Kastuvas. Antra dalis

Atsimenate, kaip aną savaitę septynmetis ieškojo kastuvo, kad „pasikasytų“?
„Pasikasė“ iki kelių iškąsęs duobę. Ir man siūlė joje atsisėsti, kas nezirzčiau, jog šalta. Tada atėjo krūva vaikų, ir pasakiau, kad turim eiti namo. Visgi karantinas. Kilo ašarų audra. Kad reikia eiti namo, nes korona. O paskui, kad kažkoks atėjūnas sunaikino jo duobę. Pyko ant manęs lyg nusikaltėlės.

Pratęsimas buvo šįryt.

– Kaip gerai, kad anąkart ten duobę iškasei. Ją jau užkasė kiti vaikai, bet matau, kad ten kasdien po skirtingą vaiką sėdi toje vietoje. Kaip jaukiai iškasei. Neina jie niekur kitur, būtent ten kasinėja. Gerą darbą padarei, – sakau taip, kad jis pamatytų buvusią situaciją šviesia spalva.
– Tai gerai, – sako jis. Ir priduria, – kitą kartą reikės pastatyti tuščią dėžutę.
– O kam?
– Kad po eurą įmestų, – sako visiškai rimtu balsu.

#KalbaVaikai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.