Užuomina

Septynmetis su močiute žaidžia „Taip ir ne“. Spėlioja gyvūną. Septynmetis: – Gerai. Duosiu užuominą. Jų kakučių būna daug. Visame pasaulyje. Gal tik Antarktidoje nebūna. Močiutė skaipe, o aš virtuvėje: – ????? Septynmetis: – Taigi, balandis! #KalbaVaikai

Pabučiuosiu

Šįryt. Aš 7-mečiui:– Galima, tave pabučiuosiu?– Ne. Turiu lūpas dezinfekuoti.Ir juokiasi. O aš galvoju „jau esu amžiuje, kai nesuprantu jaunosios kartos juokelių“. #KalbaVaikai

Straipsnis vaikams „Kaip tapti rašytoju?“

Kaip tapti rašytoju? Visų pirma išsiaiškinkime vieną dalyką – kodėl nori būti rašytoju ar rašytoja? Jeigu tavo atsakymas „Noriu būti kaip Hario Poterio autorė J.K.Rowling, garsi visame pasaulyje ir be proto turtinga“, liaukis skaitęs šį tekstą. Svajonė tapti milijoniere žvaigžde nėra blogas dalykas, bet prasta priežastis būti rašytoju. Iš daugybės išleidžiamų knygų finansiškai sėkmingų (vadinamųjų …

Straipsnis vaikams „Kaip tapti rašytoju?“ Skaityti daugiau »

Kodėl aš toks protingas?

Keičiam lemputę videoprojektoriuje. Septynmetis sublizga, atsukdamas teisingą varžtuką (aš būčiau atsukusi tikrai ne tą, bet paskui sublizgėjau išimdama užstrigusį lemputės mechanizmą panaudijusi atsuktuvą kaip svertą). Giriu septynmetį:– Kaip protingai padarei.Jis pažiūri į mane:– Nes iš protingo pilviuko išlindau. #KalbaVaikai

Interviu su rašytoja Jolita Herlyn portale Žmonės.lt

Rašytoja Jolita Herlyn – apie romaną „Žinau, kad nieko nežinau“ bei kūrinio sąsajas su praeitimi Hamburge gyvenanti rašytoja Jolita Herlyn (53) sako, kad nors ji studijavo ir dėstė filosofiją, šiandien nenorėtų rašyti filosofinių esė. Dėl to skaitytojai nei trupučio neužpyks – svarbiausia, kad ji toliau kurtų romanus, kurie Lietuvos bibliotekose jau kelerius metus įeina į …

Interviu su rašytoja Jolita Herlyn portale Žmonės.lt Skaityti daugiau »

Sijonas

Šįryt apsivilkau naują sijoną iki kelių. Septynmetis:– Pirkai? Kiek mokėjai? Eurą?– Kodėl eurą? Daugiau…– Nes toks trumpas. #KalbaVaikai

Princesės senovėje ir šiais laikais. Straipsnis „Laimiuko“ žurnalui

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei …

Princesės senovėje ir šiais laikais. Straipsnis „Laimiuko“ žurnalui Skaityti daugiau »