Interviu su vienuole. Tikėjimas yra dovana

„Kartais žmonės gyvena taip, tarsi šis gyvenimas būtų viskas“, – interviu metu pasako sesuo Ligita Marija Ryliškytė, vienuolė iš Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos.

Tas sakinys priverčia sustoti, provokuodamas prieštarauti, abejoti ar prisipažinti paklydus. Pokalbio metu nuskamba ir daugiau minčių, kurios gali sukelti atgimimo revoliuciją ar kaip tik – numalšinti užsitęsusį karą su savimi.

Tikimės, kad artėjant Velykoms, tai bus puikus pretekstas Jūsų vidinio pasaulio inventorizacijai.

Kokie yra pagrindiniai klaidingi išankstiniai įsivaizdavimai apie vienuoles, ką girdite iš sutiktų žmonių?

Žmonės įsivaizduoja, kad vienuolės būtinai gyvena labai nuo išorinio pasaulio atskirtoje vietoje. Kad vienuoliai yra  „padaryti iš kitokio molio“, kad šalia jų reikia vaikščioti ant pirštų galų ir bendrauti kaip ne su žmogumi. Dar vienas iš stereotipų, ypač tų žmonių, kurie neturi ryšio su bažnyčia, – kad vienuoliais tampa tie, kurie išgyveno kažkokią nelaimę, vidinę tragediją. Jei kas su vienuoliais pabendrauja artimiau, pamato, jog vienuolystė – vienas iš žmogaus pašaukimų, kurį žmogus renkasi ne iš nevilties, bet atvirkščiai – čia rasdamas gyvenimo apstybę. Bet kokiam pašaukime – ar šeimoje, ar vienuolyne, ar pasirinkęs profesiją, jei esi savo vietoje, būsi laimingas. Jei pataikai ne ten, dažniausiai būna sunku.

Paaiškinkite plačiau – „jei esi savo vietoje, būsi laimingas“?

Laimingus žmones, manau, vienija vienas dalykas- jie atranda savo būdą, kaip įgyvendinti savo tikrąjį žmogiškumą. Senojo Testamento Pradžios knygoje pasakyta, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir kad tai buvo gera. Originale vartojamas hebrajų kalbos žodelis „pagal“ gali būti verčiamas ir „į“ – jau esame Dievo atvaizdas, ir vis labiau esame kviečiami juo tapti. Taigi, kiekvieno mūsų tapimas tikru žmogumi ir tikru savimi neatsiejamas nuo vis gilėjančio panašumo į Tą, kurį vadiname galutiniu laimės ir gėrio šaltiniu. Todėl tarp „buvimo laimingu“, „buvimo savimi“ ir „buvimo šventu“ dėčiau lygybę

Nors galiausiai visi esame sukurti pagal tą patį atvaizdą, kiekvienas esame kviečiamas eiti į jo pilnatvę savo ypatingu keliu. Todėl buvimas giliausiu savimi labai priklauso nuo to, ar žmogus sąmoningai ieško, kaip būti ir kur būti, ar jis svarbiausius gyvenimo pasirinkimus daro pažindamas savo įgimtas savybes, talentus, pomėgius, ir klausdamas, kur jie geriausiai išskleistų savęs dovanojime kitiems.

Pradoksalu, bet būtent savęs dovanojimas yra „buvimo laimingu“ arba gyvu, kaip sakytų Evangelija, pagrindas. Velykinis slėpinys atskleidžia, kad kai visiškai save dovanoju, kai Meilė vis labiau tampa mano gyvenimo tikrove, vis labiau gyvenu. Visos keturios Evangelijos  vienintelį sakinį vieningai priskiria Jėzui – būtent „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9,24; panašiai Mk 8,35; Mt 10,39; 16:25; Jn 12,25). Daugeliui šį Šv.Rašto vieta atrodo nesuprantama, „per kieta“. Taip yra tol, kol žvelgiame į ją kaip į įsakymą. Tačiau galima šiuos žodžius suprasti ne kaip įsakymą, bet paprasčiausią fakto konstatavimą ar dėsningumo nusakymą: taip jau yra – jei savęs nedovanoji, neegzistuoji. Jei save dovanoji – tu negali neegzistuoti. Ir Dievo mirtis ant kryžiaus iš tikrųjų nėra pabaiga. Kai Jėzus visiškai atiduoda save, kapas jo nebesulaiko, nes nebėra, ką laikyti. Mirtis tampa vartais į naują gyvenimą. Aišku, tai skamba kaip gražūs žodžiai. Kasdienybėje jie dažnai reiškia daugybę mažų pasirinkimų, ir kartais reikia rinktis ilsėtis, atsigauti, rūpintis savo kūnu ir dvasia, nes negali kitiems duoti to, ko pats neturi. O kartais tenka priimti ir labai radikalius sprendimus.

Į susitikimą atėjote be vienuolės gaubto. Jums jo neprivaloma nešioti?

Daug žmonių klausia tokių dalykų. Tačiau ne rūbas  padaro vienuole… Išskirtiniai rūbai kaip pasišventimo ženklas krikščionybėje atsiranda viduramžiais. Pirmaisiais amžiais Dievui pasišventę moterys dėvėjo įprastus padorius rūbas ir tiek, galvą dengė visos – ir pasaulietės, ir vienuolės. Istoriškai taip susiklostė, kad ilgainiui pasaulietės pradėjo nebenešioti galvos dangalų, o vienuolių gyvenime tie kadaise įprasti rūbai išliko ir tapo specifiniu ženklu, liudijančiu jų pasišventimą. Tačiau nuo XX a. vidurio Bažnyčioje daug kas keitėsi. Buvo grįžta prie senesnių autentiškų tradicijų, atsigręžta į esmę, pabrėžta tikėjimo inkultūracijos svarba. Manau, su šiais pokyčiais susijęs ir pasikeitęs Bažnyčios požiūris vienuolinio rūbo atžvilgiu. Vienuoliai raginami turėti išorinį ženklą, bet neapibrėžta, kas tai turėtų būti. Kiekvienas vienuolynas sprendžia atsižvelgadmas į savo tradiciją ir dabarties poreikius. Mūsų vienuolijos pagrindinis ženklas – ant kaklo nešiojamas kryžius. Per liturgines šventes dėvime abitą, tačiau kai kuriose šalyse ir vietose dirbančios seserys ir šiokiadieniais nešioja gaubtą. Vienuolinio abito ar gaubto nešiojimas labiau pastebimas kaip išorinis liudijimo ženklas. Jo dėka žmonės gatvėje lengvai atpažįsta kaip vienuolę, kartais prieina pasikalbėti, o jei neprieina, tai gal bent apie Dievą prisimena. Kita vertus, dėl išskirtinių rūbų žmonės dažnai jaučia distanciją ar net bijo prisiartinti. Tad vienuolijos bando maldoje svarstyti ir išmintingai spręsti, kokios išorinės formos labiau padės vykdyti savo misiją ir būti prieinamais kitiems, tikrais broliais ir sesėmis kiekvienam.

Nustebau, sužinojusi, jog jūs esate gydytoja kardiologė, nors jau 17 metų vienuolė. Ką dar dirba vienuoliai?

Manau, kad nėra jokio darbo, jei jis nepažeidžia moralės ir padorumo, kuris  pašvęstam asmeniui netiktų ar kurio jis negalėtų dirbti. Tačiau paprastai vienuoliai renkasi tą veiklą, kur padėtų prieiti prie žmonių ir būti jiems didžiausia pagalba. Tarkime, praeityje XII-XVII a. vienuoliai buvo ir švietimo nešėjai, ir ligoninių steigėjai, ir pagalba vargšams Epidemijų metu jie buvo tie, kurie ėjo į gatves, nebijodami užsikrėsti. Darė tai, ko labiausiai to meto žmonėms ir ko niekas kitas nenorėjo ar negalėjo daryti. Darbo pasirinkimas ir dabar apsprendžiamas tuo, dėl ko eini – dovanoti save Dievui ir žmonėms ten, kur labiau reikia. Juk nėra dviejų meilių. Meilė Dievui yra ta pati kaip ir meilė žmonėms.

Renkantis darbą, atsižvelgiama į visuomenės, bažnyčios poreikius, vienuolyno tradicijas. Pavyzdžiui, yra vienuolynų kurie nėra aktyvūs – jie vadinami „kontempliatyvūs“, vienuoliai tarnauja tik malda. Kiekvienas vienuolynas neapsiima daryti visko – tai būtų jėgų išblaškymas, jis turi kryptį. Kiekviena sesuo ar brolis maldoj ir su bendruomene svarsto, kaip geriau panaudoti savo talentus atsižvelgiant į visus šiuos dalykus. Be abejo, labai daug vienuolių dirba sielovadoje – parapijose, katalikiškose organizacijose, palydi žmones tikėjimo kelionėje, veda rekolekcijas ir t.t. Reikia padėti ne tik žmogaus kūnui, materialiai, bet ir giliau – juk mes esame ne tik kūnas.

Tikite, jog galima žmogui padėti iš tikrųjų? Juk būna – pagailėsi, paguosi, tai toks žmogus pas tave tik to ir eis, „maitinsis“ tavimi, ne tik ačiū nepasakys, bet ir užgaus.

Atsakysiu klausimu į klausimą – Ar buvo, kad jums kada padėjo žmonės? Ar tai buvo naudinga?

Visada yra tikimybė, ir kad žmogus neatsistos, ir kad piktnaudžiaus pagalba. Yra ir galimybė padėti nemokšiškai, neišmintingai, padarant žmogų priklausomu nuo savęs ar kokių nors materialinių ar dvasinių „injekcijų“. Ta galimybė egzistuoja visada, bet tam ir yra žmogui duotas protas, išmintis, kad jis galvotų, spręstų. Vienuoliai ne tik maldoje svarsto, bet ir lavinasi, mokosi įvairių dalykų, taip pat ir psichologijos, kad atpažintų ir rinktųsi veiksmingas pagalbos priemones.

Veiksmingiausia yra ta pagalba, kuri padeda žmogui pačiam atsistoti, bet niekas geriau nepadeda kaip meilė, kuri yra dosni. Suprantu, jog yra įvairių situacijų. Tai jautrus klausimas, kiekvienoje situacijoje reikia spęsti individualiai, bet visados sakau – geriau daugiau meilės nei mažiau.

Kai kam atrodo, jog sekti krikščioniškas tiesas kasdien – neįmanoma. Pasidalinkite prašau praktiniais patarimais, kurie Jums padeda tai daryti?

Vienas iš praktinių dalykų, kas man padeda kasdien yra vidinis nusiteikimas nesitikėti padėkos, kai kažką darau dėl kito. Jei padedi žmogui, esančiam varge, bėdoj, krizėje ar ligoje dėl pasitenkinimo, padėkos, atlygio, atgalinio ryšio, labai greitai nusivili. Geriau dovanoti savo laiką, energiją, materialinį turtą ne mainais už kažką, o tiesiog dovanai. Pirmasis laiškas Jonui sako, kad „Dievas yra meilė.“ (1 Jn 4, 8). Žodis, kuris naudojamas graikiškame tekste čia yra agape. Nors graikai turi ir daugiau žodžių meilei nusakyti – eros (meilė, siekianti pasitenkinimo iš savo meilės objekto), philia (draugystės ar brolybės meilė), Dievas yra ta keista meilės rūšis, kurią pavadinčiau savęs dovanojimu veltui, nesitikint net ačiū. Tikiu, kad Dievas yra ten, kur tokia meilė egzistuoja žmonių ryšiuose.

Kitas vidinis nusiteikimas, kuris man padeda, yra neveikti pirmo impulso pagautai, tarsi stabtelėti, ypač tada, kai atrodo, kad esu tiesiog stumiama to impulso. Audringos reakcijos, jausmas, kad lyg nebesu laisva rinktis kitokio elgesio dažnai ženklina psichologinę gynybą, ir veikti iš jos pozicijų tikrai nėra tai, ko labiausiai trokštu. Pagal temperamentą esu cholerikė, greit užsiplieskiu. Taigi, manau, kad man išmintingiausia – nereaguoti iš karto, palikti laiko sau, kad galėčiau suprasti, iš kur tai kyla. Tai man padeda išlikti ryšyje su kitu, jo nežeidžiant.

Atleisti savo kaltininkui. Tai tema, kuri sukelia ypač audringas diskusijas – juk jei atleisi, skriaudėjas ir toliau darys pikta, kartais įskaudinimas toks stiprus, kad tiesiog nedovanotinas…

Ar norėtume, kad Dievas mums sakytų: „šita tavo klaida tiesiog nedovanotina“? Vargu. Tačiau „Tėve mūsų maldoje“ meldžiame „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ – kitaip sakant, neatleisk mums, kaip mes neatleidžiame. Kažkodėl mūsų atleidimas vienas kitam turi tokią galią – kai atleidžiame, tarsi leidžiame Dievui veikti ir teikti mums savo gailestingumą. Turbūt tai reiškia, kad atleisti mums labai reikia pirmiausiai dėl savęs pačių – ne todėl, kad Dievas būtų piktas ir pavydus dėdė, besivadovaujantis mainų logika, bet kad netaptume savo žaizdų kaliniais, iškreiptai reaguojančiais į pasaulį, save ir Jį.

Krikščioniškame atleidime yra užmiršimo lygmuo, bet ne ta prasme, jog sužeidimo nebuvo, ar kad jis neturi pasekmių. Niekada žmogus po sužeidimo nebėra toks pats, nes jis nešiojasi sužeidimo patirtį. Tam tikra prasme kiekvienas sužeidimas yra lyg maža mirtis. Turime pasirinkimą – ar įsikabinti savo žaizdų ir jų diktuojamo santykio, ieškoti būdų kaip atgaivinti tai, ko jau nėra, jėga atgauti tai, kas iš tiesų jau vis tiek prarasta, ar maloniai paleisti senąjį mirusį gyvenimą, atveriant galimybę naujam gyvenimui. Tai pasirinkimas tarp neefektyvios reanimacijos ir prisikėlimo.

Taigi, atleidimas tam tikra prasme yra pa-leidimas.

Tačiau toks paleidimas nėra aklas blogiui ar jo padarytai žalai. Blogį visi privalome stabdyti, bet atleidimas padeda tai daryti efektyviau, nes į blogį neatsako kitu blogiu. Krikščioniškajame pavelde tai suformuluota trumpai, bet aiškiai: smerk nuodėmę, bet ne nusidėjėlį.

Kita vertus, tikiu, kad atleidimas tikrai yra dieviškos kilmės, t.y.jis įmanomas tik kaip Dievo veiksmas mumyse. Dažnai vien mūsų valios apsisprendimo neužtenka, kad atleistume ne tik savo pasirinkimais, bet ir išsilaisvintume emociškai nuo nepalankių jausmų sužeidusiojo atžvilgiu. Neretai prireikia psichologinės ir dvasinės pagalbos, o galiausiai – atvirumo malonei, kuris gali ateiti neiškart. Pati esu patyrusi situaciją, kai iki tikro atleidimo praėjo devyneri sąmoningo rinkimosi atleisti ir maldos metai. Kai tikras atleidimas įvyksta, suvoki, jog tai kaip dovana, supranti, kad „tikrai čia ne aš“.

Tikite stebuklais?

Vokiečių teologo Karl Rahner paklausė, ar jis tiki stebuklais. . Jis atsakė: „aš netikiu stebuklais, aš priklausau nuo jų, kad galėčiau išgyventi kiekvieną dieną“. Mano atsakymas būtų „Aš tikiu stebuklais, bet taip kaip Karl Rahner“. Jo atsakymas man kalba apie visą gyvenimą kaip Dievo stebuklą. Kartais kai sakome „stebuklas“, manome, kad gyvenimo tikrovė padalinta į dvi dalis – gamtinė ir antgamtinė, kuri atseit yra stebuklas. Jei įvyksta kas nors, kas neatitinka supratimo, kaip veikia gamta, tai vadiname stebuklu. Bet taip atrodo iš mūsų supratimo taško. Žmogiškai. Dievas nėra apribotas mūsų atrastais gamtos, fizikos dėsniais, kuriuos įvardinome ir išrašėme formulėmis. Tikiu, kad jis gali veikti, ne taip kaip įsivaizduojame, nes mūsų pažinimas yra ribotas.

Man artimas Senojo Testamento žmonių požiūris į stebuklus – įvykiai, gamtos reiškiniai buvo matomi kaip Dievo stebuklai – už jų galutinė priežastis buvo Jis. Jei lyja – Dievas siunčia lietų, jei saulė – Dievas siunčia šilumą. Stebuklai, kaip jie aprašyti Biblijoje, visada yra ženklai, turintys dvasinę prasmę. Kai izraelitai pereina per Raudonąją jūrą, o egiptiečius ji užpila, šis įvykis suprantamas kaip ženklas išganymo istorijoje. Ir tarkime Šv.Rašto žinovai gali ginčytis iki nukritimo, ar Raudonoji jūra iš tikrųjų prasiskyrė stodama vandens siena kairėje ir dešinėje, ar tai būdas vaizdinga legendos kalba papasakoti, kad Dievas mus išgelbėjo. Gal ten tikrai buvo vėjai, kurie pasak mokslininkų pučia kurį laiką ir gali nusausinti jūros ruožą. Man abu variantai priimtini – jei tas vėjas jūrą nusausino, tai nėra mažiau stebuklas – juk tų žmonių patirtyje tai buvo Dievo gelbstinčio veikimo patirtis!

Ar Jūs pati patyrėte stebuklų?

Kasdien (juokiasi), bet kai įvyko mano didžiausias stebuklas, dangus neatsivėrė, žaibai nesitrankė ir jūra neprasiskyrė. Vaikystėje buvo auklėjama religingai, o paauglystėje sumaištavau, išėjau iš bažnyčios, atitolau. Normalus maištininko būdas, toks etapas. Sakyčiau netgi sveikas. Kai buvau 18 metų labai aiškiai pajaučiau tą kvietimą, ilgesį, troškimą grįžti į bažnyčią. Grįžau, pradėjau praktikuoti sakramentus, bet tikėjimo malonė neatėjo kartu – tarsi dariau viską, ką daro kiti, bet giliai širdyje aš tarsi neturėjau tikėjimo. Ką daryti? Nusprendžiau likti bažnyčioje ir melsti tikėjimo malonės, kaip Evangelijoje šimtininkas meldė Jėzaus „Tikiu, padėk mano netikėjime“. Taip tęsėsi metus. Ir ji atėjo netikėtai, tarsi be jokių įžangų – tiesiog vieną rytą supratau, kad tikiu. Ir viskas. Nuo to laiko visada nešiojuosi suvokimą, kad tikėjimas yra dovana ir dėkingumą už tą dovaną. Skirtumas tarp tikėjimo ir netikėjimo patirties man buvo absoliučiai tikras ir labai sunkiai įvardinamas, subtilus. Gal vidinis tikrumas ar džiugesys, kurio nemoku žodžiais apibūdinti. Man tai buvo stebuklas.


Straipsnis spausdintas žurnale IEVA 2010 m. pavadinimu „Tikėjimas yra dovana“. Tekstas pateikiamas neredaguotas it netaisytas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *