Chuliganas. Interviu su fotografu Tomu Vyšniausku

Šiandien vienas geriausių Lietuvos fotografų Tomas Vyšniauskas kadaise duodamas interviu pasakė, kad jis nesidairo į praeitį, mėgsta stebinti ateitimi. Bet negi Jums neįdomu, kaip jis pradėjo fotografuoti? Taigi, vintažinis ekskliuzyvas. Ne Tomas, o interviu su juo.

Straipsnis spausdintas žurnale IEVA 2010 m., tad atkreipiu dėmesį, jog kai kurie faktai jau pasikeitė.



Chuliganas

Langų jis nedaužo, nors jo fotoaparatas yra matęs kraujo. Bijo ne beprotiškų idėjų, o monotonijos. Sako, jog fotografijoje žaidžia tuos žaidimus, kurie dirgina vaizduotę – tai gali būti ir reklamos ar medijų projektas, ir mados fotosesija, ir politinio įvaizdžio kūrimas. Dažnai jis akiplėšiškai laisvas ir atviras, kas ir erzina daugelį, bet dėl originalių įdėjų tai galime pakentėti, ar ne?

Susipažinkime iš arčiau – fotografas Tomas Vyšniauskas.


Tomas Vyšniauskas. Trumpas dosjė.   

Fotografuoti aktyviai pradėjo, nes … trūko fotografijų knygoms, kurių dizainą pats Tomas ir kūrė dirbdamas leidykloje. Tiesa, fotoaparatu naudotis išmoko ir pirmus kadrus padarė jį slapta nugvelbęs iš tėčio.

Verslo vadybą Gedimino technikos universitete prasimokė beveik porą metų, bet metė supratęs, jog tai – atvira klaida. Jo fotografijos jau puošė knygas bei žurnalus jam stojant į Vilniaus dailės akademijos fotografijos specialybės bakalaurą.

Turi fotostudiją keistu pavadinimu „t&v | creep“.

Aktų nefotografuoja, nes mano, jog yra daug gražių apsirengusių moterų.

Aprengė arti dviejų šimtų knygų savo sukurtais viršeliais.

Personalinių parodų (daugiausiai jose rodė architektūros vaizdus) yra surengęs 3, rengia ketvirtą.

Parodoje-konkurse „Madamarfozės 2009 buvo išrinktas geriausiu mados fotografu profesionalų kategorijoje.

Nepilnamečių apsaugos įstatymo Tomas labai ir labai nemėgsta, nes jis varžo kūrėjo išraiškos laisvę.

Dar nemėgsta griežto skirstymo tarp fotografų – „komercinis“ ar „menininkas“, nes tai sukuria nereikalingą priešpriešą ir pavydą.

Gurmanas. Pačia labiausiai tiesiogine šio žodžio prasme. Geriausias įrodymas – grįžtant iš egzotinių kelionių jo lagaminas būna be kelių gramų pasiekęs leistiną bagažo svorio normą, nes… jame prigrūsta tos šalies prieskonių ir maisto produktų.

Dievina: Peterį Greenaway, Pierre Paolo Pasolini, Martiną Scorcesse, taip pat espresso, passito ir čili pipirus.

Darboholikas.

Ką reiškia „t&v | creep“?

Raidės T ir V yra mano ir mano artimiausio draugo Vyto Razmos inicialus. Žodžiui „Creep“ Oksfordo anglų kalbos žodynas pateikia tokią atitinkančią frazę: priverčiantis odą eiti pagaugais. Anglų kalboje kažkas kas yra creep ar yra creepy – nėra malonus buti šalia.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Jei galvotume, kuo mes su Vytu sudominome iš pradžių, reiktų žiūrėti į žurnalo „Pravda“ pačią pradžią ir į kartu su ja atsiradusias naujas temas Lietuvos spaudoje. „Pravda“ tuo metu, kai atsirado, buvo naujasis tendencijų diktuotojas ir jam reikėjo žmonių, kurie kalbėtų jaunimui suprantamu ir įdomiu būdu, o ne nupoliruotos arba a la “Panelė” fotografijos kalba. Tos temos nebuvo labai gražios – pavyzdžiui teko fotografuoti tortą, padarytą ant apkūnaus žmogaus nuogo pilvo ar dvi iki kraujo besimušančias merginas. Reikėjo kažko kito nei kas buvo siūloma aplink, kas nebūtinai buvo patogu ir išpuoselėta. Reikėjo tokių, kurie galėtų imtis bet ko ką tik sugalvoja. Tai ką darėm ir tiesa sakant darom iki dabar – visuomet jautėmės ir jaučiamės tarsi tai keltų mažus ar didelius iššūkius, kuriuos reikia įveikti. Taip jau nutiko, kad aš visuomet įgrūsdavau mus į problemas, o Vytui tekdavo mus abu iš ten kapanoti. Mes toks Jin ir Jan, po velnių… (juokiasi).

Tuo metu tavo fotografijos buvo savotiškas maištas, chuliganizmas. Kaip tos akiplėšiškos mintys ateidavo į galvą? 

Mintys gimdavo iš eksperimentų. Susigalvodovame kokią keistenybę, skirtą išbandyti eilinį žiūrovų atsparumo skydą, lengvą šoką. Visuomet siekiau nepritapti prie to, kas yra. Pradžioje tai atrodė labai sunku. Dabar atrodo, jog tada buvo neįtikėtinai lengva – ta nuobodybė ir popsas kuriame mirksta beveik visi, kuriuos vienas lietuvių dvasininkas, geras mano bičiulis išvadino “koliažo meistrais”… Kūrybinė tikrovė šiandien – daug klampesnė nei anksčiau, ir jos čiuptuvėliai daug labiau miklūs.

Žinoma, mano temos ir toks požiūris atsirado ne per vieną dieną. Jei čia imtume mane tyrinėti ieškant priežasčių giliau, ko gero įtakos turėjo tai, jog augau visiškai maišytoje socialinėje aplinkoje – draugų rate buvo nuo labai prakutusių tėvų vaikų iki paprastų chuliganėlių. Ta bendruomenė buvo tokia gyva ir dinamiška, jog niekuomet negalėjai aiškiai pritapti prie kažkurių iš jų. Buvau pankas, reiveris…  Augau ant P.Pasolini filmų, keisčiausių knygų, kurias tik buvo galima nusipirkti ir nevisuomet viešai skaityti, o šiandien net geriau neprisipažinti skaičius. Skaičiau nuo to laiko kiek save atsimenu. Tuomet, kai visi bendraamžiai spoksodavo televizorių, aš sėdėdavau internete. Tiesa jis tuomet dar nesivadino taip, vadinosi tiesiog Fido. Ten buvo marios naujos medžiagos bręstančiai vaizduotei. Marios to, ant ko šiandien pakabintos devynios spynos su dešimčia užraktų – turime puikius kvailus įstatymus dėl kurių iš mūsų juokiasi net tie, į kuriuos taip norime būti panašūs. Anksčiau minėti dalykai ir suteikė kažkaip kokybiškai kitaip suformuotą išsilavinimą, platesnį diskursą. Kai atėjau į savo pirmą darbovietę akademinėje leidykloje, leidusioje filosofiją ir akademinę, religinę literatūrą – pasijutau taip, tarsi  vaikas, kurį įleido į dar didesnę ir dar gražesnę žaidimų aikštelę.

O kaip idėjos fotosesijoms gimsta dabar?

Dažniausiai idėjas sugalvoju ne dirbdamas, o galvodamas apie visiškai pašalinius dalykus.

Pavyzdžiui, sesija „Azazel“ (fotografijos „Madamorfozių“ konkursui) gimė prisiminus kažkokį vaikystėje matytą kaimynų žirgelį, kuris turėjo hiperseksualumo problemą – stovėdavo sau vienas pievoj, penktąja koja vos vos žemės neremdamas, ir prunkšdavo. Toks tipinis pasiruošęs filmuotis olandiškosios B kategorijos kino klasikos filmų herojus. Gašlus ir vienišas. Prisiminiau tą vaizdą per fotosesiją žirgyne, merginai ratuku vaikant kitą žirgą. Vaizduotėje sujungiau juos ir pridėjau merginą, pusnuogę, aprengtą nepelnytai primiršto dizainerio rūbais, įkūnijančią krizės traukulių purtomą lietuvišką madą. Tuomet, kelios dienos prieš fotosesiją kažką susapnavau. Tas kažkas lindo iš nuplėšto arklio šono, buvo juodas ir rangėsi. Dar prisiminiau Azazel, ožio pavidalo demoną, kurį Enochas kaltina išmokius moteris puoštis brangiais akmenimis ir tepti veidą spalvomis. Sako, po to ką jis primokė bedievystės padaugėjo – Azazel šiandien man įkūnija grožio ir mados dekadansą. Konkurso tema buvo spalvos. Pamaniau, jog čia jau pakankamai sodru, jog geriau įsidėsiu juodai baltą plokštelę į savo kamerą. Tiesa, dar pamenu, kaip skambinau Dimai Deržavinui, kuris buvo tų iš arklio ir moters kūno sliekų dailininkas. Buvo apie dvylikta valanda dienos (o jis kaip dera dailininkui tuo laiku dar miegojo). Sakau – Dima, turiu tokį reikalą – štai į studiją arkliukas atvažiuoja, mergaitę pasodinsim, Andrius Mašauskas iš Kauno jau lekia pas mus, alternatyvią šukuoseną padarys – Nu, gerai gerai. Tai kam tau manęs reikia, aš čia snūduriuoju…? – Žiurėk, atsakiau – Pasistatom arkliuką, pasodinam mergaitę ant jo, ir cakt pusytę arkliuko, o iš jo tokius juodus blizgius sliekus pradedam traukti. – Oij, – balsas juntamai pažvalėjo, -gerai, tuoj būsiu!”.

Iš tikrųjų galvoju, kad man nepaprastai pasisekė, kad komandoje yra tokie žmonės kaip Vytas Razma, Lina Jakeliūnaitė, Kernius Pauliukonis, Irina Isajeva, Karolis Polikša ir Dima Deržavinas, taip, net ir pastarasis, kuris ateina vėluodamas mažiausiai keturias valandas praktiškai beveik į visur, bet sugeba su manimi prasėdėti keturias paras (tiek užtruko „Azazel“ gimdymas) pamirštant išorinį pasaulį.

Yra idėjos ir norai jas igyvendinti. Iššūkiai, problemos, juodas darbas ir geras laikas kartu – viskas ir susideda iš šių dalykų kaip kokia mozaika. Ne, gal greičiau kaleidoskopas. Tame ką darau – jis sukasi nuolat.

Ką fotografuoti sunkiausia?

Žmones, kurie turi pretenzijų į statusą, dar didesnių pretenzijų į savo stilių ir yra siaubingai kompleksuoti. Tai patys nemaloniausi žmonės. Jie bando išgarsėti. Fotografas tampa jo psichiatru. Portreto žanras mano labai mėgstamas net ir dėstau jį bendraminčių rate įkurtoje fotografijos mokykloje, tačiau per užsiėmimus, vykstančius čia, šioje studijoje visuomet akcentuoju, kad jeigu galite sau leisti nefotografuoti žmonių, kurie nenori fotografuotis, tai geriau to ir nedarykite.

Gal geriau pakalbėsiu apie tai, kas man mieliausia – fotografuoti tai, nuo ko pradėjau ir į ką žiūrėdamas išmokau matyti – Vilniaus barokas. Buvo leidžiama knyga apie Kazimiero koplyčią Arkikatedroje. Maža knyga, kišeninis vadovas, leidybinis planas buvo lėtas – kiek daugiau nei metai laiko. Aš nueidavau ten ir tiesiog mėgavausi. Žinodavau, kurio mėnesio kelintą valandą reikia ateiti, kad saulė pro langą prišliaužtų iki man įdomių stiuko figūrų, jas apšviestų ir jos taptų visiškai kitkuo, nei buvo, tūnodamos šešėlyje. Stiukas, barokas, kurio turime Vilniuje, pavyzdžiui Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras – kažkas fantastiško ir visuomet netikėto. Kiekvieną kartą kai jį matau, jis vis kitoks.

Tomas Vyšniauskas ir barokas… Nustebinai.

Čia ta, “geresnioji” mano pusė (šypsosi).

Kokių dar dalykų  aplinkiniai apie tave neįtaria? Kuo labiausiai nustebintum?

Iš tų, kam esu ką pasakojęs, apie knygų leidybą ir pankavimą mažai kalbėjau (šypsosi). Mano pozicija yra ta, kad stebinti dalykais iš praeities nėra įdomu. Geriau stebinti vaizduote ir nauju „pačiuožimu“. Yra vakar dienos istorijos. Aš mėgstu skaityti rytojaus žinias.

Kur Tavo stabdžiai – t.y. kurių temų fotografijoje neliestum?

Pornografija, ypač vaikų, nedaryčiau to net jei badas prispirtų. Kitas dalykas, jei pornografinis vaizdas naudojamas kritikai ar analizei. Dailės akademijos pirmuosiuose kursuose gavau nuobodžiai akademišką užduoti sukurti įdėjų katalogą Nidos miestui. Pakapsčiau nuo sveikai įraudusio atostoginio vokiško porno iki profesoriaus Leonido apmastančio Lorelei kritimą nuo Nidos molo į šaltibarščių marias. Septynių dorybių ir septynių nuodėmių mieste Nidoje vaizduotei leidžiama bene viskas.

