Kategorija: #KalbaVaikai

Prieš kelias dienas per vakarienę. Penkiametis:

– Mama, o kodėl Dievas su manim nekalba?

Jau neatsimenu, ką atsakiau, bet vis galvoju apie tą klausimą. Suaugusieji prašo iš Dievo, pyksta ant jo, kad kažko neduoda ar duoda, bet ne to, o čia mažas žmogus nieko neprašo. Tiesiog norėtų su juo pasikalbėti.

Ar ir man taip buvo, kai aš buvau maža? Ir tau? Kada atsitiko tas kažkas, kai pradėjome galvoti, kad Dievas yra duodantis. Kaip koks Kalėdų senis. Jis tiesiog privalo duoti. Profesija tokia. O kodėl niekas nenori su juo pasikalbėti? Ir ne su priekaištais „Kodėl tu leidi, kad vyktų karas?“ ar „Tai kada pagaliau man duosi, ko noriu?“. Tiesiog pasikalbėti.

P.S. Ne, aš nesu labai religinga. Tiesiog mano Penkiametis toks, kad vis klausia apie Dievą.

#kalbavaikai

Penkiametis:

– Mama, aš kai užaugsiu, norėsiu turėti 20 vaikų.

– Mhm… gal 20 per daug?

– Na, gerai, 19.

#kalbavaikai

Prieš užmiegant. Penkiametis:

– Mama, nuo kiek metų galima vairuoti mašiną?

– Nežinau… Gal nuo 18-iolikos?

– Ačiū Dievui.

#kalbavaikai

Prieš dešimt minučių. Pirmokas aiškina Penkiamečiui:

– Supranti, namų darbus būtina atlikti. Jeigu jų nepadarai, tai turėsi bėdos. Ir blogą pažymį parašys.

Penkiametis supratingai prideda:

– Ir į mokyklą neįleis.

#kalbavaikai

Prieš penkias dienas vakare einant namo.

Penkiametis:

– Mama, kas yra nemirtingas?

Aš:

– Mhh… Dievas.

Penkiametis džiaugsmingai:

– Ir angelai!

Po 10 sekundžių.

– Mama, o kur gyvena Kalėdų Senis?

#kalbavaikai

Šiandien.

Penkiametis:

– Mama, o kiek metų tavo angelui sargui?

Aš:

– Mhmm… Nežinau.

Penkiametis:

– O kiek metų mano angelui sargui?

Aš tyliu ir dar labiau nežinau. O Jūs?

#kalbavaikai

Prieš dvi dienas važiuoju su sūnumi autobusu Vilniuje. Studentiško amžiaus vaikinas neprašytas užleidžia vietą mums atsisėsti. Penkiametis pažiūri į mane ir reikšmingu balsu sako:

– Matei, kokių mandagių žmonių yra?

#kalbavaikai