Ištrauka iš Lavisos Spell romano „Airilė, vėjų ragana„. Ištrauka skelbiama autorei leidus.
1234 metai, Dovinės pilis
1 skyrius
– Aaa!
Airilė suklykė, pajutusi negailestingus kirčius ant nuogo kūno. Gulėjo kniūbsčia ant medinių lentų, prakaitas tekėjo balta oda, ryškėjo šlapių rykščių paliktos žymės. Spygliuotos šakos negailestingai čaižė nugarą, užpakalį, kojas. Nuo karščio, rodės, tuoj ims luptis oda, o širdis iššoks iš svylančios krūtinės.
Airilė kilstelėjo ant liaunų šlapių rankų.
– Ar visai pasiutai, Eisra? Žymės liks visą savaitę, gal ir visai odą nudirsi. Būk švelnesnė.
Jauniausioji sesė, anksčiau lyg kultuve mosavusi kadagine vanta, sulėtino judesius ir Airilė lengviau atsikvėpė.
Tačiau kitos dvi seserys, nuogutėlės išsipleikusios ant pirties gultų, neskubėjo vyresnėlės užtarti.
– Gerai gerai, Eisra. Reikia iš jos išplakti visą pasiutimą, kad nueitų pas jaunikį minkštesnė, nuolankesnė, – nusišaipė Leitė.
– Juk ne pirmai nakčiai ruošiuosi, – suburbėjo Airilė. – Jis tik pirštis atvažiuoja. Nuolankumo dar nepažadėjau.
– O aš matau, – Eisra užsivertė akis, buvo matyti tik balti plyšeliai. – Matau kraują ir aistrą, baimę ir apgaulę, labai greitai, gal net šią naktį.
– Eisra, liaukis! – Airilė vėl piktai pasikėlė ant rankų, pilnos krūtys subangavo lyg nudžiugintos laisvės. – Tavo vaizduotė neturi ribų. Geriau jau daryk, ką darai, – toliau vanok mane vanta. Jei taip galima pavadinti šį kankinimo įrankį. Vardan Ragės, ją surišusias rankas turbūt laumės šluotražiais užkerėjo.
– Mano vaizduotė? – įsižeidė Eisra, jos akys vėl buvo normalios. – Aš regiu tiesą! Pačios greitai tuo įsitikinsite.
– Ką tu regi, mieloji? – ramiai lyg upelė paklausė Leitė, mediniu kaušu pildama vandenį ant karštų akmenų.
– Leite, neskatink jos! – sudraudė Airilė, tačiau iš karto su pasimėgavimu įkvėpė garų. Kadaginės vantos ir ypatingi žolynai skleidė svaiginančius kvapus. – Nuostabus derinys, Gunde. Kokių žolelių įdėjai? – paklausė, stengdamasi nukreipti kalbą. Nenorėjo klausytis jaunėlės vizijų apie šį vakarą, apie jos ateitį. Airilės širdis buvo nerami, visiškai nereikėjo, kad pernelyg įžvalgi jauniklė kištų ten savo landžią strazdanotą nosį ir pamatytų dalykus, kurių nei Eisra, nei pati Airilė dar nesuprato.
– Šio to kūno gaivai, širdies meilumui ir proto skaidrumui, – švelniai atsakė Gundė, nesileisdama į smulkmenas. Ne, jai nebuvo gaila atskleisti savo paslapčių seserims, tačiau jau žinojo, kad, pasakojant apie visas augalų savybes, per kokį mėnulį reikia jas rinkti, kaip paruošti, kokiomis proporcijomis maišyti ir kitas svarbias žoliavimo smulkmenas, daugumos klausytojų akys tapdavo mieguistos, jie imdavo žiovauti. Netgi jos sesutės raganos. Tik su mama Gundė galėdavo valandų valandas apie tai kalbėtis. Mama apie tai žinojo kur kas daugiau, tiesa, Gundė turėjo tam didesnį potraukį ir talentą.
– Ar tikrai manai, kad šiandien jai reikalingas proto skaidrumas? – nusivaipė Leitė. – Geriau būtum įdėjusi dvigubą kiekį meilumo.
– Dvigubai meilumo įdėsiu prieš vestuves, – nusišypsojo Gundė. – Per piršlybas sveikas protas nepakenks.
– Žinoma, kam man tas meilumas, jei ant manęs nebus likę sveikos odos, – suburbėjo Airilė, o pati sau pagalvojo, kad ir aiškaus proto nereikia. Ji pasikliaus nuojauta, vidiniu jausmu. Juk mama visada mokė, kad jų raganiškos įžvalgos ir nuojauta yra svarbiausios. Tėvas gal ir raukys vešlius antakius, tačiau tikrai nevers jos tekėti prieš valią.
– Iki vestuvių ataugs ta oda, – prunkštelėjo Leitė, o Eisra mosavo vanta kaip mosavusi.
– Gal jau bėkime į upę? Nebegaliu kentėti, – sudejavo Airilė. Nors buvo vyriausia iš seserų, pirtyje visada vadovavo Leitė.
– Gerai jau, į upę, – maloningai leido Leitė ir keturios merginos, apsuptos garų kamuolių, išpuolė į vėsų kovo rytą. Spygčiodamos sušoko į ledinį Dovinės vandenį, kurio Perkūnas dar nebuvo palytėjęs savo šildančiu grumėjimu. Kaip ir kiekvieną pavasario lygiadienį, pagal paprotį jos pradėdavo dieną pirties ritualais ir išsimaudydavo upėje, tekančioje iš rytų, taip užsitikrindamos puikią sveikatą kiaurus metus.
Kai seserys sugrįžo į pirtį, noras šaipytis buvo praėjęs. Šiandien jie švęs ne tik lygiadienį – Airilė sulauks piršlių, būsimasis jaunikis – gan jaunas, tačiau mūšiuose pasižymėjęs vyras, didelės pilies valdovas, išvaizdus ir gana linksmo būdo. Jų tėvui kunigaikščiui Gausmiui jis patiko, o žmonės kalbėjo, kad jaunasis kunigaikštis Kantigirdas tikrai doras vyras, reiklus, tačiau rūpestingas valdovas, sumanus karvedys. Seserys nuoširdžiai džiaugėsi Airilės laime, tačiau liūdesys pamažu sėlino į širdis. Jos buvo neišskiriamos nuo gimimo ir įpratusios viskuo dalytis. Jei ir paerzindavo viena kitą, niekada rimtai nesipyko. O dabar laukia išsiskyrimas. Kantigirdo pilis toli, Jotvos pietuose, Airilė galės nebent šiltu vėjeliu atskriejusi jas apkabinti.
Pirtyje įsivyravo rimtis. Pusbalsiu kartodamos šventus žodžius seserys išsikvietė deivę Lelą, įsimylėjėlių globėją. Paprašė palaiminimo, paaukojo šakelę su pirmaisiais pavasario pumpurais. Tada Gundės, atlikusios aukojimo dalį, balsas užstrigo. Airilė žiojosi kalbėti, tačiau taip pat pajuto gumulą gerklėje. Kartais žodžiai būna per silpni. Leitė užvedė tylią dainą. Senovinę, skirtą Didžiajai Deivei Gimdytojai, pasaulių Kūrėjai. Giesmė buvo kupina ilgesio, kai kurių žodžių reikšmė jau pradingusi amžių tėkmėje. Viena po kitos seserys prisijungė, stovėdamos ratu, susikibusios už rankų taip stipriai, kad net pirštai pabalo. Paskui, tyliai niūniuodamos antrą giesmę, pradėjo rengtis šventiniais rūbais.
Airilės suknelė buvo nuostabi – švelniai rausva, plonos, blizgios, iš svečios šalies pargabentos medžiagos, prigludusi prie nedidelės apvalios krūtinės ir grakščių rankų, pabrėžianti liekną liemenį ir klubų linkį. Nuo klubų sijonas platėjo iki pat žemės. Apvalią apykaklę ir suknios palankus puošė juostelė su sėkmę nešančiais ir apsaugą teikiančiais ornamentas.
Ypatingo grožio suknelė. Airilė siuvinėjo ją ištisus mėnesius magiškais simboliais, į kiekvieną jų įdėdama užkalbėjimą. Tai buvo gražiausias drabužis, kokį yra turėjusi. Plona švelni medžiaga, kurią tėvas pargabeno iš tolimos šalies po vieno iš karinių žygių, blizgėjo, anksčiau seserys nebuvo tokios mačiusios. Visoms keturioms kunigaikštytėms rudens lygiadienio proga buvo padovanota tokio audinio, tik skirtingų spalvų, kaip tik vienai suknelei. Merginos tada nenustygo iš jaudulio. Pirmiausia ištisas dienas planavo ir svajojo, kaip atrodys tos suknelės. Apsisprendusios siuvimui skyrė šviesiausią paros metą, tas užsiėmimas buvo lyg ritualas deivei Lelai pagerbti. Kurdamos gražiausią jaunystės apdarą, jos šventė savo moteriškumą.
Prašmatnios sidabro apyrankės puošė riešus, jų vinguriuotą pynimą atkartojantis lankelis aplink galvą prilaikė plaukus. Šiandien Airilės plaukai nebus slepiami po gobtuvais ar skarelėmis, pinami į kasas – medaus spalvos sruogos buvo kruopščiai ištrinktos kvapiomis žolelėmis, perlietos šaltu vandeniu, išdžiovintos ir iššukuotos. Jos driekėsi puošniu apsiaustu, liejosi pečiais ir nugara. Laisvamanės garbanos buvo tik šiek tiek sutramdytos sidabrinio ant galvos uždėto lankelio, nuo kurio prie smilkinių kabojo įmantrios puošmenos.
Priekabiai apžiūrėjusios seserys nutarė, kad Kantigirdui seilė nutįs, pamačius būsimąją nuotaką.
– Atrodai kaip karalaitė, – susižavėjusi tarė Eisra.
– Graži lyg deivė Aušrinė, – sukuždėjo Gundė.
Seserys dar labiau nuliūdo. Tikriausiai vestuvės įvyks labai greitai.
Kitos trys seserys taip pat pasipuošė, tiesa, kukliau nei Airilė. Šiandien vyresnėlė turi spindėti. Savo ypatingąsias sukneles jaunėlės pasiliko ateičiai.
Iš pirties patraukusios į pilį, kieme sutiko tėvą. Kunigaikštis su pasididžiavimu ir bekrašte meile nužvelgė gražuoles dukras, tada jo akys sustojo ties Airile. Gausmys nusišypsojo.
– Atrodai labai gražiai, Vėjeli. – Tačiau jo akys buvo apsiniaukusios. Atrodė, tėvas, auginantis keturias dukras, turėtų džiūgauti sulaukęs piršlių. Juo labiau kad vyresnėlė jau sulaukė brandaus 21 metų amžiaus. Tačiau kunigaikštis Gausmys nesidžiaugė, jaunikių netrūko nuo tada, kai Airilė buvo vos penkiolikos. Puiki Dovinės pilis, sklandančios legendos apie kunigaikščio prisiplėštus turtus ir jo karinių žygių sėkmes viliojo, o jo dukros išvaizda varė iš proto ne vieną. Airilė buvo gana aukšta ir liekna, tačiau tvirto kūno dėl nuolatinio jodinėjimo, bėgiojimo miškais ir treniruočių su ginklais. Per nugarą srovenantys miško žiedų medaus spalvos plaukai, vakarėjančio dangaus mėlynumo akys, putlios rausvos lūpos. Skardus juokas ir nesutramdomo laukų vėjo būdas turėjo vyrus atbaidyti – visi suprato, kad raganaitė vargu ar bus paklusni žmona ir nuolanki pilies šeimininkė. Tačiau tokias praktiškas mintis nuvydavo viliokiškas klubų bangavimas ir apvalios krūtys, kurias Airilė paveldėjo iš savo močiutės, tėvo mamos.
Retkarčiais kunigaikštis Gausmys pabambėdavo, kad kiekviena išvyka į genčių sueigas ar muges tampa dideliu išbandymu ir realia grėsme nuritinti kaimyninių kunigaikščių karštakošiams sūnums galvas. Kartą šie, pamatę Airilę ragaujančią medumi paskanintą obuolį ir besilaižančią lipnius pirštus, vos nesukėlė muštynių. Nutempęs dukrą nuo stalo į palapinę, Gausmys prisakė jai susipinti plaukus, užsidėti kepurėlę ir liautis elgtis kaip… čia Gausmio skruostai patamsėjo iš nesmagumo. Kaip valstietei iš šiaudinės trobos. Kunigaikštytė privalo elgtis oriai ir santūriai, kitaip tėvas ją išleis už pirmo pasitaikiusio našlio, kuris pajėgs ją sutramdyti.
Vis dėlto Airilė žinojo, kad tėvas niekada taip nepadarys. Ir ne todėl, kad mama neleistų. Pats Gausmys mielai išvydavo visus jaunikius. Jis visai nenorėjo skirtis su dukromis. Atiduoti jas kokiam nors netikšai ir liurbiui? Jau geriau jos visai liktų netekėjusios. Jokios bėdos, Dovinės pilyje užteks vietos jiems visiems.
Nors kunigaikštis Gausmys apie tai nekalbėjo, dukros žinojo, kad tėvas siaubingai bijo giminės prakeiksmo, kuris pakerta jaunas moteris jau beveik šimtą metų. Iki šiol tik kunigaikštienė Žygintė jo išvengė.
Kunigaikštis Kantigirdas buvo rimtas kandidatas, o ir kunigaikštienė Žygintė ne kartą užsiminė, kad Gausmiui kada nors teks pripažinti, jog dukros užaugo ir atėjo laikas jas paleisti.
– Žirgai! Žirgai! – į pilies kiemą įskriejo keli raiteliai ir Airilė krūptelėjo. Ar tai reiškia, kad jaunikis jau atvyko? – Žirgai ištrūko iš aptvaro Varnų girioje.
Gausmys nusikeikė.
– Tai ko gaištat laiką? Sugaudykit juos!
– Keli nuklydo į Juodragio žemes.
Gausmys dar kartą nusikeikė, šį kartą pikčiau, laimei, nežinoma kalba. Kunigaikštis nemažai keiksmų prisirinko kovose su svetimšaliais.
– Ten nelįskit. Stenkitės, kad daugiau nė vienas žirgas ten nepapultų. Kurie peržengė žemių ribas, tikriausiai jau prarasti.
Kunigaikščio Dakoto valdomos Juodragio žemės nuo senų laikų ribojosi su Dovine. Pasakyti, kad kaimynai nesutarė, tai nieko nepasakyti. Neapykanta tarp kaimynų tęsėsi jau kelias kartas, iš toli atklydusių svetimšalių priešų jie abu nekentė kur kas mažiau nei vienas kito. Visi žinojo, kad peržengus griežtai prižiūrimas žemių ribas gali grėsti net mirtis.
Dakotas nepraleistų progos įkąsti doviniškiams, pats Gausmys taip pat ne kartą priminė kaimynams, kad tarpusavio meilės toli gražu nėra.
– O Pietys? – aiktelėjo Airilė. – Juk ten buvo ir Pietys. Ar jį surado?
Gausmys suraukęs antakius atsisuko į dukrą.
– Kaip tavo žirgas ten pateko? Jis turėjo būti pilyje.
– Negalėjau šiandien jo pramankštinti, todėl išleidau į aptvarą su kitais.
Žinią pranešęs pilėnas nunėrė akis.
– Piečio dar nesurado, kunigaikštyte.
Vyras gniaužė rankose kepurę, nedrįsdamas išsakyti spėjimo. Visi žinojo, kad savo žirgą Pietį kunigaikštytė laikė sielos broliu. Jie buvo drauge nuo pat Piečio atsiradimo šiame pasaulyje. Tai kunigaikštytės rankos padėjo baltam vos gimusiam kumeliukui atsistoti ant virpančių kojelių. Nuo tos akimirkos jiedu neišskiriami, abu mėgo skrieti laukais greičiau už vėją.
Juk daugelis raganų turi savo magišką gyvūną, kuris padeda joms bendrauti su gamtiškuoju pasauliu ir besąlygiška meile stiprina kerėtojos energiją .
– Mes jo ieškosim, Airile, – Gausmys mėgino guosti dukrą. Tačiau ši išgirdo abejonę tėvo balse. Pažado surasti, išgelbėti ar išpirkti žirgą iš Juodragio pilies kunigaikščio nebuvo. Gausmys netikėjo derybomis su Dakotu.
Airilė linktelėjo ir rydama ašaras nubėgo į pilį. Įpuolusi į pirmą pasitaikiusią tuščią patalpą, atsirėmė į sieną ir užsiėmė burną, kad neišsprūstų dejonė.
Jos žirgas Juodragio pilyje, žinojo tai labai aiškiai.
Ji privalo keliauti pas Pietį. Niekas kitas neišdrįs įžengti į Dakoto žemes.
Staiga užplūdo nerimas ir abejonės. Tai per daug rizikinga, net kvaila. Tačiau jei ji šiandien nesiims veiksmų, niekada sau to neatleis.
Gal jos Pietys yra visai netoli žemių ribų? Jai pakaks jį pašaukti. Niekas nesužinos. Gal likimas bus jai palankus. Ji suspės iki saulės laidos, bus čia, kai reikės pasitikti svečius.Dėl visa ko pasinaudojusi nematomumo kerais, kurių, kaip ir daugelį kitų, išmokė mama, Airilė atsargiai kiemo pakraščiais nubėgo į arklides. Nematomumo kerai nereiškė, kad ji tapo nematoma. Tai buvo tik įtaiga ir žmonės tiesiog nekreipdavo į ją dėmesio, nepastebėdavo arba tučtuojau pamiršdavo matę. Saugotis reikėjo mamos ir seserų, kurių taip lengvai, kaip kitų pilėnų, neapmulkinsi, jos tuoj jau pat perprastų sumanymą ir nenurimtų, kol sužinotų jos planus. Šiandien Airilė negalėjo leisti, kad ją kas nors sustabdytų.
Ji suras savo Pietį, net jei reikėtų skersai išilgai išieškoti Dakoto žemes. Net jei tektų nueiti tiesiai į to nenaudėlio arklides ir išsivesti žirgą Juodragio pilėnams iš panosės.
Ateityje ji daugiau taip nerūpestingai nesielgs, pasižadėjo sau. Vakare, kai Pietys bus saugus Dovinės arklidėse, Airilė galiausiai elgsis kaip tikra kunigaikštytė ir gal netgi susižadės.
Jos planas veikė puikiai. Visi pilėnai buvo taip užsiėmę artėjančiu svečių priėmimu ir ištrūkusių žirgų gaudymu, kad į Airilę ir taip nebūtų kreipę dėmesio. Gaila tik, kad visi bent kiek eiklesni žirgai iš arklidžių buvo paimti pabėgusiems gaudyti, kita dalis pasitelkta sargybai sustiprinti.
Airilei pavyko išsivesti tik senyvą romią kumelę Šlamutę. Nutolus nuo Dovinės pilies ir nerimui, kad bus sučiupta ir grąžinta namo, atslūgus, kunigaikštytė suprato, kad per skubą pamiršo pasiimti apsiaustą, o ankstyvas pavasaris dar kandžiojosi šaltuku.
Tačiau dabar juk nesisuks atgal, nes tikrai nepavyks ištrūkti. Net jeigu sustirs į žmogaus formos varveklį, Airilė be Piečio negrįš.
– Didžioji Vėjų Močia, buvau tikra kvailė, – kuždėjo Airilė sau po nosimi. – Padėk atgauti Pietį, prašau! Paaukosiu brangiausio vyno visiems keturiems vėjams.
Vėjo šuoras užbloškė plaukus merginai ant akių.
– Man nereikia tavo tėvo vyno, kunigaikštyte, – kietas senos moters balsas buvo tylus, jį galėjai sumaišyti su vėjo ūžesiu. Tačiau Airilė žinojo geriau. – Auka yra tai, kas tau pačiai brangu.
– Ko gi tu nori? – nutirpusi paklausė Airilė. Pirmą kartą taip aiškiai išgirdo deivės Vėtropatės balsą: pasak mamos, tai reiškė, kad artėja svarbūs įvykiai. Gal ir geras ženklas, kad Vėjų Močia atsiliepė į maldą, tačiau dievų norus niekada nėra paprasta įvykdyti.
– Vienam Vėjui tavo kraujo, antram tavo prakaito. Trečiam sūnui tavo ašarų, ketvirtam tavo pieno.
Airilė liko be žado, mintys sproginėjo lyg laužo žiežirbos. Pieno?! Kraujas, prakaitas, ašaros – tai nesudėtinga, tačiau pienas?
– Ne dabar, kvailiuke, – sukikeno balsas vėjo šnaresy. – Atgausi savo žirgą, jei pažadėsi iki kito pavasario lygiadienio pamaitinti visus mano sūnus. Po septynis lašus.
Iki kito pavasario lygiadienio? Ar ji tikrai taps motina iki kito kovo?
– Na? – suirzo balsas.
– Duodu žodį, – sukuždėjo Airilė. Gal deivė žino geriau? Jei ji ištekės, juk po metų jau turėtų sūpuoti kūdikį. – Grąžink man Pietį, ir aš pamaitinsiu tavo sūnus.
Pasigirdęs kikenimas lyg šaltas prakaitas nuriedėjo kunigaikštytės nugara.
– Sutarta. – Žodis labiau priminė vėjo šnaresį. – Tik nepamiršk. Jei neįvykdai dievams duoto pažado, linksma nebūna.
– O mano tėvas paprastai aukoja vyną ir kiti dievai jį priima, – suburbėjo Airilė papūtusi lūpas. Ar tik Vėjų Močia nebus jos apgavusi?
– Koks tu dar kūdikis! – Vėtropatės atodūsis buvo nepiktas. – Juk esi suaugusi ragana. Žinoma, dievai priima iš kunigaikščio vyną. Jis už tą vyną sumokėjo savo prakaitu, krauju, auksu ir net ašaromis.
Kunigaikštytė nutilo, o Vėjų Močia nuskriejo tolyn.
Airilė nuo vaikystės girdėjo apie gretimoje kunigaikštystėje vykstančius siaubus. Žmonės pasakojo, kad Juodragio pilis apsėsta, ten laisvai vaikšto Pikuolio demonai, tik ir tykantys nusitempti žmogų į požemio karalystę. O pats kunigaikštis Dakotas esą galįs laisvai keliauti į mirusiųjų pasaulį ir atgal, bičiuliaujasi su piktosiomis jėgomis ir už tą draugystę įgijęs paslaptingų galių. Nė vienas doviniškis nekels kojos į Dakoto žemes, jau geriau sutiks žūti nuo kunigaikščio Gausmio pykčio, tačiau nerizikuos savo nemirtinga siela.
Airilė buvo mačiusi Dakotą per genčių sueigą Rikojote. Jis neatrodė labai baisus. Tik nustebo, kad toks jaunas ir neįprastai tamsaus gymio. Greičiausiai būtent dėl juodų lyg varno plunksnos plaukų, akių ir barzdos ir kiek rusvesnio nei šiose vietovėse įprasta odos atspalvio ir prikibo prie kunigaikščio visos tos kalbos.
Airilė netikėjo, kad Dakotas bičiuliaujasi su požemio valdovu, tačiau žinojo, kad kunigaikštis yra pavojingas. Nuo pat tos sueigos Airilę apsėdo mintis, kad ji galėtų pakeisti įtemptą padėtį tarp kaimyninių kunigaikštysčių.
Jei jau ji gimė ragana, turėtų turėti didesnį tikslą, nei ištekėti ir tapti pilies šeimininke ir vaikų gimdytoja. Gal jai skirta sugrąžinti taiką į Dovinės upės slėnį?
Gali būti, kad šiandien ji pasinaudos proga šiek tiek patyrinėti mitais apipintą vietovę. Tėvas greičiau jai atleis už nutrūktgalvišką siekį susigrąžinti mylimą žirgą, jeigu ji parneš jam žinių, kas vyksta kaimyninėje kunigaikštystėje.
Ji nujos pas kunigaikštį Dakotą, protingai su juo pasikalbės ir įtikins grąžinti jai žirgą. Juk Vėtropatė žadėjo padėti. Gal net įtikins elgtis protingai ir susitaikyti su Dovine?
Gal susitaikius dings tas nelemtas giminės prakeiksmas, kurį ji su seserimis vadino Juo–Do prakeiksmu. Juodragio ir Dovinės. Juodragio kunigaikštystės moterims sekėsi neką geriau nei Dovinės, o kunigaikštis Dakotas neturėjo nei žmonos, nei motinos, nei sesers.
Oras dar labiau apniuko, atrodė, ne tik tamsūs lietaus debesys kaupiasi, tačiau ir grėsmingi juodi dūmai rangosi pažeme, telkiasi duburiuose, slepiasi už krūmų ir medžių. Keisti, skleidžiantys sieros kvapą, kartais įgyjantys netikėtas formas, lyg būtų visai ne dūmai, o pikta linkinčios būtybės, ją stebinčios, vertinančios, tykančios.
– Štai aš ir Juodragio kunigaikštystėje, – sumurmėjo Airilė, mėgindama išvaikyti nejaukumą. – Sveika atvykusi, kunigaikštyte Airile. Malonu, kad užsukai. Visada laukiame kaimynų svečiuose.
Ji sudrebėjo. Nuo šalčio, ne iš baimės, pasakė sau. Ko jai bijoti?
2 skyrius
– Piety! – Airilė blaškėsi po pamiškę, priklausančią Juodragio kunigaikštystei. Šlamutė – puiki kumelė, romi ir paklusni, paprastai naudojama mokyti vaikus joti. Tokiam žygiui, į kurį dabar išsiruošė Airilė, kumelė nebuvo tinkama. Mergina būtų norėjusi jaunesnio, greitesnio žirgo. Užvis labiausiai dabar troško savo baltojo sielos draugo. – Piety!
Kunigaikščio Dakoto žemėse net miškas niūresnis, pievose mažiau pavasarinių žiedų ir tas juodas debesis iš čia tikriausiai niekada nepasitraukia, piktai pagalvojo Airilė. Ji jautė ore tvyrančią sunkią energiją, lyg iš Požemio pasaulio sklindančią vėsą: ne tik jautė, bet ir matė pasalūniškai vinguriuojančius dūmus. Ji jau gana toli nujojo nuo savo tėvo žemių, taip toli, kad jų nebesimatė horizonte. Saulė negailestingai greitai sviro žemyn. Tiesa, pro debesį jos nė nesimatė. Airilė nerimastingai stebėjo šiek tiek šviesesnį lopinėlį apniukusiame danguje, išduodantį, kad laikas tirpsta.
Net puldinėdama nuo vienos laukymės prie kitos ir šaukdama Pietį, Airilė suprato, kad tai beprasmiška. Jeigu Pietys būtų kur nors netoliese, jau seniausiai būtų atbėgęs. Paprastai žirgas prisistatydavo vien apie jį pagalvojus. Jeigu nesirodo, tai reiškia, kad negali.
– Tai aš kalta, – kuždėjo Airilė. – O, Piety, atleisk man. Ateik pas mane, prašau, ateik.
Ar ji tikrai išdrįs keliauti į Juodragio pilį ir pareikalauti savo žirgo?
– Sveiki. Užsukau, nes manau, kad mano žirgas netyčia pas jus užklydo. Toks baltas ir didelis, su pilka žvaigžde kaktoje.
– Žinoma, kunigaikštyte. Malonu, kad užsukai. Jis pas mus, tuojau atvesime. Gal nori atsigerti, užkąsti prieš kelionę namo?
– Dėkoju, jau turiu skubėti. Mano būsimas jaunikis laukia. Ačiū, kad juo pasirūpinote, jūs be galo malonūs.
Ar ji pati tikėjo, kad toks pokalbis įmanomas? Net mintyse tai skambėjo kaip visiška beprotybė. Jau greičiau jai perpjaus gerklę vos prisiartinusiai prie Juodragio pilies. Protingiausia būtų suktis ir keliauti namo. Palikti tėvui sutvarkyti šį reikalą.
Tačiau tėvas toks užsispyręs. Derėtis su Dakotu? To dar niekada nebuvo, tad Airilė abejojo, ar žirgas yra pakankama priežastis kaimynams kalbėtis.
Airilė kuktelėjo iš nevilties. Jeigu piršlybos bus sėkmingos ir jai teks keliauti į būsimojo vyro kraštą, kuris yra velniškai toli nuo Dovinės, ji paliks seseris, tėvus, visus, kuriuos pažinojo nuo vaikystės ir mylėjo. Pietys privalo keliauti kartu su ja, ten, tarp svetimų žmonių, jos nuostabusis žirgas turėjo būti jai atrama ir paguoda.
Airilė buvo jauna kunigaikštytė, turinti ne tik galingo tėvo užnugarį, bet ir raganiškų galių. Iki šiol ji gaudavo viską, ko užsimaniusi. Pati žinojo, kad yra išlepinta ir todėl per dažnai elgiasi beatodairiškai. Kol kas ji nematė jokios priežasties, kodėl turėtų elgtis kitaip. Dabar ji atsiims savo žirgą. Kunigaikštis Dakotas jos nežudys. Gal jis ir nuožmus, tačiau nėra visiškas beprotis.
Apie vedybas ji pagalvos tada, kai jos žirgas bus saugus. Be jo neištvers, be Piečio neturės pusės sielos.
Juodi dūmai tirštėjo, kairėje miškas retėjo. Airilė suprato, ką tai reiškia. Pelkė. Bekraščiai Juodieji Nasrai, žiojintys tarp Dovinės ir Juodragio. Dovinės kunigaikštystėje vaikų negąsdindavo velniais ir, suprantama, tikrai ne raganomis ar laumėmis. Gąsdindavo Juodaisiais Nasrais. Jų bijojo visi, nuo mažo vaiko iki senolio.
„Kad tave Juodieji Nasrai prarytų“, – linkėdavo supykę.
„Niekada nesiartink prie Juodųjų Nasrų, –perspėdavo vaikus. – Ten gyvena Juodoji Ponia, jeigu ją sutiksi, tau galas, įsitrauks į liūną ir jau niekas neišgelbės.“
Airilė jojo pačiu Juodųjų Nasrų pelkės pakraščiu, matė nusidriekusią krūmynais ir skurdžiais medeliais apaugusią liūliuojančią plynę, kur ne kur į apniukusį dangų žiūrinčius akivarus. Visos raganiškos juslės sakė, kad tai bloga vieta. Ne veltui žmonės apie ją piktai kalbėjo.
O jeigu jos žirgas?..
– Piety! – Airilė suriko iš visų jėgų. – Piety! Piety!
Priešais stūksojo nedidelė kalvelė, už jos matėsi dar tankesnis miškas. Blykstelėjo tamsaus sidabro spalvos lopinėlis. Ežeras? Jeigu ežeras, gal žirgai nubėgo ten atsigerti?
Sukirbėjo nauja viltis ir, pamiršusi bet kokį atsargumą, Airilė pasileido atviru lauku į kalvą.
– Piety! – šaukdama ji ragino vargšę Šlamutę bėgti iš visų jėgų. Pačiai buvo gaila taip alinamo gyvulio. – Atleisk, atleisk, kai grįšim, duosiu tau duonos, – kuždėjo Airilė dabar jau Šlamutei ir vėl suriko: – Piety!
Už kalvelės pasigirdo žirgo žvengimas. Džiaugsmas tvykstelėjo greitai, lyg Perkūno botagas danguje, ir dingo. Jį pakeitė atsargumas. Tai ne Piečio balsas.
Kalvos viršūnėje pirmiausia pasirodė žirgo galva, tada antra, trečia. Raiteliai. Trys ginkluoti vyrai. Jų veidų nesimatė, nes nuo žvarboko pavasario vėjo jie slėpėsi po gobtuvais. Jie iš karto ją pastebėjo ir džiugiai šūktelėjo.
Šunsnukiai apsidžiaugė kaip medžiokliai, pamatę gražią stirną.
Raguotoji Rage! Blogai.
Airilė staigiai ir per šiurkščiai trūktelėjo vadeles. Šlamutė priekaištingai sužvingo.
– Atgal, Šlamute, bėk!
– Stok! – atskriejo įsakmus šūksnis nuo kalvos viršaus. Suprantama, ji nė neketino paklusti. Keliais dar stipriau suspaudė kumelės šonus ir palinko prie karčių. Tokiu atveju jojant Piečiu jai reikėtų tik stipriai laikytis, viską padarytų žirgas. Vargšė Šlamutė, įpratusi prie lygaus aptvaro paviršiaus ir ramių pasivaikščiojimų, judėjo neužtikrintai.
Airilė ne tik ausimis, bet ir visu kūnu girdėjo atsivejančių žirgų kanopų dunksėjimą.
Mergina žinojo, kad geroji kumelė stengiasi iš visų jėgų. Lėkti kalvos šlaitu buvo lengviau, tačiau tą patį privalumą turėjo ir persekiotojai. Jie greitai artėjo.
Tuoj jie paleis durklą man į nugarą, šmėstelėjo mintis. Nespėsiu nė žodžio pasakyti. Didėjant siaubui jautė artėjant tamsą, kur kas didesnę nei vyriška jėga. Ji nuo vaikystės žinojo apie Dakoto vyrų žiaurumą. Juos lygino net ne su žvėrimis, o su demonais, kurie tampa lyg apsėsti, kai pajunta kraujo kvapą. Jos planas įsėlinti į svetimas žemes dabar atrodė kvailas, vaikiškas. Ji pasitikėjo savo galiomis, tačiau tiesa ta, kad raganiškiems gebėjimams reikia vidinės jėgos ir susikaupimo. Savo namuose jai sekėsi gerai. Dabar suprato, kad dar niekada nėra bandžiusi jų pritaikyti įtemptoje situacijoje. Mintys šokinėjo, širdis daužėsi, nepavyko susikaupti netgi nematomumo kerams, ką jau kalbėti apie pasipriešinimą trijų vyrų jėgai ir tam ore tvyrančiam pykčio ir keršto debesiui.
Ji nesuprato, ar blogis sklinda nuo pelkės, ar vejasi ją vyrų pavidalais.
Ar jie prijos arčiau, kirs kalaviju ir tada nuo jos kūno nurankios papuošalus?
Pirmą kartą gyvenime šmėstelėjo mintis, kad tie, kurie sako, jog ji pernelyg karštakošė ir dėl to vieną kartą pateks į rimtą bėdą, gali būti teisūs. Iki šiol ji tik įžūliai kvatodavo iš tokių pagraudenimų. Dabar juokas neėmė.
Jeigu tik spėtų nulėkti į mišką. Tačiau iki jo dar reikėjo aplenkti Juoduosius Nasrus.
Jeigu turėtų savo Pietį, jiedu skriete nuskrietų, žemės neliesdami.
Ji atsisuko atgal. O Vėtrų močia, kaip arti! Garsiais šūksmais, keliais ir pentinais ragino Šlamutę.
– Oho, kokia skrajūnė! – šūktelėjo vienas vyras, lyg išgirdęs jos mintis, ir švilptelėjo.
– Jei kalbi apie žirgą, tai skrajūne nepavadinčiau, – atšovė kitas.
– Kai toks vaizdelis, galėčiau visą dieną vytis.
Jie netgi pernelyg nesistengia. Tausoja savo žirgus, mėgaujasi pramoga, tačiau nenumaldomai artėja. Iš patenkintų šūkčiojimų mergina suprato, kad ne tik jos gausūs papuošalai juos vilioja.
Airilė skausmingai jautė besiplaikstant šviesią šventinę suknelę, ilgus palaidus plaukus ir skambančias sidabro apyrankes.
Jie nesvies į ją durklo, neperkirs kalavijo ašmenimis.
Bent jau ne iš karto.
Dar kartą stipriai kulnais paragino Šlamutę, kuriai ir taip jau dribo putos. Po akimirkos pajuto stiprų trūktelėjimą ir žirgas iš po jos dingo.
Tiksliau, ji pati dingo nuo Šlamutės nugaros: stiprios rankos nutraukta nuo balno, dabar buvo kniūbsčia užmesta ant persekiotojo šlaunų.
Susvaigo galva, tačiau ji nesitaikstys su tokia gėdinga padėtimi. Atsirėmė į jo koją ir pamėgino pakilti. Pasirengusi kovoti, išdraskyti akis, nurauti barzdą. Suleido nagus į raumeningą šlaunį ir apsidžiaugė, kai vyras iš skausmo suurzgė.
– Kalė!
Persekiotojas sustabdė savo žirgą, švilptelėjo bendrui, kad tas sugautų Šlamutę.
Tada stipriai stumtelėjo Airilę žemyn taip, kad ši nuslydo nuo žirgo ant žemės, sunkiai šlumštelėjo ant virpančių kojų ir tik vos ne vos išsilaikė nesuklupusi.
Užpuolikai taip pat nulipo nuo žirgų ir apsupo merginą.
– Nagi, kokią pasiutusią katę sumedžiojome? – su pikta pašaipa ištarė tas, kuris ištraukė ją iš balno. Sugriebęs už smakro pakėlė jos veidą taip, kad galėtų geriau apžiūrėti.
Airilė taip pat piktai spoksojo į vyro veidą. Nežinojo, turėtų jausti palengvėjimą ar baimę, nes ji pažino savo grobiką.
Nuo greito jojimo vėjas nupūtė jo gobtuvą ir atidengė veidą, vėjo sutaršytus juodus lyg derva plaukus.
Juodi platūs antakiai, kairysis perkirstas dviejų lygių randelių – galėjai pagalvoti, kad jie padaryti tyčia. Nosis su kuprele, juoda trumpa barzda. Vienoje ausyje juodo sidabro apvalus auskaras su išraižytu Airilei nematytu simboliu, kuris nuo judesio kartkartėmis tyliai skambtelėdavo. Lūpos putlios, išlinkusios taip, kad atrodė, jog jis žiūri į aplinkinius su arogantišku pranašumu, nors dar jaunas, įpusėjęs trečią dešimtį. Tamsiai rudos, beveik juodos akys vėrė kiaurai, žvilgsnis šaltas ir negailestingas. Airilei nepatiko, kad turi žiūrėti į jį užvertusi galvą. Nors ji praaugo mamą, dabar viršugalvis vos siekė šio vyro pečius. Jo oda tamsesnė, rusvesnė, galėjai suabejoti, kad šis vyras – jotvingis. Tačiau jis ne šiaip jotvingis, o kilęs iš garsios šeimos. Airilė žinojo jo vardą.
Pats kunigaikštis Dakotas. Dar tada, Rikojoto sueigoje pajuto jo galią, ne tik vyrišką treniruoto kario jėgą, bet ir vidinę, magišką. Kaip ragana suprato, kad kunigaikštis sugeba valdyti ir kovoti ne tik kalaviju. Tai ją suintrigavo, patraukė dėmesį. Rikojote tas vyras neatrodė toks pavojingas, tik dabar Airilė suprato, kad tąsyk buvo apsupta šeimos, savo karių, žmonių minios. Galingi Rikojoto žyniai buvo pajėgūs suvaldyti net grėsmingą Požemių energiją.
Tačiau dabar, stovint taip arti, jo žvilgsnis kėlė nemalonų jausmą. Ar tik ne iš jo sklinda tas juodas pykčio debesis, tvyrantis aplinkui?
Kas, jeigu jis gali kur kas daugiau nei jos švelni jauna magija?
Kokia ji kvailė!
– Seniai nemačiau tokios gražuolės! Koks veidelis, plaukai, kūnas – tikra deivė! – be vargo sugavęs Šlamutę ir parsivedęs artyn kunigaikščio bendras džiugiai ir gosliai įvertino išraudusius merginos skruostus, smarkiai besikilnojančią krūtinę ir žaibus svaidančias akis.
Airilė sugniaužė kumščius. Kaip jie drįsta! Ji – kunigaikštytė, kilminga mergina ir jie privalo su ja elgtis pagarbiai.
– Nesiseilėk, Ankodai, – subarė trečiasis, vyriausias iš trijų. – Pažiūrėk į ją. Čia ne šiaip mergšė, juk apsikarsčiusi kraičio vertais papuošalais. Ji kilminga. Verta neblogos išpirkos. Arba kainos. Jeigu ji tikrai ta, ką esant manau, mums perkūniškai pasisekė.
Bent vienas iš šitų barbarų kažką suvokia. Taip, gal jie ir užsiplėš kainą už jos sugrąžinimą tėvui, tačiau patys susivoks, kad geriau jos nė pirštu neliesti.
– Kas tu tokia? – įsakmiai paklausė Dakotas.
Jis kalba rimtai?
Airilė pamuistė galvą, norėdama ištrūkti iš smakrą surakinusios rankos, ir sugriebė stambų riešą, stumdama nuo savęs. Vyras tik dar skaudžiau suspaudė.
Kas tu tokia? – mintyse nusivaipė Airilė. Juk toje nelemtoje sueigoje dalyvavo visa jų šeima, o ji pati netoli Dakoto buvo atsidūrusi keletą kartų. Nejaugi jis visai jos nepastebėjo?
– Aš – kunigaikščio Gausmio duktė, kunigaikštytė Airilė, – išdidžiai pareiškė. Dabar nieko kito nepadarysi – jos tėvas turės išpirkti ją iš Dakoto. Gal tai ir į gera, nes tėvas nori nenori turės derėtis su nekenčiamu kaimynu dėl dukros, o kartu ir dėl jos žirgo. Airilė pašaipiai išsiviepė. – Tavo artimiausia kaimynė, kunigaikšti. Užsukau pasiskolinti saikelio miltų.
Dakoto akys nušvito piktu džiaugsmu.
– Kad mane kur, – nusikvatojo jis. – Kunigaikštis Gausmys šiandien man siunčia tikrai prabangias dovanas. Reikės gerai pasinaudoti tokiu dosnumu.
– Tau derėtų mane paleisti, – įsakė Airilė, dar kartą trūktelėdama smakrą.
Dakotas paleido jos smakrą ir perbraukė pirštais per iškaitusį nuo jojimo ir vyro artumos skruostą. Vis dar laikydama jo riešą ji piktai nustūmė jo ranką.
– Tokia graži, tačiau kvailutė, – lyg apgailestaudamas ištarė. – Kaip tau pavyko pereiti Nasrus?
– Ar turėjo būti sunku? – purkštelėjo Airilė.
– Argi tavo tėvas neįspėjo neiti į mano žemes? Tu įsibrovei į svetimas valdas ir už tai sulauksi pasekmių. Lipk ant žirgo.
Nelaukęs sutikimo suėmė delnais ja per liemenį ir kilstelėjo ant savo žirgo. Įmesta šonu į neįtikėtinai aukšto žirgo balną, Airilė stvėrė už jo karčių. Akimirkai šmėstelėjo mintis griebti vadeles ir paraginti žirgą, kuris, akivaizdu, kur kas pranašesnis už Šlamutę, tačiau Dakotas nesuteikė tokios progos. Po akimirkos ir pats įsitaisė jai už nugaros.
Du kunigaikštį Dakotą atlydėję vyrai taip pat sėdo į balnus, vienas jų, Ankodas, vedėsi Šlamutę už pavadžio.
Vyrai pasuko ten, iš kur buvo atjoję. Sėdėdama balne taip arti svetimo vyro Airilė jautėsi keistai, neįprastai. Sulig kiekvienu žirgo žingsniu jie susiglausdavo dar arčiau. Jo šlaunys lietėsi prie jos šlaunies ir užpakalio, vadeles laikančios rankos įkalino ją geležiniame narve. Ji juto Dakoto kvapą. Dar niekada vyro kvapas – odinių drabužių, žirgų ir vos juntamo prakaito mišinys – nesukėlė jai nenumaldomo noro traukti jį į save vėl ir vėl. Pačiu laiku sustabdė save linkstančią prie jo. Net jei plati krūtinė ir suteikia užuovėją nuo žvarbaus pavasarinio vėjo, glaustis prie kunigaikščio yra prasta mintis.
Nuo kada pavasarinis vėjas tau kelia sunkumų, Airile? Juk yra manančiųjų, kad tu – vėjų ragana, –pati iš savęs nusišaipė mergina. Tai, kad kunigaikštis atrodo patrauklus, nereiškia, kad jis yra geras žmogus.
Pavojingas savo ir kunigaikščio Dakoto mintis ji nusprendė išblaškyti plepėjimu.
– Aš neįsibroviau į tavo valdas, kunigaikšti. Na, įsibroviau, bet nenorėjau. Tiksliau, neturėjau kitos išeities. Tiesiog ieškojau savo žirgo. Tokio balto, nuostabiai gražaus. Jo vardas Pietys. Labai myliu tą žirgą, esame kartu nuo jo gimimo. Jis mano sielos gyvūnas. Juk tu karys. Tikrai supranti, koks brangus gali būti žirgas, – ji užsikirto, svarstydama, ar taip išgyrusi, pernelyg neiškels žirgo išpirkos kainos. – Turiu galvoje ne Piečio kainą, o tai, kad jį myliu. Bet esu tikra, kad mano tėvas sumokės…
Dakotas susiraukė nuo tokios tirados.
– Patylėk.
Iš tiesų kunigaikštis tik puse ausies klausėsi, ką tauškė mergina. Jos balsas buvo saldus ir švelnus lyg midus, susukantis galvą. O kvapas – moters ir gėlių, šviežio prakaito ir baimės, jaudulio ir nekaltumo – dirgino vyriškas jusles kur kas labiau, nei Dakotas norėtų pripažinti. Savo rankose turėjo vertingiausią grobį, tad reikėjo šaltos galvos, kad nuspręstų, ką su juo daryti. Tačiau Airilė nesiliovė tauškusi.
– Turėtum grąžinti mane namo. Mano tėvas tau tikrai atsilygins. Šita nesantaika – tikra kvailystė. Mes juk kaimynai. Mūsų protėviai susipyko labai seniai, esu tikra, kad niekas nė nežino, kokia to barnio priežastis.
– Aš žinau, – burbtelėjo Dakotas. To „barnio“ pasekmes jis pats vis dar aštriai juto, toli gražu viskas nebuvo palikta praeityje ir pamiršta. Ilgą laiką manyta, kad abi šeimos jaučia lipnų nesantaikos šleifą, lyg karta iš kartos perduodamą ligą, tačiau Gausmys, atrodo, sugebėjo tas bėdas išspręsti, ir tai Dakotą dar labiau pykdė.
– Visa tai įvyko seniai, – nenusileido Airilė. – Laikai pasikeitė. Neturite prabangos pyktis, kovoti vienas su kitu. Pažiūrėk, kiek aplinkui priešų. Per praeitą delčią kunigaikštis Vasilka sutriuškino jotvingių pulkus prie Brastos. Daugybė narsiausių kunigaikščių žuvo. Kunigaikštis Stegutas buvo mano tėvo draugas, kaip dėdė man ir mano seserims. Dabar Vasilka bus dar drąsesnis. O jei jis ateis iki pat Dovinės slėnio? O dar Mozovijos kunigaikštis Konradas, jis taip pat mielai visus jotvingius savo vasalais padarytų. Jeigu judu su mano tėvu nesusivienysite, o pešitės dėl kiekvieno grumsto, jie įveiks jus kaip vaikus.
Kunigaikštis susiraukė. Iš kur jauna mergina žino tokius dalykus? Kodėl jai tai iš viso rūpi? Turėtų galvoti apie kraitį ir jaunikius, apie namų ruošą ir grožį.
Atrodo, kunigaikštytė apie grožį tikrai galvojo. Išsipuošusi ir kvepianti, atrodė lyg pasiųsta jo parklupdyti. Dakotas sukaupė visą kartų kartas besitęsiantį pyktį.
– Susivienyti? Su tavo tėvu? – neištvėrė jis. – Nupurto vien pagalvojus! Ar to tavo tėvas tave čia atsiuntė? Gal grąžinti jam tave dalimis, kad parodyčiau, ką apie tai manau? Nesiutink manęs, geriau patylėk.
Tačiau Airilė nė nemanė klausyti. Šitas kietakaktis turi išgirsti proto balsą.
– Ką laimėsi, taip pasielgęs? Mano tėvas atsives čia visą kariuomenę, tu taip pat turi nemažą. Išsiskersite, o kitiems liks tik susirinkti mūsų turtus, žemes, pilis. Jeigu susitaikytumėte, sujungtumėte pajėgas, turėtumėte didžiulę kariuomenę. Niekas jums neprilygtų. Pagalvok, argi dėl to neverta pamiršti senos sutrūnijusios nesantaikos? Jeigu saugiai pargabensi mane namo, tėvas tikrai atsidėkos.
– Kalbi apie tai, apie ką neturi žalio supratimo. – Akivaizdu, kad kunigaikštis Gausmys nepapasakojo savo dukroms apie „sutrūnijusią“ kaimynų nesantaiką. Gal manė, kad tai nebesvarbu? Ar pamiršo, kad viskas tęsiasi jau tris kartas, daugiau kaip šimtą metų? Dakotas tuoj įrodys ir savo kaimynui, ir jo tauškalei dukrai, kad jie klysta. – Patylėk, arba surasiu, kaip tave užčiaupti, – suurzgė Dakotas.
Airilė nepaisė įspėjimo, ištarto tokiu grėsmingu balsu, kad ir ginkluotą vyrą būtų privertęs trauktis. Jos tėvas taip pat grėsmingas ir aplinkiniai vaikšto aplink jį ant pirštų galiukų. Tačiau dukros nuo gimimo žino, kad švelniai nusišypsojus ir pamirksėjus galiūnas tėvas ištirpsta. O smulkios nedidukės mamos jis netgi prisibijo.
– Paleisk mane, – ji pasistengė nutaisyti prašančias nekaltas akis, timptelėjo lūpas ir šyptelėjo. Nenorėjo sukelti įtarimo, kad stengiasi apvynioti jį aplink pirštą. – Juk nenori nuskriausti nekaltos merginos? Tai nepridėtų tau garbės. Jei man kas nors nutiks, tėvas dangų su žeme sumaišys, bet atkeršys. Pats supranti. O dar kunigaikštis Kantigirdas šiandien atvyksta man pirštis. Jei man kas nors nutiks, jis padės tėvui už mane atkeršyti. – Airilė nežinojo, ar Kantigirdas taip pasielgtų. Gal ir ne. Kam kunigaikščiui veltis į konfliktus dėl merginos, kuriai dar nė nepasipiršo? Tačiau Dakotui verta žinoti, kad ji turi užnugarį. – Pargabenk mane tėvui, grąžink mano baltąjį žirgą, mano Pietį, ir judu galėsite sudaryti sąjungą, kaip ir pridera kaimynams. O aš ištekėsiu už… Ai! – Airilės jausminga kalba baigėsi skaudžiu aiktelėjimu.
Dakotas suėmė jos tankius medaus spalvos plaukus ir atsuko jos veidą į save. Nuo aimanos pravertas rausvas lūpas užspaudė savo burna. Baudžiantis bučinys buvo godus ir gilus. Vyro liežuvis bemat įsmuko į saldžią burną, tačiau tyrė ją atsargiai, baimindamasis, kad toji pasiutėlė jam neįkąstų. Tik pajutusi lūpų prisilietimą Airilė sustingo, tačiau netrukus jos kūnas atsipalaidavo, ji delnais atsirėmė į plačią kietą Dakoto krūtinę. Nustebęs vyras suprato, kad belaisvė nė nemano kandžiotis. Ir veikiausiai pati nejaučia, kad tylutėliai aikčioja jam į burną.
Dakotas niekada nebūtų pamanęs, kad aikčiojimai gali turėti skonį. Saldų, kvepiantį žemuogėmis, kvaitinantį.
Priekyje joję vyrai atsisuko pažiūrėti, kodėl Dakotas atsiliko. Pamatęs jį karštai bučiuojantį amžino priešo dukrą, vyresnysis jau žiojosi priekaištauti.
Jis, nors ir labai nenorom, pritarė merginai. Kunigaikštis Gausmys yra patyręs karvedys, turi daug vyrų. Visi plačiojoj Jotvoj ir už jos ribų žino, kad žmoną ir dukras jis saugo nuožmiai, kaip vilkas. Kad išvaduotų savo mergaitę, užgrius Dakoto pilį su didžiule kariuomene ir Perkūno rūstybe.
Todėl reikėtų paklausyti išmintingų kunigaikštytės žodžių ir kuo skubiausiai saugiai pristatyti ją į grėsmingojo tėvo rankas. Žinoma, pirmiausia už tai išsireikalauti gausią išpirką.
Tačiau toks raginimas liko neištartas. Dakotas vienu kumščiu kietai laikė sugniaužęs švelnius merginos plaukus, kad ši nesimuistytų, tačiau kita ranka švelniai glostė rausvą skruostą, braukė nuo jo plaukus.
Vyrai susižvalgė. Suprato, kad dabar tos merginos neišplėši iš Dakoto glėbio, kaip kad neatimtum šviežio grobio iš plėšriojo žvėries.
Jiedu nusigręžė ir niūriai įsispoksojo į kelią priešais save.
Burtas mestas, kas bus, tebūnie.
Ištrauka iš Lavisos Spell romano „Airilė, vėjų ragana”. Ištrauka skelbiama autorei leidus.