Kritiškas galiu būti viskam ir mano kritika dažnai būna žiauri. Štai dabar su komanda laukiame kol atšils orai – pradėsime didelį, piktą ir visiems nemalonų projektą. Apie ką, nesakysiu, bet bus labai nemalonu, bus daug įskaudintų žmonių, nes tai – nepatogi tema. Turim idėją, eskizus, priemonių ir nemažą būrelį „bepročių“, kurie tai pasirašys daryti.

Akivaizdu, jog žodžio „beprotiška“ nebijai. Pats beprotiškiausiais nutikimas fotografuojant?

Kiekviena fotosesija – nauja istorija, pameni, kalbėjau apie kaleidoskopą… Fotografuojant „Azazel“, nuo fotostudijos fono teko valyti arklio mėšlą… Pamenu, pirmą kartą fotokamerą vežiau į servisą Varšuvoje (tuo metu Lietuvoje dar nebuvo normalaus serviso). Jie man sako – „Kažkas čia stringa – mes pavalėme, bet fotoaparatas kažkokia lipnia medžiaga aptaškytas“. Sakau – „Aij, tai jis šampane mirko!“. Jis iš tikrųjų mirko… Tada sako – o čia viršui, tas rausvas? – kraujas,- sakau… „Wesołe litwini…“,- sumurmėjo lenkas…

Ko bijau, tai monotonijos. Ji mane žlugdo dvasiškai. Bet aišku, ta kova su monotonija turi savo „minusų“ – tai nuolatinės išlaidos naujoms kūrybinėms idėjoms. Pavyzdžiui dabar sukame galvą, kur gauti dalių ir susikonstruoti dar vieną fotoaparatą, kuris fotografuotų kiek „kitaip“ nei įprasta ar kur gauti vizažistą, kuris paišytų „kitaip“ – nesenai vykusios dvi mados fotosesijos kurias fotografavome Bangkoke buvo puikus atsišviežinimas galvai ir akims. Lietuvoje turime krūvas neblogų amatininkų ir vienetus mąstančių ką daro ir nemėgdžiojančių, o kuriančių savo būdu profesionalų. Patikėk, širdis džiaugsmu apsipila, atradus mąstantį ir sugebantį dirbti žmogų.

Taigi, esi kiek chuliganas. Niekas dėl to nepasiuntė tavęs velniop?

Čia kita mano problema – ir mane siuntinėja, ir aš siuntinėju (juokiasi). Prikąsti liežuvį šnekant ir tame, ką darau, man nelabai pavyksta.

Buvai nuo to nukentėjęs?

Taip, pora randų (juokiasi). Kiekvienas konfliktas gimdo naują galimybę ir naują temą, tad į tai žiūriu labai pozityviai.

Aplinkiniai nesako: „Tomai, na patylėk…“?

Sako. Tačiau visi mes bent šitoje komandoje esame pripratę, kad pasisakome atvirai ir garsiai, šnekam vienu balsu, o tarpusavyje rėžiam tiesiai į akis – bent jau nelieka užsitęsusių neaiškumų. Mėgstu itališką paprotį – verčiau tegul žmona ne bliauna kamputyje, o išdaužo visus indus. Bent bus proga pakeisti lėkštes naujomis.

Kas Tau yra grožis?

Oij…(atsidūsta). Man gražu tai, į ką pasižiūri pro primerktas blakstienas ir tai vis dar gražu. Grožis – labai subjektyvu. Gražiausias dalykas, kurį gyvenime matau ir stebiu, kuris mane nuolat džiugina yra šviesa. Kaskart į ją pasižiūrėjus ji vis kitokia – ji vis man įdomi. Nors ko gero atsakymas į klausimą turėtų  būti apie moteris?

Nebūtinai…

Na, tai tada nekalbėkime apie moteris (juokiasi).

Gerai. Tik vistiek pasakyk, kas yra graži moteris?

Graži moteris yra ta, kuri pasitiki savimi. Tokią moterį gera stebėti, o mano profesijos atstovui – ir fiksuoti. Jei žmogus nepasitiki savimi, turi vidinių psichologinių problemų, „cheminiame ryšyje“ tarp manęs, kuris fiksuoja atvaizdą, ir jo kažkas įvyksta ne taip.

Jei žmogus patenkintas, taikoje su savimi, tai jis dažniausiai labai gražus, nepriklausomai nuo figūros, apkūnumo, visų madų, kurios ateina ir praeina. Tokie žmonės turi vidinį stilių ir laikyseną, kuri nepriklauso nuo to, ką jie dėvi, ar to, ką apie jį galvoja kiti.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *