Kas yra Velykos? Paaiškinimas šešiamečiui ir sau

Velykos. Akcentuojama Kristaus meilė žmonijai. Kad jis pasiaukojo vardan nuodėmių atpirkimo. Sorry, bet man tai kažkaip abstraktu. Gal išmanusis telefonas ir virtuali realybė mane sugadino.

 Bet visgi Velykose suradau dalyką, kas mane kabina. Apie tai kalbu ir savo šešiamečiui.

Apskritai, kaip jam paaiškinti nukryžiavimo istoriją? „Mama, bet Kristui taip skaudėjo“, – pasakė jis kartą tokiu balsu vos ne su ašarom balse, kad aš supratau, jog jis realiai įsivaizdavo skausmą, kai tau kala vinį į ranką. Pajuto totaliai, kaip tik vaikai gali bejausti. Kažkaip nuraminau jį, bet Velykų temos vengiau. Ir kryžiaus simbolis man yra baisus. Gal sudegins mane už erezijas. Bet man tikrai baisu. Čia tas pats jeigu tau svarbų žmogų nunuodytų įšvirkštę nuodų, o paskui turėtum naudoti švirkštą kaip atminties ženklą kalbėdama apie mylimąjį. Gal kokiais viduramžiais ir tiko tas kryžius, nes reikėjo botago žmonėms, kad jie nuolat galvotų apie tai, kad Kristus juos atpirko, kokie jie blogi ir pan. Kad baimė būtų.

Man tikrai įdomu, kodėl paėmė tokį simbolį? Ir kas tai nusprendė?

Reikėjo akmenį geriau paimti. Tą patį milžinišką akmenį, kurį atėję moterys prie Kristaus kapo rado atstumą nuo įėjimo į kapavietę. Gal jis ir yra tikrasis tikėjimo simbolis? Kad prisikėlimas įvyko. Kad tikrai yra taip, kaip buvo išpranašauta. Įsivaizduojate, kaip būtų gyvenusi žmonija tada? Eini, pamatai akmenėlį  pakeliui, ir viskas cool. Atsimeni įvykusį stebuklą. Kad tavo Dievo sūnus prisikėlė ir gyvas. Tą patį matai žvelgdamas į grindinį iš akmenų, namo pamatą, Puntuką ar akmenį, kurį pakeli, kad paleistum artimam savo į galvą.

Bet šiandien ne apie simbolius. Taigi, prieš kelias dienas staiga suradau apie ką galiu kalbėti pasakodama vaikui apie Velykas.

Apie tikėjimą.

Kalbu ne abstrakčiai apie religiją, ne apie teorinius pasakymus „mes krikščionys“, o apie labai individualų konkretaus žmogaus tikėjimą tuo, kuo jis tiki.

Kristus tikėjo ir pasitikėjo Dievu taip labai, kad jam buvo nusispjaut į viską, kas vyko su juo – nuteisė, nukankino, prikalė. Jis turėjo savo vidinę tiesą.

O kur tavo ir mano vidinė tiesa, kuria tvirtai tikima?

Tas kažkas, kuo tiki taip stipriai, kad tau nerūpi aplinkinių nuomonė. Kad išorės vertinimai, baksnojimai smeigtukais ar vinimis yra niekis. Nes viduje esi stipresnis už tai. Nes viduje tavo gyvena tokia galybė, tokia jėga, kad iš išorės ateinantys įvykiai pereina per tave kiaurai ir nenumuša nuo tikslo.

Taip ir paaiškinau savo šešiamečiui, kodėl švenčiame Velykas. Kristus taip stipriai tikėjo Dievu, kad ištvėrė viską, kas su juo įvyko. Nes jis žinojo, kad galiausiai viskas bus gerai. Todėl ir tu, jeigu kažkuo tiki, turi būti toks pat stiprus. Nepamiršti savo tikėjimo. Laikytis už jo, kas beatsitiktų. 

Ir tada atsitiks stebuklas.

Parašiau ir prisiminiau dar kažką. Tas mano vaikas kartais sako: „Aš taip noriu skraidyti“, pamąsto, o po minutės pareiškia „Mama, aš galiu skraidyti. Tu tiki manimi?“. Nežinau, iš kur jis išmoko tokią minčių eigą, kai pasakai kažką, o paskui pridedi „Tu tiki manimi?“. Kaskart jausmas, kad vyksta egzistencinis pokalbis. Žinote, ką atsakau? „Tikiu“. Nes aš tikrai tikiu, kad jis sugalvos būdą, kaip skraidyti. Net jeigu tai atsitiks po dvidešimt ar keturiasdešimt metų. Ne parašiutu ar parasparniu, bet kažką kito. Jis tikrai sugalvos, kaip skraidyti. Jis skraidys.

Jeigu pats nepamirš apie savo tikėjimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *