Kaip (ne)padėti artimui savo

Jeigu prisiminsite animacinį sovietinių laikų multfilmą apie kiškį, kuris nuolat siūlė savo pagalbą aplinkiniams ir įkyrėjo briedžiui, pasakysite, kad padėti kitam reikia mokėti. Taigi, ne kiekviena pagalba yra pagalba…

„Mylėk artimą savo”,- skelbia Dekalogas. Stengiamės kaip mokame, dažnai suvesdami tai į rūpestį kitu ir pagalba jam. Visgi jei patyrinėsime pagalbą išsamiau, pamatysime, kad padėti reikia mokėti, mūsų visuomenėje jos trūksta, tačiau ne kiekviena pagalba yra pagalba…

Kalbamės su Individualiosios Psichologijos Instituto direktore psichologe Erika Kern.

 Ar noras padėti kitam – įgimtas dalykas?

Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris manė, kad žmogus turi įgimtą norą būti bendruomenėje, jausti bendrumą, būti susijusiais su kitais žmonėmis. Nesakyčiau, kad tai reikštų norą padėti. Tačiau jeigu esame tarp žmonių ir tą bendrumo jausmą jaučiame, tai automatiškai vienas kitą sergėjame, vienas kitu rūpinamės.

Noras pagelbėti kitam gali būti dvejopas. Viena tokio elgesio priežastis yra visiškas geranoriškumas, noras duoti ir imti – tai save realizuojantis buvimas bendruomenėje. Bet gali būti ir apsimestinis noras padėti – ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį – kai žmogus padeda kitam, kad taip išpildytų savo lūkesčius sau pačiam, ar net paslėptų nepriimtinus jausmus ir troškimus. Kaip galima atpažinti, tikras tai geranoriškumas ar apsimestinis? Jeigu padėdamas kitiems žmogus jaučiasi ypatingesnis, geresnis ar kitaip kaip nors „labesnis“ už kitus, vadinasi, jo veikla jau nėra susijusi su siekiu būti bendruomenėje ir nuoširdžiai joje prisidėti savo buvimu, o priešingai, jo veikla siejasi siekiu būti „aukščiau“, nes jis, gelbėtojas, yra aukščiau visų, kurie su juo ir lygintis negali, mat jis save lygina tik su  Dievu ar šventaisiais. Neretai pats padedantysis negali sąmoningai pastebėti, tikras ar „netikras“ jo geranoriškumas, tad labiai nuožmiai nereikėtų tokių „geradarių“ kaltinti ar bausti.  Pačiam žmogui, siekiančiam gelbėti kitus dėl šių paskatų galų gale „lazda atsisuks kitu galu“ –  laikui bėgant dieviškumo savyje neužteks, reikės vis daugiau ir daugiau nuveikti, vis labiau ir labiau išgelbėti, daugiau atiduoti savęs – o kadangi toks troškimas neparemtas bendrumo jausmus, kur žmogus ir duoda, ir ima, šie „netikrieji“ gelbėtojai mano, jog jie turėtų niekada „neimti“, tad jų nuoskauda, nepasitenkinimas kaupiasi, ir … paprastai vieną gražią dieną sprogsta – viduje, arba išorėje.

Dalis žmonių padeda dėl to, kad jaučia bendrumą, kiti padeda dėl turimos fikcijos apie „gerą save, kuris padeda kitiems“, dar kiti dėl to, kad kažkada jiems patiems reikėjo pagalbos ir taip toliau. Tačiau svarbu ne tik ieškoti priežasčių, kodėl žmonės padeda vieni kitiems, bet ir galvoti šiek tiek globaliau. Manyčiau, kad nereikia sumenkinti pagalbos teikimo kitam. Jeigu žmogus padeda, tai ir reikia džiaugtis – mūsų visuomenėje to, bet kuriuo atveju, trūksta.

Kodėl trūksta? Gal galite įvardinti priežastis? Kaip galima tai keisti?

Dažniausiai mums sunku iš širdies padėti kitam, kai patys jaučiame skausmą, kenčiame, liūdime ar jaučiamės bejėgiai ir nuo tų jausmų bėgame ar su jais kovojame. Nepamirškim, kad agresyvumas, neapykanta ir panašios negatyvios nuostatos kitų atžvilgiu yra kova su tuo pačiu vidiniu bejėgiškumu ir menkumu.

Kodėl mūsų visuomenėje (beje, nemanau, kad tik mūsų) tiek daug kenčiančių, liūdinčių, bejėgiais besijaučiančių žmonių – vieno paprasto atsakymo manau nėra. Kaip tai keisti? Kaip ir viską pasaulyje  – pradėti nuo savęs. Visų pirma – ugdyti atjautą ir empatiją, bandyti suprasti kitą žmogų, jo pasaulėžiūrą, jausmus ir būsenas. Tai padaryti galime tik tuomet, jei suprantame save, savo pasaulėžiūrą, jausmus ir būsenas. Atrodytų, gan paprastas būdas, tačiau būtent šiuos dalykus ugdyti savyje ir yra sunkiausia.

Pabandysiu pasiūlyti vieną pratimą, gal kuris iš skaitytojų juo pasinaudos. Kai matote situaciją, kur reikia pagalbos (pavyzdžiui, kai vyresnis žmogus stovi  šalia sėdinčio jūsų, mama su vaiku ant rankų laukia ilgoje eilėje, ar bando viena pati laiptais nusigabenti vaiko vežimėlį), visų pirma, jei esate iš tų, kurie nusuka žvilgsnį – atkreipkite savo sąmoningą dėmesį į savo mintis ir pastebėkite kas jose vyksta – kokie argumentai ten sukasi – gal įrodinėjate, koks pats esate pavargęs, gal pykstate, kad motina nepaliko vaiko namuose ar senyvi žmonės važinėja autobusais ir t.t. Jei tokių minčių savo galvoje radote, antras žingsnis – pasakykite sau, kad ko gero esate labai pavargęs, nuliūdęs ar apviltas (kaip jau ten yra – jums patiems žinoti). Gal toks pastebėjimas padės jums pamatyti, kad vyresnis žmogus ar mama su kūdikiu nieko nepadarė dėl to,  koks nelaimingas ar piktas esate. Gal tai paskatins aiškiau pamatyti, kad kitus „skriaudžiate“ dėl to, kad pats jaučiate nuskriaustas. Gal tai paskatins jus jausti daugiau atjautos sau ir pagaliau – atjautos savo artimui.

Teko skaityti, kad noras padėti kitam gali būti užslėpta agresija to kito žmogaus atžvilgiu. Tiesa?

Jeigu žmogus santykyje su kitu jaučiasi bejėgis, nelygiavertis, negalintis įtakoti, jis supyksta ant kito (kad taip galėtų nugalėti tuos jausmus). Jeigu jis neintegruoja to piktumo savyje, negali savęs priimti pikto, siekia tą jausmą greitai paversti kažkuo kitu, tokiose sąlygose gelbėti kitą – vienas iš būtų, kaip pasislėpti nuo savo agresijos. Paprastai visai neblogai sekasi įrodyti (sau), kad nesu piktas žmogus jei darau kitam ką nors gero. Tokiu būdu žmogus lyg save įtikina, kad jis nėra agresorius, bet „geras žmogus“ – juk daro tiek gerų dalykų kitiems, padeda, rūpinasi aplinkiniais ir taip toliau.

Taigi, šis pasakymas teisingas, bet taikomas tik tiems žmonėms, kurie turi sunkumų priimti savo pačių pyktį, nesugeba tvarkytis su juo, o ne apskritai visiems.

Dažnai kišimasis į kito žmogaus gyvenimą dangstomas noru padėti kitam. Kokios šio reiškinio priežastys?

Kalbame apie tuos žmones, kurie aiškina, kaip kiti turi gyventi, tarsi turi kito žmogaus „geresnio“, nei esamas, gyvenimo idėją (kuri svetima tam, apie kurio gyvenimą kalbame) ir net kažką suorganizuoja, kad tas ano žmogaus gyvenimas „pagerėtų“?

