Kaip liautis bijoti

Kaip baimę išmokyti skraidyti?

Kaip liautis bijoti
Kaip liautis bijojus?

Dieve, nors viskas tik prasideda, bet man jau nusibodo. Tikrai. Per daug neramių žinių. Chaoso. Panikos. Facebooko. Nes bijau, kad kažką pražiopsosiu, todėl esu jame. Esu internete. Vakar buvo geriau. Parke tarp medžių. Ar anądien, kai stovėjau su lietsargiu ir spardžiau futbolo kamuolį savo septynmečiui. Nes jam nusispjaut į lietų. Jis nori žaisti. O aš juk esu mama, kuri supranta, jog vaikui reikia judėti. Reikia būti lauke. Tąkart buvo lengviau.

O šiandien mėšlas.

Ir viskas tik prasideda.

Sąmoningoji mano dalis ramina, kad tai nuovargis. Taip. Dieve, kaip aš pavargau. Kaip mes visi esame pavargę. Nuo bijojimo. 

Tas bijojimas ir žudo. Baimė = stresas. Stresas silpnina imunitetą. Neseniai skaičiau straipsnį, kad silpnas imunitetas yra tikroji vėžio priežastis. Dievuliau tu mano švenčiausias, taigi mėšlas. Totalus mėšlas. Ir aš pati sau leidau į tą mėšlą įeiti. Ką čia korona? Taigi vėžį gaus žmonės.

Rankas plauti reikia. Jau amžinybę metų. Nuo gripo pasak Pasaulinės sveikatos organizacijos kasmet numiršta 300 000 – 650 000 žmonių. Gera rankų higiena, čiaudėjimas į alkūnę, žmonių susibūrimų vengimas – dalykai, kuriuos rekomenduoja kiekvienai gripo bangai atėjus. Beje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šiemet gripo (influenzos) susirgimų mažiau nei praeitais metais.

Kodėl gripo nebijome taip labai, kaip kad bijome koronos viruso? Juk kasmet numiršta trečdalis ar daugiau nei pusė milijono žmonių pasaulyje. Kartoju ir jums, ir sau. Nes tai didelis skaičius.

Ir taip vyksta daugybę metų. Kaip kasmet ateina Kalėdos, taip ateina ir gripas. Ir žmonės miršta. Daugiausiai seni, turintys kitų sveikatos problemų. Koronos virusas daro tą patį juodą darbą. Didžiausias pavojus vyresnio amžiaus žmonėms.  Bet jiems juk ir gripas vienodai pavojingas. Tik kodėl tiek dėmesio koronai?

Nenoriu nuvainikuoti situacijos rimtumo, bet man beskanuojant Facebooke ar internete tekstus toks jausmas, kad koronos virusas pavirto vėžio diagnoze. Viskas. Žmogus numirs. Ne, mielieji, yra gyvenimas ir po vėžio diagnozės. Ir po koronos diagnozės gyvenimas yra.

Situacija rimta. Bet baimės labirinto kurti nereikia. Nes jis niekur neveda.

Aš tikiu žmogumi. Aš tikiu galia, kuri yra kiekviename mūsų.

Galia susirgti ir galia pasveikti.

Ir čia ne ezoterinis pakylėtas pakalbėjimas. Atsisukit patys kiekvienas į savo gyvenimą. Į kiekvieną mažą ar didelį stebuklą, kuris jums yra nutikęs. O jų nutiko tikrai. Net didžiausiam bedieviui.

Dar prieš dešimt metų viena gydytoja pasakojo tikrą istoriją. Vieną seneliuką iš provincijos atvežė į Vilnių pas daktarus. Prapjovė jam pilvą – paskutinės stadijos vėžys. Daktarai susižvalgė ir užsiuvo. Negi seną žmogų kankins chemoterapijomis? Jam ir taip ne daugiau kaip pora mėnesių liko. Kai diedukas pabudo, daktaras nuramino senolį “Viskas gerai. Brudą išpjovėm. Važiuokit, seneli, namo”. Aha. “Važiuokit namo numirti.” Ačiū Dievui, garsiai to nepasakė. Nes tas diedukas atvažiavo vėl. Po metų. Su dideliu maišu obuolių, dėkodamas daktariukams, “kad taip gerai vidurius sutvarkė”.  

Mano močiutės broliui, dešimt metų praleidusiam Sibiro kasyklose, susirgus plaučių vėžiu, davė gyventi metus. Tasai nugyveno dešimt. Tai va.

Pasakoju ne apie tai, kad nereikia plauti rankų ar laikytis socialinės izoliacijos. Reikia.

Pasakoju apie viltį. Apie jėgą, kuri gyvena kiekviename iš mūsų.

Reikia ne daugiau dezinfekcinio skysčio ar deguonies aparatų, o vidinės ramybės. Ir jos niekas neduos jums iš išorės. Nei jums. Nei man. Tik kiekvienas pats galime save nuraminti.

Šiandien sūnus iškeliavo šiandien nakvoti pas savo tėtį. Likusi viena namuose staiga pajutau, kaip susikaupusi įtampa šliūkštelėjo visais kanalais. Neplanuotai. Net kiek netikėtai. Juk neverksi prie vaiko, ar ne? Juk negąsdinsi jo, nes pasaulis staiga pasidarė kažkoks keistas.

Taip atsirado šitos mintys, kuriomis dalinuosi.

Dar pasidalinsiu, kaip elgtis su baime. Kad ji išmoktų skraidyti.

Aš ją pasodinau prieš save į tuščią kėdę. Atsisėdau ant kitos kėdės. Žiūrėjau tylėdama. Tada pasėdėjau baimės kėdėje. Ji buvo tokia didelė. Ir verkianti. Gal ir norėjo kažką man pasakyti, bet suskambo telefonas. Kai grįžau į kambarį, tiesiu taikymu nuėjau prie savo baimės ir ją apkabinau. Mintyse. Tokią didelę didelę, kaip senos kartos milžinišką sunkią pūkų pagalvę. Tokią sunkią sunkią, kokia sunki ji bebūdavo vaikystėje, kai reikdavo nešti visus patalus iš antro aukšto žemyn ir kaitinti saulėje. Laikiau tol apkabinusi, kol ji kažkodėl pradėjo mažėti. Tirpti. Ir ji išnyko. Kažkaip. Kažkodėl. Kažkur. Net nežinau kur. Aš ant jos nepykau. Ji man netgi patiko. Net dabar kai galvoju apie tą sunkią pagalvę šiek tiek užjaučiu ją. Ji buvo tokia liūdna ir nusiminusi. Ir netgi kažkiek kvaila. Gal geriau tiktų žodis “naivi”. Tikrai, kažkokia užsitupėjusi pagalvė, įgrūsta tarp kitų, užversta patalų kalno iš viršaus.

Gerai, kad aš jos nepalikau vienos. Aš ją pamačiau ir apkabinau. Stipriai stipriai kaip bemoku. Ir ko gero todėl ji nustojo bijoti. Nes pamatė, kad aš esu šalia. Kad ji ne viena. Kad yra ji. Bet esu ir aš.

Kai prisimenu tą savo baimę šią akimirką, švelniai šypsausi. Nes ištirpus tam sunkios pagalvės svoriui, liko tik plunksnų vaizdas. Pūtė vėjas ir jos skraidė tolyn. Ir tai buvo gražu. Nes tai jau nebuvo baimė. Tai buvo lengvumas. Tai buvo drąsa skristi. Daug mažų plunksnelių, kurios skrido tolyn, pas kitus žmones, atitraukdamos jos nuo minčių, priversdamos sustoti ir pasigrožėti vaizdu. Nusišypsoti. Gal net pakutendavo. Nustebindavo. Jos priminė tiems žmonėms, kad ir jų tempiamose pagalvėse yra lengvutės plunksnos. Kurios geba skraidyti.

Mielieji, mums viskas bus gerai.

Svarbiausiai, kad turėtume patys save. O jeigu netyčia pametėte, suraskite vėl. Kaip aš šiandien.

Jolita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *