Jaunas vyras taip garsiai nusikvatoja, kad Amira pasipiktinusi atsigręžia. Kas drįsta juoktis, jei jos gimtoji Mėnulragės pilis po tiek mėnesių apgulties krito? Jos tėvo didžiojo Glėjos karaliaus Achturo giminės gūžta suniokota.
Tolėliau sėdintys į nelaisvę paimti pilį gynę glėjiečių kariai priešiškai nužvelgia šį Jezdansero karalystės karvedį. Mergina supranta, kad ir jai derėtų paniekinamai dėbtelėjus nusukti akis šalin, bet vyro juokas, povyza ar kažkas, kas sklinda nuo jo, masina lyg burtas.
Nuo staigaus judesio princesės galvą dengiantis apsiausto gobtuvas nusmunka, ir dabar ji gali geriau apžiūrėti džiūgaujantįjį. Per dvidešimt, aukštas, plačiapetis. Tamsius poilgius plaukus ant kaktos prilaiko spalvotais raštais marginta juosta.
Į nuo jo akių nenuleidžiančią beveik dvidešimtmetę juodaplaukę vyras nė nepažvelgia. Šią akimirką jam terūpi viena – kitiems kariams papasakoti, kaip dvikovoje įveikė Glėjos karalių Erdelaną iš senos garsių karvedžių giminės, kildinančios save iš šventosios buivolės Mėnulragės.
Greta merginos sėdinti vyresnė moteris, sprendžiant iš prastesnės aprangos – jos tarnaitė ar pavaldinė, neramiai sušnabžda:
– Užsidenkite galvą, princese. Vyrai įsiaudrinę.
Amira iš lėto užsismaukia gobtuvą. Dabar reikia būti nepastebimai.
– Jis nukovė mano pusbrolį Erdelaną?
– Taip…
ia Jezdansero karaliaus sūnus princas Darijanas.
Moteris gal dar ką nors būtų papasakojusi apie Mėnulio deivės garbintojos Glėjos karalystės mirtiną priešą – kitame Ramiosios upės krante įsikūrusią Saulės dievą garbinantį Jezdanserą, – kai staiga suklykia mergina. Kitapus pro belaisvius einantis karvedys, pačiupęs vieną iš merginų, dryksteli jos drabužį apnuogindamas krūtis ir surinka:
– Kas nori? Trofėjus šiltas, minkštas ir tikrai nečiupinėtas.
– Paleisk ją! – taria Amira, žengdama link vyro. – Karalius Erdelanas sutarė su jūsų karaliumi Liuranu, kad net jam žuvus Mėnulragės giminė bus paleista už išpirką ir niekas nepalies belaisvių nė pirštu.
Karvedys paniekinamai nužvelgia išsišokėlę.
– Erdelanas negyvas. Dabar tai mūsų turtas. Viskas priklauso Jezdansero kariams! Įskaitant tave. – Ir stipriai pastūmęs merginą šalin, grėsmingai šypsodamasis žengia link Amiros. – Jūs sutriuškinti. Dar keli mūšiai šiaurėje – ir visa Glėjos karalystė išnyks nuo žemės paviršiaus.
– Net jei jūs nugalėjote šiandien ar vakar ir įveiksite mūsų kariuomenę ryt, net jei visus išžudysite, mūsų Mėnulio deivė yra neįveikiama. Ji mus toliau saugos, – atrėžia Amira. Kalba garsiai, nesislėpdama, tad netrukus aplink susiburia nemažas būrys jezdanseriečių. Ji juos nužvelgia, tada vėl pasisuka į karvedį ir mostelėjusi ranka taria: – Jeigu Jezdansero karaliaus Erdelanui duotas garbės žodis nieko vertas, tai prisimins kiekvienas. Garsas apie tai pasklis plačiau nei kalbos apie jūsų pergalę. Kiekvienas šuo los, kad karalius Liuranas – melagis.
– Kale, aš tau išpjausiu liežuvį, o paskui nudėsiu. – Įniršęs vyras žengia arčiau Amiros. Jam beveik trisdešimt. Kaktą juosianti juosta įmantriai išsiuvinėta. Tai reiškia, kad jis – kilmingasis, gal net karališkojo kraujo. Vyras papurto galvą ir plaukų sruoga užkrenta ant juostos ornamento, sutrukdydama Amirai atpažinti, kuriai giminei jis priklauso.
Ji nutyla, bet neatrodo, kad būtų išsigandusi grasinimų. Atvirkščiai – ta tyla iškalbingesnė už priešininko keiksmų tiradą ir grasinimus:
– Prieš išpjaudamas liežuvį iš pradžių tave patvarkysiu aš, o tada mano vyrai.
– Būsiu paskutinė moteris tavo gyvenime, kurią manai paliesiąs, – kone suurzgia ji.
– Sese, – viena iš merginų su gobtuvu nori prieiti arčiau, tačiau Amira rankos mostu ją sustabdo.
– Jeigu jezdanseriečių žodis nieko vertas, tegul atsitinka tai, kas dabar atsitiks! Joks kraujas nenuplaus šitos gėdos! – surinka ji. – Jūs ne vyrai, o pasiutę šunys, tačiau tokių nususėlių mano genties moterys nebijo. Nudeda juos vos tie prisiartina. – Amira išsitraukia siauraašmenį peilį, kabojusį prie diržo. Tyliai, bet ryžtingai priduria: – Nežiūrėk, kad aš ne vyras. Mėnulio deivės šventykloje aukodavau gyvulius, todėl mano ranka įgudo taikliai pataikyti reikiamon vieton. Žinau, kur ji smogs. Ne į paširdžius, o ten, – ji mosteli į vyro klubus, – kur kabo tau nereikalingas daiktas.
– Prisiprašei. – Kario plaukai ant kaklo pasišiaušia, ir jis žengia artyn.
– Broli, sustok! Mergina teisi. – Prasibrovęs pro karius į priekį išeina Darijanas. – Erdelanui davėme žodį, kad jo giminė bus saugi.
– Nusispjaut. Šita mergšė mirs! – Vyras žengia dar arčiau.
– Kada aš mirsiu, spręsiu pati, – atsako Amira. Ji nepajuda iš vietos, tik pakėlusi ranką pirštais užčiuopia ant kaklo kabantį kabutį.
– Ten nuodai, – sušnabžda vienas karys, matyt, žinantis vietos papročius.
– Prieš numirdama tave sušersiu savo šunims. – Mergina įsideda kabutį burnon. Ji nenuleidžia akių nuo grasinusio karvedžio. Mintyse susivokia: jei Darijanas jį pavadino broliu, tai gali būti tik Gorkemas, vyresnysis karaliaus Liurano sūnus iš pirmos santuokos.
– Mes pažadėjome, kad Erdelano šeima ir giminaičiai nepaliesti lauks, kol už juos bus sumokėta išpirka. Palik merginas ramybėje, – pakartoja princas.
– Pasitrauk, – sušvokščia Gorkemas, pečiu stumtelėdamas Darijaną. Šis, nors jaunesnis, atsilaiko ir abiem rankom sustabdo brolį.
Ir kareiviai, ir belaisviai glėjiečiai žvelgia į rato viduryje stovinčią keistai besišypsančią merginą žaižaruojančiomis akimis, aiškiai pasakiusią – ji pasiruošusi mirti, bet prieš tai padarys, ką žadėjo. Vos už poros žingsnių stovi susirėmę du karaliaus Liurano sūnūs.
– Jeigu tu nepasitrauksi, aš tave nudėsiu, – iškošia Gorkemas, žvelgdamas į jaunesnįjį brolį. – Negi mirsi dėl jų?
– Jei reikės mirti, mirsiu dėl Liurano duoto garbės žodžio, – drąsiai atsako Darijanas. – Neleisiu, kad dėl tavo karštakošiškų įnorių tėvo vardas būtų prilygintas paplavoms.
– Dink iš čia! – Gorkemas pastumia Darijaną, tasai nelieka skolingas, duodamas suprasti, kad nepasiduos.
Netrukus abu vyrai raičiojasi ant žemės, spausdami vienas kitą. Tvirtesnio sudėjimo Gorkemas gal ir būtų nugalėjęs, bet jis pernelyg karščiuojasi, tad netrukus Darijanas sėdi apžergęs ant nugaros gulintį vyresnėlį, prispaudęs jo rankas savosiomis.
– Sustok! Eik į palapinę. Išgerk vyno. Mes pasiekėme tokią pergalę. Negerai pyktis dėl niekų, – taria Darijanas ir nulipa nuo brolio.
Gorkemas tebeguli ant žemės sunkiai šnopuodamas. Negali suprasti, kaip nutiko, kad jaunesniojo viršus. Juk iki šiol tokiose grumtynėse laimėdavo jis. Nors ne. Taip būdavo kadaise, kai jie buvo dar pienburniai. Kai Darijanas pradėjo jodinėti į karo mūšius, tokiems pasigalynėjimams neliko laiko. O dabar jaunėlis jį įveikė… Jį! Įpėdinį!
– Ei, drąsuole, paslėpk peilį. – Darijanas vos vos šypsodamasis žengia prie Amiros. Pagaliau pažvelgia merginai tiesiai į akis ir ištiesęs ranką delnu paliečia jai skruostą, tarsi norėdamas suimti veidą ir jį apžiūrėti. Tai, žinoma, ją nustebina, ir tada jis trukteli už virvelės, ištraukdamas jai iš burnos pakabutį. Taip, tai nuodų kapsulė, kurią perkandus mirtis būtų staigi. – Esi per jauna mirti, – švelniai taria karaliaus sūnus ir priduria: – Jūsų niekas neskriaus.
Amira mato princo šypseną, pulsuojančią gyslelę kakle; ji staiga žengia link jo pakeldama peilį. Ji puola? Mergina priglunda visu kūnu, ir tik tada Darijanas išgirsta, kaip jam už nugaros kažkas sušvokščia.