Toks elgesys visų pirma kalba apie netolerantiškumą. Jeigu žmogus aiškina savo kaimynui, kaip jis (geriau) turi gyventi, tai aiškintojui trūksta tolerancijos tam, kaip gyvena jo kaimynas. Jokiu būdu nesakau, kad turėtumėm toleruoti smurtą, prievartą, agresiją ir kitokį destruktyvų elgesį, kenkiantį bendruomenei ar pačiam asmeniui, čia kalbu tik apie toleranciją leisti žmogui būti tokiu, kokiu jam yra patogu būti, priimtina ir taip, kaip jam išeina būti, kai toks jo buvimas pasaulyje nežeidžia kitų, savęs ir gal net padeda kurti bendruomenėje gerbūvį.

Savo tolerancijos kiekį kiekvienas žmogus gali „pamatuoti“ pasižiūrėjęs, kiek žmonių jis norėtų pareikšti, kaip jie neteisingai gyvena, ką reikia keisti jų gyvenime ir taip toliau. Yra subtili riba tarp netolerancijos kitam ir netolerancijos netinkamam elgesiui. Svarbu tai atskirti. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, asmuo labai sudirgęs dėl to, kad prie daugiabučio, susigrūdę ir užėmę visą erdvę stovi automobiliai. Jis plūsta vairuotojus, rašo skundus ir net randa tikrai tinkamų argumentų – tai trukdo pėstiesiems, atima erdvę iš žaidžiančių vaikų ir t.t. Šis pavyzdys apie žmogų, kuris yra netolerantiškas kitiems. Toks asmuo, dažniausiai (argi ne ironiška) pats neturės automobilio, niekada nepakels šiukšlės, kurią ras ant tako (tačiau visada išplūs mėtytojus) ir t.t.

Tolerantiškas ir atsakingas asmuo elgiasi kitaip – jis paprastai stengiasi savo elgesiu „rodyti pavyzdį“ – jei turi automobilį – jį palikti tokiose vietose, kad nebūtų apribojama kitų žmonių erdvė, prašo (o ne liepia) vairuotojų pasistengti kitur ar kitaip palikti automobilius, prižiūri aplinką ir ją tausoja. Jis supranta, kad daugiabučio kiemas per mažas visiems automobiliams ir kad kiekvienas bendrai turi ieškoti būdų, kaip gerbti vienas kitą, stengiantis kuo mažiau pažeisti kito žmoguas laisvę ir erdvę. Ir, būtiniausiai (!) pradeda nuo savęs.

Patyrinėkime tolerantiškumą giliau.

Svarbu žinoti, kiek kiekvienas esame tolerantiški, nesigėdijant rasto atsakymo. Jei žmogus suprato, kad jis yra ne itin, ar net labai netolerantiškas, nereiktų nuo to nusukti akių. Geriau stebėti savąjį netolerantiškumą ir jo apraiškas, tada jis po truputį supras, kad toks elgesys yra jo būdas nuraminti savo kritiškumą (ko gero skirtą sau). Kuo labiau jį pažins, tuo tylesnis bus tas balsas, o pats žmogaus požiūris – tolerantiškesnis. Vėl gi – pirmiausiai sau, vėliau ir kitiems. Jeigu žmogus mokosi tolerancijos, tai apgavęs ar pažeminęs kitą žmogų, jis ne pateisins tokį poelgį pasakydamas sau „taip jam ir reikėjo“, nesidžiaugia savimi, o priima situaciją sau pasakydamas maždaug taip: „kai jaučiuosi pažemintas ar išsigąstu, elgiuosi nepagarbiai su kitais žmonėmis. Nepatinku sau toks, kaip nepatiktų ir man kiti, jei taip su manimi elgtųsi. Tačiau toks aš esu šiandien, su tuo turiu susitaikyti ir tokį save priimti – čia aš. Tkiuosi, kad galėsiu būti pagarbesnis su kitais ateityje, o šiandien galėčiau pradėti nuo atsiprašymo, nesverdamas kieno pusėje buvo teisybė, ar kas pradėjo pažeminimų grandinę – tai neišteisina mano nepagarbaus eglesio su kitu žmogumi. Tikiuosi, kad ateityje mano savivertė nebus tokia priklausoma nuo to, kaip elgiasi ar kokie yra kiti žmonės.“

Toleruoti kitą žmogų, kitokį gyvenimą, kitokias pažiūras nėra lengva. Iš to kyla noras kištis, sutvarkyti pasaulį pagal save, paversti jį patogiu sau, kad „man būtų ramiau“. Egzistuoja iliuzija, kad jeigu taip atsitiktų, tam „pasaulio keitėjui“ gyvenimas palengvėtų. Tačiau tai tikrai tėra fikcija – idėja, neturinti pagrindo. Netolerancija kitam žmogui visų pirma remiasi į netoleranciją pačiam sau. Tai jausminė būsena, ir išorės keitimas (o ypač kitų žmonių gyvenimo keitimas) niekaip negali pakeisti jaučiančiojo vidinės būsenos.

 Kodėl ne visi priima pagalbą? Kodėl ją priimti sunku?

Kiek žmogus gali priimti pagalbą, visų pirma priklauso nuo to, koks jo požiūris į save. Kartais ją priimti sunku vien dėl to, kad tai jam asocijuojasi su silpnumu, bejėgiškumu, mažumu ir nuvertinimu. Toks žmogus visais įmanomais būdais vengs situacijų, kuriose kiti žmonės galėtų jam padėti ir visus sunkumus bandys (gali būti ir labai sėkmingai) įveikti pats. Tokiam žmogui būti silpnesniu, bejėgiu, mažesniu ir nuvertintu – patirtos ir labai skausmingos būsenos. Gal būti, kad jų metu jis jautėsi visiškai vienišas, nereikalingas, atstumtas, pamestas ar net išnaudotas.

Kiti, kaip jau minėjau anksčiau – turi savęs, kaip „šventojo gelbėtojo“ iliuziją ir kitų žmonių pagalba griauna jų idėją apie save. Tačiau jei žiūrėti giliau, net ir šie žmonės vengdami pagalbos, iš tiesų vengia tų pačių, anksčiau minėtų, būsenų ir „visuotiniu gelbėjimu“ bando nuo jų atsiriboti.

 „Suaugusiems vaikams norintys padėti tėvai“ – pagalbos „rūšis“, kuri kelia problemų, kaip vaikams, taip ir tėvams. Kodėl tėvai taip elgiasi?

Toks tėvų elgesys kalba, kad jie nėra nurimę kaip tėvai – galbūt jie jaučia nepilnavertiškumo jausmą (kaip tėvai ar apskritai, žmonės) ar kaltę, kad buvo „negeri tėvai“ ir  vis dar bando „pasitaisyti“, nors vaikui jau gal penkiasdešimt metų. Tokie tėvai viduje nesąmoningaii galvoja „Patarsiu, kaip vaikui gyventi ir tai bus toks geras patarimas, kad pagaliau galėsiu nurimti – esu geras tėvas ar mama“. Tačiau kiek patarimų jie beduotų, tas „tapimas geru“ neįvyksta. Todėl, kad kalbame apie vidinį jausmą, vidinę žmogaus idėją apie save ir jos „idėjinį“ sprendimo būdą, joks išorės pasikeitimas vidinių idėjų nepakeičia.

Jeigu tokių tėvų patarimą gavęs vaikas, klausys tėvų, jis suks jų saviapgaulės mašinos dantračius, o jeigu nepaklausys („Nesikiškite į mano gyvenimą!“), bus laikomas jų priešu. Tad patarimas tokiems vaikams – nesukite galvos ir neieškokite būdų, kaip sustabdyti savo tėvų elgesį ar pakeisti jų vidines būsenas, o apie savo elgesį galvokite taip – „kaip pasielgiau, taip ir gerai, vis tiek aš nepajėgus pakeisti tėvų savijautos“.

Kaip elgtis su tais, kurie nuolat verkia kaip kažkas nesiseka, tu išklausai, padedi kurti planus, o po savaitės jie vėl verkia?

Yra žmonių, kuriems malonu išnaudoti kitus prisiimant roles. Tai labai subtilus žmonių išnaudojimas – jiems labai smagu manipuliuoti kitų emocijomis. Tokį „nuolatinį pagalbos prašytoją“ ne taip lengvai atskirsi nuo to, kuriam tikrai reikia padėti. Atpažinti jį galima iš pasikartojančio elgesio scenarijaus ir to, ar tas žmogus iš tiesų ieško pagalbos – tai yra, kad ir kokiu būdu pašnekovas bandytų jį suprasti (pirmiausia ne padėti, o suprasti!), tai kaskart, kai bando pasitikslinti, ar suprato teisingai, šis visąlaik tvirtina, kad ne. Pašnekovą galiausiai apima beviltiškumo jausmas, kad jo suprasti neįmanoma, kad ir ką besakytų. Tas pats vyks, jei jis bandys padėti – tik sunaudos daugiau energijos ir pastangų. Tam tikra prasme toks „pseudo pagalbos prašytojo“ tikslas ir yra, kad jo „gelbėtojas“ pasijaustų visiškai žlugęs negalėdamas suteikti pagalbą. Tada jam viduje smagu, jaučiamas pasitenkinimas. Taip besielgiantysis prarado gebėjimą gauti pagalbą, gali tik mėgautis sukeliamais jausmais. Iš tiesų jis nekenčia, tiesiog vaidina kančią, tikroji tokio žmogaus kančia labai giliai spaslėpta, ir nuo jo paties. O ta, kurią jis demonstruoja – tik spektaklis. Tačiau reikia pridurti, kad tokių asmenybių yra gan nedidelis procentas.

Tad susidūrus su asmeniu, kuris dažnai skundžiasi, kaip jam sunku (ir jūs dar neidentifikavote, ar tai tikrai „pseudo pagalbos prašytojas“ ar tiesiog tas, kuriam tikrai taip labai nesiseka, vertėtų pradėti nuo bandymo jį suprasti. Taip bus „nušauti du zuikiai“ – kai kuriems žmonėms reikia būtent supratimo ir jie nurims, net jei situacija ir nepasikeis, o jeigu pagalbos prašantysis – „amžinasis verkšlentojas“, tai bandantysis pagelbėti supras, kad jam neįmanoma padėti, nes jie net nesileidžia suprantami.

Kas yra tikroji pagalba kitam?

Kartais, o gal net ir dažnokai žmonėms sunku įvertinti, kokios pagalbos kitam žmogui reikia. Pateiksiu pavyzdį: vaikas susižeidė kelį, jam skauda ir jis nori vienintelio dalyko – prisiglausti prie mamos, o ši jį maudo, deda pleistrus, vaistus, bara ir uždraudžia tądien išeiti į lauką. Tai vargu ar galima tai pavadinti pagalba, nors mamai ir atrodo, kad ji labai padeda, rūpinasi ir saugo savo vaiką. Žaizdos sutvarkymas, žinoma,  yra pagalba, apie kurią vaikas negali suprasti, tačiau tokia pagalba neturi būti vienintelė ir perdėta, o juolab neturi virsti pagalba sau – kaip pavyzdyje neleidimas vaiko eiti į kiemą – juk taip mama gelbėja save, kad nepatirtų tų jausmų, kuriuos patyrė, kai vaikas susižeidė, tokiu elgesiu ji vaikui nepadeda. O tikrasis vaiko poreikis, kaip matome, visai lieka neatlieptas.

Padedant kitam žmogui svarbu suprasti, kokios pagalbos jam reikia – kalbame apie empatiją. Ne visi jos turi. Tai žiauri tiesa, bet ne visi žino ir gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas žmogus. Labai daug žmonių galvoja, kad kitas jaučiasi taip, kaip jie jaustųsi toje situacijoje. Reiktų suprasti, kad kitas žmogus toje pačioje situacijoje dėl to, kad jo kitokia asmenybė, jaučia kitus jausmus, išgyvena kitas būsenas. Pajausti, kaip iš tikrųjų jaučiasi kitas žmogus yra menas ir įgūdis, kurį reikia „treniruoti“.


Straipsnis spausdintas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. Čia pateikiamas neredaguotas ir netaisytas tekstas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.