai keista, kad gyvendamas arti nuo gimtų vietų nei karto nenorėjau ten nuvykti. Pėsčias būčiau nuėjęs… Bet miegok, mano rudaake, miegok. Nenoriu, kad mano liūdnos mintys tave pažadintų…
Pusė antros nakties. Ant nepatogaus nuovados gulto negali užmigti, ir supranti, kad visur esi svetimkūnis, fremdkörper… Prisitaikėlis. Išmokai prisitaikyti. Privalėjai už kažko įsikabinti, kad išgyventum. Užsikabinti už melo, už kaukės, už gyvenimo su svetimu vardu ir pavardę, kurie spėjo įaugti į tave. Kaip vijoklis, įsikabinęs į mūrinę sieną. Sąlygos augti – nepalankios, bet jis kantriai, po truputį stiebiasi aukštyn, kabinasi, ieškodamas menkiausio plyšio sienoje, kad galėtų įsitverti.
Žinyne žodis “svetimkūnis” apibūdinamas, kaip svetimos kilmės objektas arba daiktas patekęs į organizmą per natūralias angas dėl nelaimingo atsitikimo ar smurtiniu būdu… organizme atsidūręs svetimkūnis gali sukelti uždegimą arba alergiją… todėl svetimkūnius reikia pašalinti. Jeigu organizmas pats savaime neatsikrato svetimkūnio, šį reikia šalinti, kitaip jis gali pažeisti įvairius audinius… Ir tave reikia pašalinti, nes sukeli visokiems viršiloms alerginę reakciją.
Kitos dienos ryte sugirgžda apsimiegojusios nuovados grotos.
– Gali eiti.
Sėdi.
– Gal kurčias? Gali eiti, sakau. Kol nepersigalvojau.
Mechaniškai, lyg per sapną susikrauni išverstą kelionės turtą.
Pridvisusi nuovada išspjauna tave lauk. Ir čiuožk kuo toliau nuo čia.
Svetimkūnis pašalintas.
Reikia tęsti kelionę. O tavo kaimas nutolęs labiau nei nei bet kada. Išsidanginęs į kitą pasaulio rutulį, pasislėpę australijose, amerikose, tavo namai nepažymėti nei viename žemėlapyje. Ir bilieto autobusui iki ten nenusipirksi nei vienoje autobusų stoties kasoje….