Akimirksniu apsisukęs išvysta durklu užsimojusį Gorkemą, bet Amiros peilio smūgis į petį sulaikė, kad vyresnysis brolis jo mirtinai nesužeistų.
– Ką darai?! – surinka Darijanas, vis dar negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta.
– Nudėsiu ir tave, ir ją, – švokščia Gorkemas, pakeldamas ranką su durklu. Jam iš peties varva kraujas.
– Nusiramink. Įspėju paskutinį kartą, – jau tyliau brolį ramina Darijanas. Nepaisydamas įspėjimo Gorkemas puola, Darijanas akimirksniu pagriebia atkištą Amiros peilį ir smeigia. Pro šalį. Gorkemo smūgis taiklesnis, Darijanas suklumpa. Tačiau jaunėlis atsitiesia, vikriai pašoka ir kerta atgal.
– Aa… – pro atviras Amiros lūpas išsprūsta netikėtumo šūksnis, kai Gorkemas susmunka jai prie kojų.
– Tu nužudei savo brolį, Darijanai, – taria vienas iš senųjų karvedžių.
Princas apsidairo.
Gorkemo būrio vyrai šnibždasi tarpusavyje. Nors karalius Liuranas tebebuvo kupinas jėgų valdyti karalystę ilgus metus, visi žinojo, kad Gorkemas yra jo paveldėtojas. Darijanui ateityje turėjo tekti karvedžio vaidmuo. Galingiausios karalystės rytiniame Ramiosios upės krante karvedys, bet ne karalius. Jau dabar Gorkemo, kaip būsimo paveldėtojo, būrio kariams priklausė didesnė grobio dalis, daugiau malonių. Kritus Gorkemui, jo kariai liks be nieko. Ar jie pripažins jaunesnįjį Liurano sūnų savo vadu? O gal sukels maištą?
– Princas nužudė ne brolį, o šunį, kuris dergė savo tėvą karalių Liuraną ir Auksinio liūto giminę, pamindamas garbės žodį, – tylą nutraukia Amira ir priėjusi ištraukia peilį iš Gorkemo kūno. Nubraukusi kraują į kritusiojo drabužį ji surinka: – Čia Mėnulio deivės šventyklos peilis, kuriuo aukojami gyvuliai. Mūsų deivė pasiėmė savo auką, ir visi tai matė.
Amira nužvelgia aplinkinius, tada pasisuka į Darijaną.
Šis tyli. Gal net negirdėjo, ką ji pasakė. Jis tik dabar suvokia, kas atsitiko. Netardamas nė žodžio sunkiai pasisuka, nes iš žaizdos plūsta kraujas. Liko gyvas tik per plauką. Gal dėl motinos maldų? Šią akimirką ateina būtent tokia mintis. Antroji Liurano žmona karalienė Vetera savo vienturtį sūnų myli visa širdimi. Ir jis jaučia tą meilę. Kaip ir tai, kad jam išjojus į mūšį, ji daug laiko praleidžia Saulės dievo šventykloje. Grįžęs namo ir apkabinęs motiną Darijanas užuodžia į jos plaukus įsigėrusius smilkalus. Net neklausęs žino, kad ji buvo šventykloje. Ilgai. Labai labai ilgai.
Princas kresteli galvą, tarsi norėdamas nuvyti mintis. Ne dabar. Paskui. Žengia kelis žingsnius į šalį, tada sustoja ir atsigręžia, ieškodamas akimis žmogaus, kurio žodžio dabar labiausiai reikėtų. Liurano vyriausiasis patarėjas Ferhadas, dažniausiai vadinamas tiesiog patarėju, kaip tik ateina.
– Mergina ir visa Erdelano giminė yra laisvi. Tegul pasiima iš pilies, ką nori, ir gali eiti, – taria Darijanas ir, pažvelgęs į kelias moteris su kūdikiais ant rankų, priduria: – Ir vežimų tegul pasiima, bus lengviau.
– Kodėl, prince? – pusbalsiu paklausia Ferhadas. Tas „ką nori“ reiškė, kad išeidami Erdelano žmonės pasiims ižde buvusias karaliaus Achturo brangenybes, dėl kurių seilę varvino kiekvienas. Taip jezdanseriečių grobis sumažės. Kariams nepatiks. Kils neramumai. – Kodėl juos paleidi? Pilys aplink sutriuškintos, bet šiaurėje dar yra nepaimtų Glėjos karalystės miestų. Jie tikrai sumokės išpirką. Juk jų karaliaus giminė. Tik reikia palaukti.
– Šita mergiotė atnešė man sėkmę. Dabar aš būsiu Jezdansero karalius, – tyliai atsako Darijanas. Žengęs kelis žingsnius jis suklumpa, susigriebęs už kraujuojančios žaizdos, o paskui susmunka ant žemės.
– Gydytojus, greičiau! – surinka Ferhadas, pastumdamas vieną iš karių, tarsi tai pagreitintų ir taip skubantį žinianešį.
Jolita Zykutė, „Karaliaus žmonos tarnaitė”, leidykla „Alma littera“ 2024 m.