<skaityti apie rašytoją Juttą Noak>
<registruotis į „SKAITAU LIETUVIŠKAI”>
Juttos Noak novelė „Žaisti gyvenimą…„
Švenčiant draugės gimimo dieną, vienu momentu norėjau netgi išeiti. Nuobodžiavau. Sudomino vėluojančiu svečiu. Likau.
Įžengus elegantiškam, spindinčiu veidu ir plačia šypsena vyriškiui vakarėlio atmosfera išties pakito. Neįprastu klausimu: „Kodėl jūs tokie liūdni, kodėl nežaidžiate gyvenimo?“ visus sužavėjo, o įskelta kibirkštis sukėlė karštas diskusijas apie gyvenimą – žaidimą.
Ne visi įsitraukė į pokalbį. Vieni šypsojosi, kiti klausėsi susimąstę.
–Iš tikrųjų ne mes žaidžiame su gyvenimu, o gyvenimas žaidžia su mumis… – tęsė pradėtą temą svečias, – neleiskime jam imti viršų. Patys jį gyvenkime.
Trumpam nutilo. Ieškojo tikslesnių argumentų savo nuomonei ar laukė pritarimo.
Po pauzės mąsliai tarė:
–Laikydamiesi kažkokių taisyklių, mes koketuojame su jomis ir nepastebime, kada gyvenimas pradeda žaisti su mumis. Tad paprasčiausiai žaiskime… Žaiskime vaikiškus ir nevaikiškus žaidimus.
Įsijautęs netgi ėmė pamokslauti:
– Juk tą pačią akimirką, kai ateiname į šį pasaulį, prasideda realybės žaidimas. Nuolat kovojame ir nuolat bandome tiek sau, tiek kitiems kažką įrodyti. Neįrodinėkime, tiesiog gyvenkime ir žaiskime. Nešvaistykime laiko ir nepamirškime, kad gyvenimas – žaidimas. Jūs – teisėti jo dalyviai.
Nužvelgęs susirinkusius, teatrališkai mostelėjo ranka ir nelauktai žengtelėjo link manęs. Mirktelėjęs palinko, stuktelėjo į mano taurę ir paslaptingai ištarė:
– Aš per vėlai tai supratau. O Jūs dar jauna. Gyvenkite ir žaiskite…
Sumišusi žiūrėjau į jį, nelabai suprasdama, kodėl pasirinko mano draugiją. Glumino įkyrus jo žvilgsnis ir ilga pauzė, akivaizdžiai laukiant mano reakcijos. Ir, lyg būtent mane norėtų įtikinti, pašnabždomis pridūrė:
– Mano žaidimas su gyvenimu eina į pabaigą… Jis pradėjo žaisti su manimi… Vėžys ima viršų…
Be jokio skausmo ir savigailos suskambę žodžiai sukėlė atvirkštinę reakciją. Nepatikėjau. Žvelgiau į elegantišką vyrą, o jis, pridėjęs pirštą prie lūpų, prašė išlaikyti paslaptį.
Vėl mirktelėjęs pasiuntė oro bučinį ir garsiai šūktelėjo:
– Žaiskime… Žaiskime gyvenimą be jokių taisyklių… Paprasčiausiai gyvenkime.
Juttos Noak novelė „Pamišęs šešėlis„
Prie molberto stovėjo žilstelėjęs vyras – draugės tėvas. Mums įžengus, nepajudėjo iš vietos. Kai neatsiliepė net į pasilabinimą, ji pasukiojo pirštu ties smilkiniu.
Iš anksto nupieštas tėvo portretas – „piktas, bjaurus, irzlus senis“ – perspėjo apie jo ydas: atsiribojimą nuo draugų, tulžíngą burnojimą ant savo artimųjų, užsidarymą nuo viso pasaulio ir neadekvačią reakciją į kritiką, neigiančią jo kūrybą.
Aistra tapybai tolino jį ir nuo vaikų. Jie jo nesuprato ir nesistengė. Jų nedomino nei jo mintys, nei kūryba. Nevertino jo darbų, smerkė už tuščią laiko leidimą. Kaltino dėl motinos mirties.
Nugalėjusi nemalonų jausmą, priėjau arčiau. Pro petį žiūrėjau į tapomą paveikslą. Stebėjau rankas. Tyla atsiribojęs, kaitaliojo teptukus, nenuilstamai rinkdamas pradiniams potėpiams spalvas. Jas sodrindamas, ryškino savąją viziją ir visai nereagavo į kupinas susižavėjimo mano pagyras. O paprasti dukters klausimai: „Kaip jautiesi, ar nieko netrūksta?“ akivaizdžiai jį nervino. Jis net neatsisuko į ją. Žvelgė pro ketvirto aukšto langą, rankoje tvirtai laikydamas teptuką.
Pasekiau jo žvilgsnį, kuris, slystelėjęs namų stogais, pakibo virš katedros bokštų. Stebėjo slenkančius ir besikaitaliojančius debesis ir leido vaizduotei, pagalvojau, kurti kalnus, pilis, ištisus miestus, žmogiškus pavidalus. Netikėtai krustelėjo jo ranka ir jis ėmė piešti eskizus.
Jį, nepripažintą dailininką, vadino pamišusiu savo kūrybos šešėliu. Paveikslais buvo nukabinėjęs visas namo sienas. Nuo viršaus iki apačios. Kažkodėl atrodė nebylūs. Nepulsavo gyvastimi. Gal trūko baltos spalvos. Nors abejojau, ar balta spalva išgelbėtų ir apdovanotų gyvybe. Kai kurie jų buvo tarsi iš pykčio nutaškyti dažais, kiti lieti taip, lyg norėta nuplauti patyčias ar nuoskaudas.
Žvalgiausi. Palubėje kabantys keli tapybos darbai su mįslingai išplėstu net ant rėmų vaizdu prirakino žvilgsnį. Juos paminėjus atsisuko. Ilgai žiūrėjo į mane, it norėtų įspėti, ar tai, ką sakau, tiesa. Nemėgo pataikavimo. Ir lyg sau pratarė prislopintu balsu, bet aš išgirdau:
„O mane laiko pamišusiu…“
Šypsodamasi atitariau, kad kiekviename iš mūsų yra lengvo pamišimo pėdsakų. Atviras jo žvilgsnis ir pritarianti šypsena sutrikdė jo dukrą. Nustebusi sužiuro į mane, tarsi laukė paaiškinimo. Prakalbau, sverdama kiekvieną žodį:
„Žmonės neigia, ko nesupranta…“
Patylėjusi ėmiau kažką aiškinti apie menininko individualų pasaulio matymą, kurį jis praplečia savo vidumi. Pasakiusi, kad skirtingas matymas sukelia konfliktą, nutilau, bet nedraugiškas jos žvilgsnis vertė toliau tęsti.
„Nežinau, ką reiškia ištįsę šešėliai tavo tėvo paveiksluose. Gal tapydamas jis stengiasi įspėti netikėtai atsiveriančias pasąmonėje slypinčias erdves, kas jose glūdi. Galima būtų pavadinti tai kūrybine fantazija, bet akivaizdu, kad tuose tamsiuose šešėliuose jis kažką slepia. Juose – gal visas jo pyktis ant pasaulio. Tu pati juk sakei, kad jis – nervų kamuolys. O aš sakyčiau, jis – slaptas turinys, kurį mums įminti nėra lengva, gal ir neįmanoma. Spalviniais potėpiais jis tikriausiai užtušuoja vidinius šešėlius ir praskaidrina savąją tamsią vienatvę. O gal trokšta iš jos išsivaduoti?“
Įsijautusi dar pridūriau, kad, kai žiūriu į jos tėvo paveikslus, užplūsta sunkiai valdomas troškimas prie jo vienatvės prisiliesti.
Paskutiniai mano žodžiai, nė pati nesuprantu kodėl, nuskambėjo graudulingai, tačiau jos žvilgsnis, krypstantis į rankose laikomus tėvo dovanotus man paveikslus, buvo nepritariantis. Netgi smerkiantis.
„Ir nuo kada pasidarei tokia protinga?“ – tarė ir nusisuko, sudirgusi dėl netikėtai atsiradusio efemeriško ryšio tarp jos tėvo ir manęs.